Trampas – prezidentas, bet Putinas šampano tikrai negeria

43
2
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.
Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.

Įvyko tai, ko labiausiai bijojo dalis Rytų Europos valstybių valdančiųjų, – Trampas išrinktas JAV Prezidentu. H.Klinton nepadėjo nei įžymybių parama, nei nuolatinis gąsdinimas Rusijos baubu. Dabar viso pasaulio žiniasklaidos ganėtinai ilgą laiką vartys Trampo rinkiminius pasisakymus ir dėlios galimas jo prezidentavimo pasekmes.
Be reikalo. Prezidentas – žmogus, todėl jis reaguoja į aplinką ir rečiau ar dažniau yra priverstas keisti savo iš anksto numatytus sprendimus. Globalioje erdvėje jis nėra toks vienas, nors Trampas užsikrovė ne šiaip kokios nors eilinės valstybėlės problemų naštą, bet paskutinės supervalstybės girnapusę, todėl jo padėtis daug sudėtingesnė ir daug painesnė. Viena – kalbėti rinkimų maratono susitikimuose ir visai kas kita – įsisukti į milžiniškų problemų kasdienybę. Pagaliau, per visą 44 Prezidentų istorinį laikotarpį tebuvo gal tik kokie du, kurie asmeniškai rimtai įtakojo JAV užsienio politiką, bet ir tie, net labai norėdami, negalėjo jos pasukti priešinga kryptimi. Nepavyks to padaryti ir naujam Prezidentui. Politika nesikeis, gali keistis taktika. Būtent tai ir neramina dalį mūsų šalies ir Rytų Europos valdančiųjų.
Dabar daug kas skelbs, kad Putinas laimėjo JAV Prezidento rinkimus, o aš vis vien lieku prieštaraujantis tai nuomonei. Esu absoliučiai įsitikinęs, kad Kremliuje šiandien niekas pergalės šokių nešoka ir šampano butelių neatkimšinėja, nors viešumoje bus demonstruojamas pritarimas ir net džiugesys. Šį kartą Amerika Putinui nors ir nepateikė kažkokios ypač nelauktos staigmenos, bet susirūpinimą tikrai sukėlė. Aš net manau, kad toks įvykių posūkis pagrindinio priešininko stovykloje labai greitai atsilieps Rusijos vidaus politikoje. Jos laukia neišvengiamos permainos.
Kodėl aš taip užsispyrusiai tvirtinu tai, apie ką absoliuti dauguma viešoje erdvėje mano priešingai? Net buvęs JAV pasiuntinys Rusijoje viešai manė, jog būtina pasiųsti Maskvai žinutę rusų kalba „pozdravliaju“. Ir tai sako ne šiaip sau kokie eiliniai rašantys kaip aš, o rimtus vardus turintys ir nuolat sisteminės žiniasklaidos informacinėse erdvėse besiplaikstantys politologai ar visokiausio plauko ekspertai. Manau, kad daugumos jų dėstomose mintyse daugiau politikos, emocijų nei realaus pragmatizmo, o rimti geopolitiniai įvykiai, didelių valstybių tarpusavio konkurencija kur kas daugiau turi „matematikos nei politinės literatūros“. Pabandysiu paaiškinti….
Nesiimkime nagrinėti visko iš eilės, ką Trampas ar jo buvusi varžovė pasakė savo rinkiminių kampanijų metu, apsiribokime bendru įvaizdžiu.
Klinton siūlė ir toliau tęsti Bušo – Obamos politiką, tik dar labiau ją sugriežtinti bei suaktyvinti.
Trampas daugiau ar mažiau radikaliai oponavo ir manė, kad būtina pristabdyti ekspansinę demokratijos plėtrą, peržiūrėti JAV finansinius ir saugumo garantijų įsipareigojimus užsienyje, rimtai pabandyti susitarti su augančiais konkurentais, net jei reiktų atsitraukti iš kai kurių diskutuotinų teritorijų. Visas išlaisvintas lėšas nukreipti į vidinius poreikius, atstatyti JAV ekonomiką ir vėl Ameriką paversti realiai pirmaujančia globalia galia. Taip grubiai ir trumpai galima būtų nubrėžti išreikštas jo mintis.
Ar Trampas tokiais savo pasisakymais siūlo keisti JAV užsienio politiką? Tikrai ne, nes realiai ne jo galiose tai padaryti, o ar jis gali tapti tuo trečiuoju, kuris bent jau ženkliai tuos procesus įtakos, aš labai abejoju. Keisti JAV politiką, vadinasi, atsisakyti globalaus dominavimo, o tai – imperijos žlugimas. Su tuo niekas nesutiks. Jis siūlo keisti taktiką.
Bušo jaunesniojo taktika – geležinis karo kumštis. Obamos – „spalvotosios revoliucijos“ arba kitaip pasakius – kontroliuojamas chaosas. Tačiau šios taktikos atnešė tik trumpalaikę dalinę sėkmę, o kontrolė vis brangiau ir brangiau kainuoja, reikalaudama naujų papildomų resursų, kurie, nepaisant braviūriškumo, nėra neišsemiami.
Augantys konkurentai, išskyrus ES, pasirodė esantys daug atsparesni tokiems veiksmams, greičiau prisitaikantys prie aplinkybių ir vis dažniau bei skaudžiau besikandžiojantys. Šioje situacijoje nelabai yra iš ko rinktis: arba užsispyrusiai bristi toliau ir mūšio lauke tiesiogiai susiremti, arba… pasiūlyti susitarimą. Paprasčiau tariant, pasiūlyti bent jau sukviesti naują „Jaltos konferenciją“..
Kur Rusijos kaip augančios geopolitinės galios pažeidžiamiausia vieta? Ekonomika. Karinių technologijų ir karinės jėgos prasme ji padarė milžinišką šuolį, bet ekonomikoje… Būtent šis segmentas, nors į tai dedama daug pastangų ir jos duoda rezultatą, šiandien stabdo visus kai kurių rusų galvose gimstančius galimos ekspansijos planus. Supraskime, kad nukariauti kurią nors valstybę gal ir nėra taip sunku, kaip parodė JAV veiksmai Afganistane, Irake, bet tuo kraštus išlaikyti… Rusija neturi tokių finansų ir tokių ekonominių galių. Čia ir paslėpta Trampo siūlomos taktikos esmė.
Rusai reikalaus Ukrainos? Atiduokime. Rusai gviešis A.Rytų? Rusai mato savo interesų būtinumą Centrinėje Azijoje? Gerai. Tegu ima po savo sparnu Kirgiziją, Tadžikiją, Turkmeniją, Uzbekiją…
Jau matau, kaip atskiri, skaitantys šitą rašinį, ima iš pasiutimo drebėti: kaip taip galima?Tai gal rusai užsimanys viso pasaulio ir Trampas jiems šitai pateiks ant lėkštutės? Kas per kvaila taktika? O jei jie paprašys Baltijos valstybių? Nepaprašys, mielas skaitytojau,j am pakaks vienos Ukrainos, kad dešimtmetį joje murdytųsi, o besimurdydami – ir patys įklimptų.
O kur Kinijos pažeidžiamiausia vieta? Prekyba. Daugiau kaip 30 procentų eksporto eina į JAV rinką. Jei amerikiečiai imsis sparčiai atstatinėti savo realią ekonomiką, o tai neabejotinai bus naujų technologijų pagrindu, Kinijos prekės neišvengiamai praras savo konkurenciją ir bus didele dalimi išstumtos iš JAV rinkų.
Prie viso to pridėkime, jei Trampo rinkiminiai pažadai imsis materializuotis, tai Amerikai prireiks milžiniškų investicijų, o šių reikia visiems, ypač besivystantiems kraštams.
Ne, rusams nėra ko šokti pergalės šokį. Trampas gali sumažinti dabartyje globalioje erdvėje tvyrančią įtampą ir atitolinti galima pasaulinį mūšį, bet jis negalės ir tikrai nenorės, kad JAV pralaimėtų ar atsisakytų savo geopolitinės padėties, todėl priešprieša niekur nedings, ji tik kuriam laikui stabilizuosis. O tai labai rimtas kirtis dabar Rusiją valdantiems ir Putinas ypač turi apie ką pagalvoti. JAV gali pradėti naują priešpriešos etapą, kuriam Rusija mažiausiai yra pasiruošusi.
Taigi, Trampas – Prezidentas, bet Putinas šampano tikrai negeria. Manau, atvirkščiai. Sėdi giliame krėsle ir visus aplinkinius keikia. O kaip kitaip? Pagal mus jis – autoritaras, diktatorius, o jų kalba negali būti kitokia. Lėks galvos kai kam, oi, lėks…
O mes? Ką mes? Visada sakiau, kad neverta stengtis bėgti prieš traukinį, o mūsų valdantieji veikė atvirkščiai. Jei Vašingtone koks nors žinomesnis neokonservatorius ar „superdemokratas“, atsiprašau už išsireiškimą, pirstelėjo, tai mūsų valdžia, ypač „tėvynės sergėtojai“ (TS) visais balsais tuoj „Glorija“ gieda ir į Rytus šakėmis mosuoja. Pasaulyje nieko nėra pastovaus, todėl reikia būti apdairiems ir atidiems, nes gali bebėgdamas už bėgio užsikabinti ir po traukiniu pakliūti.
Be reikalo mūsuose tiek isterikuojama ir be reikalo visokiausių lukašų nuomonių klausoma, niekas Baltijos šalių nelies ir susitarime, jei toks iš viso bus, Baltijos šalių rytinė siena – ta riba, kuri tenkins ir Trampą, ir Putiną, nes pastarasis – ne vienadienis politikas, jis mąsto daug toliau į ateitį. Ką mums dabar tikrai vertėtų padaryti, tai nustoti baubti, klykauti ir Ukrainoje košę virti, kitaip, nepaisant to, ką jau pasakiau, galime ir užsirauti. Ačiū Dievui, matyt, mus tikrai gal Apvaizda saugo, kad šiuos rinkimus laimėjo ne konservatoriai, provokacijų tikimybė ženkliai sumažėjo, nors niekur neišnyko.
Pabaigai vis vien drįsiu dar pridėti savo asmeninio požiūrio kruopelytę į šios dienos sensaciją: man tai patinka. Nors vienoje šalyje atsirado viena tikras vyras, sustabdė tą jau įsiūbavusią naują madą visas vadžias moterims perduoti. O tai paskutiniu metu kur tik bepasisuksi – vien bobos, atsiprašau, moterys premjerų, prezidentų kėdėse. Mums reiktų dažniau Šv.Raštą skaityti, ypač jo pirmą dalį apie pasaulio sukūrimą. Ten pasakyta: „..iš šonkaulio, kurį Viešpats Dievas buvo išėmęs iš žmogaus, padarė moterį…“ Patys pagalvokime, primityviai, kaimiškai pasukime galvas: ar gali „šonkaulis“ valdyti visą kūną? Taigi, tokios tokelės…

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą