Vytenis Andriukaitis. Dar kartą tikri faktai apie tai, ar buvo valstybės vadovas

0
1
Vytenis Andriukaitis. KK nuotr.
- Reklama -

Vytenis Andriukaitis,

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

Birželis – vasaros pradžia. Artėja ilgiausių dienų metas, daug šviesių valandų, tuoj pražys Lietuvoje gausybė žiedų, pievos noks vaistažolėmis. Ir viskas gaivins kiekvieno iš mūsų atmintį, patirtis, Antaninių, Joninių ir Petrinių tradicijas, laužus, vainikus, maudynes. Birželis gaivins ir istorines atmintis, kuriomis paženklinta ir Lietuvos, ir Europos istorija. Skaudžių atminčių gausu ir šio mėnesio istorinėse datose. Jos susijusios su autoritarizmų, visų spalvų totalitarizmų ir vadizmų paliktais istorinės atminties ženklais bei randais.
Ne paslaptis, kad istorijos mokslas visuomet susidurdavo (ir dabar susiduria) su sunkiu iššūkiu – kaip nepasiduoti ideologijos arba propagandos įtakai, kaip nepatekti į politikuojančiųjų istorinėmis interpretacijomis pinkles. Yra dar vienas pavojus – politikai bando iš užmaršties gaivinti karalius, prezidentus, valstybės vadovus…
Neseniai vienas Seimo narys viešuose debatuose pareiškė, kad Seimui net dera užpildyti vienas ar kitas istorines spragas ir tuo tikslu priimti teisės aktus. Neva, Seimui dera perinterpretuoti kai kuriuos buvusius istorinius faktus, patvirtintus to meto dokumentais. Suprask, svarbu, kad jie patenkintų dabartinę politinę konjunktūrą.
Taip imamasi iniciatyvos atgaline data pervadinti buvusias institucijas arba įteisinti prezidentus, nors jie patys jau net ir nesvajojo, kad tokie yra de facto. Mat jie jau nebevaldė teritorijos, nekontroliavo esminių valstybės funkcijų ir t.t. Tačiau  tiems, kurie įstatymais pildo  „istorijos spragas” tokie argumentai mažai rūpi. Tuomet patys istoriniai faktai ima ir iškrečia netikėtus pokštus.
Seimui įstatymu pripažinus, kad 1952 m. šalį valdė taurus patriotas Jonas Žemaitis – Vytautas, staiga paaiškėja, kad tuo metu vienas dabar žymus istorijos perinterpretavimo autorius tais pačiais 1952 m. įstojo į visasąjunginį Lenino – Stalino komjaunimą ir pasižadėjo vykdyti visus šios organizacijos nurodymus. Kyla klausimas – argi nebuvo žinoma, kad tais metais gyveno dabartinio Seimo oficialiai pripažintas šalies Prezidentas,  o 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įspėjo apie kolaboravimo su okupantais pasekmes?
Tačiau istorijos propagandistai įpratę išsisukti, o kai kuriuos faktus tiesiog nutylėti. Kaip tuomet, istorinių spragų užpildymo kontekste, paisoma piliečių paklusimo partizaninės valstybės reikalavimams? Jeigu tuo metu buvo nevykdomi šiandien pripažintos to meto teisėtos valdžios įstatymai, ar tai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, net ir atgaline data?  O gal tie piliečiai nieko nebežinojo apie tokią tuo metu egzistavusią oficialią valdžią?
Tiesa, buvo piliečių, kurie skaitė iš miško gaunamus laiškus, vykdė jų patarimus, o kartais artimųjų klasiokų „rūpesčiu“ atsidūrė Magadano lageriuose. Atrodytų, negalima tokių jaunuolių priskirti kolaborantams. O jeigu jie įstojo į komjaunimą –  išeitų, kad yra kolaborantai. Jeigu šiandien nebūtų įteisintas  šis teisinis reguliavimas, minėtų praeities istorijų būtų galima ir nenagrinėti. Tačiau dalis Seimo narių istorinę praeitį paverčia dabarties įstatymų normomis ir nesupranta, kokias pasekmes tai gali atnešti.
Šiandien garsus patriotinis choras ir vėl nori nutarimais ar įstatymais įteisinti tai, ko istorinių įvykių realybėje nebuvo. Keistas troškimas matyti vadą ar vadovą ten, kur lėmė ne vadovai ar vadai, bet milžiniškas visuotinis tautos sąjūdis. Bet pasirodo, kad atgaline data vis tiek reikia to vado ar valstybės vadovo, nepaisant to, jog ir istoriniai faktai, ir ano meto teisinis reguliavimas, ir konstitucinės teisės specialistų argumentai paneigia tokios, anot vieno Seimo nario „teisinės spragos” užpildymo būtinybę bei tokios pareigybės įteisinimą atgaline data.
Jau ne kartą rašyta apie 1990 m. LTSR XII šaukimo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko rinkimus, apie tai, kad pats kandidatas į šį postą neigė valstybės vadovo rinkimo būtinumą, kad Sąjūdžio rinkimų programa numatė kolektyvinio prezidento instituciją naujai pervadintoje Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje (LRAT). Visa tai matyti posėdžių stenogramose. Kolektyvinė atsakomybė buvo padalinta tarp Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos, jos Prezidiumo ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko. Laikinasis Pagrindinis Įstatymas (LPĮ) šį pareigūną traktavo kaip aukščiausią Respublikos pareigūną, bet su LPĮ aiškiai apibrėžtais įgaliojimais ir atskaitingą tiek AT, tiek ir AT Prezidiumui.
Iki 1991 m. rudens tuometiniuose šalies debatuose nekilo jokių klausimų apie valstybės vadovo pareigybės įsteigimą. Tačiau politiniai procesai visuomenėje ir tarp LRAT deputatų palaipsniui keitėsi. Ėmė rastis vis daugiau skirtingų požiūrių, nuomonių išsiskyrimų, o LRAT pirmininkas ėmė prarasti visuomenės pasitikėjimą ir daugumos LRAT deputatų paramą. Visokios desovietizacijos, dekagebizacijos, „Voratinkliai” („Lietuvos aide“ skelbti demaskavimai bendradarbiavus su KGB), vienašališki sprendimai atkuriant nuosavybę, klaidingi sprendimai valdant Lietuvos ūkio problemas smukdė ir LRAT, ir jos pirmininko autoritetą. Prasidėjo rimti nesutarimai ir dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio modelio, ir dėl naujo LR Konstitucijos projekto.
Štai tada, 1991 m. rudenį iškilo III Sąjūdžio inicijuotas sumanymas rinkti prezidentą su labai plačiais įgaliojimais. O juk III Sąjūdis jau iš esmės skyrėsi nuo steigiamojo Sąjūdžio suvažiavimo, ir net nuo I-ojo ir II-ojo Sąjūdžio. Sąjūdį paliko didelė dalis Lietuvos šviesuolių, pradedant Justinu Marcinkevičiumi ir Marcelijumi Martinaičiu, baigiant ir visa eile LRAT Sąjūdžio deputatų. III Sąjūdžio suvažiavime jau skambėjo šūkiai, kad reikėtų iššaudyti bent 100 tūkst. komunistų (garsioji Jurgio Okso kalba), atmesti LRAT ruošiamą „raudonąją konstituciją” ir atšaukti didelę dalį rinktų LRAT deputatų. LRAT pirmininkas į tas kalbas nereagavo, nors tapo to Sąjūdžio garbės pirmininku. Taip gali elgtis tik tas, kuriam artima idėja apie plačių įgaliojimų prezidentą be naujos Konstitucijos.
Ir štai 1992 m. pavasaris jau buvo pašvęstas III Sąjūdžio inicijuoto referendumo realizavimui. LRAT deputatas Kęstutis Lapinskas tai apibūdino labai tiksliai:  „Skubaus referendumo dėl prezidento institucijos su ypač plačiais prezidento įgaliojimais organizavimu”.
Taigi, 1992 m. gegužės 23-iąją dieną toks referendumas įvyko, tačiau tauta idėją atmetė. Šioje vietoje noriu pacituoti LRAT šimtas trisdešimt penktojo posėdžio, įvykusio 1992 m. gegužės 26 d., stenogramą. Pradėsiu nuo Vytauto Landsbergio kalbos: „Referendumo politinis turinys – tai pasitikėjimo patikrinimas. Apie 70 proc. balsavusių piliečių parėmė Sąjūdžio koaliciją „Už demokratinę Lietuvą” ir, jeigu norite, Vytautą Landsbergį.” Deja, V. Landsbergis jam būdingu stiliumi skaičius interpretavo sau palankia kryptimi. Jis rėmėsi tik tais žmonėmis, kurie dalyvavo referendume ir pasisakė už tokių įstatyminių pataisų priėmimą. Tuo tarpu nedalyvavusių arba balsavusių prieš referendumą buvo apie 60 proc., bet tai netrukdė V. Landsbergiui referendumo rezultatus interpretuoti kaip savo pergalės rezultatą. Cituoju jo kalbą toliau: „Įstatymą priimti pristigo balsų, bet piliečių nuomonė, jeigu čia būtų rinkimai, pagal Vakarų standartus būtų vertinama kaip labai reprezentatyvi, visiškai įtikinama… Tuo tarpu procesai, vykstantys pirmiausia mūsų parlamente, suteikia destrukcijos ir grėsmės atspalvį visam šalies gyvenimui, temdo besiveržiantį gyvybingumą ir iniciatyvą…Tai galima pavadinti šliaužiančiu perversmu, kuriam stengiamasi suteikti teisėtumo iliuziją.“
Toliau jo kalboje sekė priekaištai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP), Algirdui Brazauskui, neva rengusiam suokalbį, perversmininkams, būta daug pamokymų klystantiems ar pasiklydusiems deputatams, spaudai, agitavusiai prieš referendumą ir t.t. „Dar sykį grįžtu į mūsų parlamente vykstantį procesą, kurį galima vadinti šliaužiančiu perversmu su dideliais pavojais demokratijai ir nepriklausomybės krypčiai…, – kalbėjo LRAT pirmininkas. – Susimąstykite, dabartinės daugumos deputatai, ar turite stumti keturias Sąjūdžio frakcijas į parlamentinę rezistenciją, ar galite rizikuoti nežinomais procesais visuomenėje“. Jis vardijo argumentus dėl Prezidento instituto įvedimo, nors ir nebuvo pastovios Konstitucijos. Būta ir nusiskundimų savo įgaliojimais (cituoju): „O Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, kaip jūs žinote, neturi jokios galios ką nors įsakyti ar nurodyti šalies mastu…Jūs turėjote paprastą testą – siūlymą pakelti Pirmininko atšaukimo kartelę iki dviejų trečdalių balsų, nes aš tokia dauguma buvau išrinktas. Jūs galėjote turėti stabilesnį Pirmininką Lietuvos tarptautinei politikai vykdyti, bet jūs to nenorėjote…Arba sustabdom šliaužiantį perversmą ir einam garbingai į Seimo rinkimus, arba tęskite perversmą be manęs.”
Taigi, kalba buvo adresuota tiems, kurie pasisakė už parlamentinės demokratinės Respublikos Konstitucijos modelį su siaurais prezidento įgaliojimais. Visi, kurie jam nepritarė, buvo pavadinti „perversmininkais” (kadangi visa kalba vieša, skaitytojai gali peržiūrėti mano atrinktas vietas, atspindinčias problemos esmę).
Į LRAT pirmininko kalbą posėdyje atsakė akademikas deputatas Eduardas Vilkas: „Aš norėjau pirmiausia padėkoti deputatams, kad jie ištvėrė, kol Pirmininkas pylė tas pamazgėles ant mūsų galvų. Aš manau, kad vertinti referendumo rezultatus reikia visiškai ne taip. Iš tikrųjų Pirmininkas yra atsakingas už tai, kad buvo supriešinta tauta ir buvo išleista šitiek milijonų. Padorus politikas po šito atsistatydintų. Tačiau palikim tai jo sąžinei. Tuo tarpu referendumas parodė, kad Lietuva išsigydė nuo bolševizmo ir yra padariusi labai rimtą žingsnį į Europą”.
Tiksliai situaciją apibūdino ir Aloyzas Sakalas, kalbėjęs Sąjūdžio Centro frakcijos vardu: „Bankrutavo ir  trečiojo Sąjūdžio lyderių kalbėjimas tautos vardu, nepateisino lūkesčių ir pasitarimas su tauta ant M. Mažvydo bibliotekos laiptų koneveikiant tautos priešus, išaukštinant vieną asmenį, anot vieno kalbėjusio AT deputato „visame pasaulyje vadinamo prezidentu”…O referendumo rezultatai dar kartą patvirtino žmonių pasitikėjimą Aukščiausiąja Taryba…   referendumo rezultatai – tai rimtas įspėjimas AT Pirmininkui už priešpriešos politikos pasekmes.”
Verta pacituoti ir LRAT deputatą Petrą Vaitiekūną, kuris kalbėjo: „Gerbiamas pirmininke, gerbiami kolegos, aš noriu išdėstyti savo nuomonę. Gegužės 23 d. referendumas dėl autokratinio režimo įvedimo Lietuvoje, pasiūlytas ir suorganizuotas ultra dešiniųjų Lietuvos politinių jėgų, nepasiekė teigiamų rezultatų. Ir tuo atmetė bei išsklaidė daugelį mitų, kurtų, puoselėtų ir dvejus metus pirštų mūsų piliečiams. Pirma, aktyviai brukama dviejų jėgų priešpriešos – prokomunistinių ir sąjūdininkų schema ir ideologija žlugo. Tautos supriešinimui, jos skaldymui, priešų paieškos politikai piliečiai nepritarė. Siekdami politinio revanšo ir maskuodami savo pralaimėjimą Aukščiausiojoje Taryboje, ultra dešinieji priešpriešą bandė perkelti į visuomenę, bet jiems šio referendumo rezultatais buvo parodyta, kad skiriamoji riba eina ne tarp prokomunistų ir sąjūdininkų, bet tarp autoritarų ir demokratų.”
Aiškiau ir nepasakysi, kieno pusėje 1992 m. pavasarį buvo LRAT pirmininkas. Tada buvo laimėtas mūšis už parlamentinę demokratinę Respubliką su kai kuriais pusiau prezidentinės Respublikos bruožais. Būtent tada LRAT pirmininkas sulaužė LPĮ, išvedė dalį jam ištikimų deputatų ir pradėjo niekur nematytą „parlamentinę rezistenciją”. Gal dėl to jis ir yra Rezistentas Nr. 1.  Taigi, kiekvienas gali dabar pamatyti kieno pusėje, autoritarų ar demokratų, tuomet buvo LRAT pirmininkas V. Landsbergis. Ypač dabar, kai ir vėl pasaulyje aršioje kovoje grumiasi autoritarinė ir demokratinė sistemos. Bet kažkam vis norisi „užpildyti teisines spragas” nutarimais ar įstatymais apie tuo metu neegzistavusį valstybės vadovo postą. Kad tik kažkaip suteikti vienam žmogui niekam nereikalingą titulą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą