Žvilgsnis į geopolitikos istoriją

9
21
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. KK nuotr.


Apie XX amžiaus pradžios revoliucijas Rusijoje ir Vokietijoje jau šiek tiek užsiminiau ankstesniuose straipsniuose, bet tarpukario Europos istorijos dalis menkai diskutuojama ir dažniausiai į ją nekreipiama reikiamo dėmesio. Būtent šitame laikotarpyje užkoduotos antrojo pasaulinio karo priežastys ir tam tikrų jėgų siekis galutinai išpręsti tuos klausimus, kurie nebuvo išspręsti I- ojo pasaulinio karo metu. Vien tuom jisai labai įdomus ir reikalauja atidesnio žvilgsnio, nes ir šiandien nėra patikimo atsakymo, kas ir kodėl sukūrė nacistinę Vokietiją ir koks iš tiesų buvo jos tikslas.

Svarbiausia – finansai

Taigi, 1917 metų vasario revoliucija Rusijoje ir lapkričio (pagal naują kalendorių) bolševikų perversmas sekančiais metais sukėlė šalyje pilietinį karą, kuris tęsėsi iki pat 1920 metų. Pasekmės – žiaurios. Neverta apie jas rašyti, nes dauguma puikiai tai žino.

Kitas klausimas, apie kurį mažai kalbama, kokie „aitvarai“ padėjo bolševikams, kurie perversmo metu tesudarė nedidelę dalį viso politinio imperijos spektro, laimėti ir įsitvirtinti valdžios olimpe.

Daug kartų tvirtinau ir lieku ištikimas savo požiūriui, kad, norint laimėti konfliktinėse situacijose, neužteka turėti genealią galvą ar oratorystės talentą. Nepakanka turėti, kad ir tūkstančius, dešimtis tūkstančių pasekėjų. Reikia pinigų .Daug pinigų… Siaubingai daug pinigų. Jei būtų lengva išsiaiškinti, kas ir kada, kokią politinę grupuotę finansavo ar finansuoja, viskas taptų daug paprasčiau. Galima būtų nubausti tikruosius organizatorius ar rimtai pasipriešinti sumanymams, išvengiant begalinių netekčių ir sugriovimų. Deja, ši tema yra labiausiai slepiama ir sunkiausiai atsekama.

Anksčiau apie tai nekalbėta, bet dabar jau visiems įmušta, kad Lenino vadovaujamą bolševikų partiją į valdžią atvedė vokiečiai. Kaip kitaip? 1917 metų balandžio mėnesį šis asmuo kartu su dideliu būriu savo bendražygių plombuotame vagone kirto kariaujančios Vokietijos teritoriją ir per Švediją iš Šveicarijos atvyko į Petrogradą. Dar žinoma, kad vokiečiai parėmė juos dviem milijonais aukso markių. Viskas tai tiesa. Tiesa ir tai, kad du milijonai aukso markių tuomet buvo tikrai didžiuliai pinigai. Didžiuliai, bet ne tiek dideli, kad už juos būtų galima nuversti tokios imperijos, kaip Rusija, vyriausybę ir išsilaikyti valdžioje. Privalėjo būti ir kiti šaltiniai. Kol kas juos neginčytinai atsekti yra neįmanoma, bet atskiri atvejai rodo, kad galimai šie šaltiniai buvo tikrai ne Vokietijoje.

Galbūt Leninas valdžią Rusijoje tiesiog nusipirko? Ne, ne jis vienas, bet visa partijos viršūnėlė. Jei nusipirko, tai pasaulyje turėjo būti žmonės, kurie ją jam pardavė. Logiškai mąstant, tie žmonės turėjo turėti tokią valdžią arba įtaką didžiųjų pasaulio valstybių viršūnėms, apie kurią mes sunkiai galime suprasti.

Jau 1917 metų lapkritį Švedijos sostinėje atsidaro bolševikinės Rusijos pasiuntinybė, kuriai vadovavo Vaclovas Vorovskis. 1918 metais Švedijos policija praneša, kad Rusijos naujoji valdžia oficialiai išskyrė du milijonus aukso rublių revoliucijos propogandai užsienyje.Tačiau jau 1918 metų rudenį ant policijos viršininko stalo gula kitas pranešimas, kuriame pažymima, kad į sostinę atvyko tūlas Gukovskis, finansų komisaro pavaduotojas. Su juo – dėžės. Jose pinigai ir brangenybės, kurios vertintinos 40 – 60 milijonų aukso rublių.Visos šios lėšos, kaip ir kiti pavedimai, pateko į Švedijoje registruotus bankus. Vienas jų – „Niua Banken“, kuriam vadovavo Ulofas Ašbergas.

Šie bankiniai kanalai buvo naudojami suteikiant paramą bolševikams. Per šiuos kanalus bolševikai veda lėšas į užsienį.

Kaip žinia, dar 1918 metais Vokietiją valdo kaizeris. Negi pinigai gražinami kaizerio valdomoms struktūroms, kad šios organizuotų revoliuciją pačios prieš save? Nesąmonė.

Be piniginių resursų išvežimo, dar buvo ir kitokie veiksmai.

Kaip proletariato vadai maitino užsienio buržujus

Gvido Džakomo Preparata, amerikiečių istorikas, rašo: “Didelė dalis kontraktų, koncesijų ir licenzijų, betarpiškai dar pilietinio karo metu ir prieš jo pabaigą Lenino imperijos išduotų amerikiečių firmoms, tarnauja nepaneigiamu įkalčiu, įrodančiu, kad nuo pat pradžios Vakarų didžiosios valstybės rėmė bolševikus: nuo 1919 liepos iki 1920 amerikiečių pramonininkams buvo sumokėti 25 milijonai komisinių. 1921 metais Armanui Hammeriui išduodama konsesija asbesto tekiniams. 1920 Frenkui Vanderlipui (vieno iš didžiausių JAV bankų valdybos pirmininkui) ir jo konsorciumui 60 metų atiduodama teisė eksploatuoti anglies ir naftos telkinius.Taip pat tokiam pat laikotarpiui suteikiama žvejybos teisė 600 tūkstančių kv.kilomerų teritorijoje Šiaurės Sibiro regione.“

Prisiminkime konsesinę sutartį su anglų firma, kuriai buvo suteikta eksplotacijos teisė aukso telkiniams už juokingus 7 procentus, daugelį kitų sutarčių, ir taps aišku, kad bolševikai, nepaisant nacionalizacijos ir kitų dektretų, tikrumoje plėšikiškomis sąlygomis atidavė užsienio firmoms visus gamtos turtus.

Tai ar jie buvo kvaili? Kam dalinti savus turtus kitiems, jei dabar jau tavo valdomai šaliai ie reikalingi kaip oras?

Dar įdomesnis momentas – garvežių pirkimas užsienyje. Besibaigiant pilietiniam karui, bet dar Vrangelio armijai tebetęsiant kovas Kryme, Trockis, kuris tuo metu buvo susisiekimo kelių komisaras, nusprendžia pirkti 1000 garvežių Švedijoje. Kas keisčiausia, kad sutinkančios priimti tokį užsakymą įmonės pajėgumai neleidžia realiai tokio užsakymo įvykdyti. Jos pajėgumai – 25 garvežiai per metus. O reikia dešimt kartų daugiau.

Rusija – ant bado slenksčio, pramonė sugriauta, pilietinis karas nesibaigęs, bet šios valstybės naujoji valdžia suteikia 7 milijonų aukso rublių kreditą Švedijos firmai naujų pajėgumų įvedimui ir užsako milžinišką kiekį produkcijos du kartus brangesnėmis kainomis nei kitose pasaulio valstybėse. Viso užsakymo kaina – 200 milijonų aukso rublių. Net palankiausiais skaičiavimais – tai ketvirtadalis visų turimų aukso atsargų.

Proletariato vadai lengva ranka maitina užsienio buržujus? Ne. Taip atiduodamos skolos už paramą revoliucijai. Už visą tai Vakarai, nors viešumoje skelbėsi remiantys “baltąjį” judėjimą, tikrumoje padėjo tam, kuris geriau sumokėjo.

Paskaitykite garsių tuometinių įvykių dalyvių prisiminimus ir daug kas taps aišku. Apie tai rašo atamanas Semionovas, apie tai postringauja tas pats Vrangelis ir kt.

Beje, Vrangelio armijos evakuacija iš Krymo labai vaizdžiai tai parodo. Nė viena šalis nesutiko priimti evakuojamos kariuomenės be užmokesčio. Tik tada, kai buvo užstatyti šią kariuomenę plukdantys laivai, buvo gautas sutikimas suteikti prieglobstį.

Apie Rusijos imperijos griovimo laikotarpį, kurį mes įparatome vadinti revoliucijų ir pilietinio karo metais, parašyta daug knygų, bet sunku surasti veikalą, kuris nagrinėtų finansinio rėmimo klausimus. Be tokios paramos iš svetur nebūtų įvykusi jokia revoliucija.

Tačiau aš neturiu tikslo smulkiai aprašyti visų to meto įvykių, o pateikti faktai yra tik galimybė suabejoti tikrąja plačiai dėstomos istorijos “tiesa”, nes XX amžiaus įvykiai nėra kažkokie atskiri vyksmai įvairiose valstybėse, bet, neabejotinai, naujos pasaulio pertvarkos aktyvioji dalis. Trumpam sugrįžkime į dar ankstesnę istoriją.

Pandoros skrynia – bankas

Tos pertvarkos vizija gimė dar 1694 metais Anglijoje, kai buvo įsteigtas pirmasis pasaulyje bankas. Taip buvo atidaryta Pandoros skrynia – įteisintas gyvenimas skolon. Pradžioje vienos valstybės elitas, po to – kitos pateko į šias pinkles.

XVIII amžiaus pabaigoje tai persikėlė į “naują pasaulį” – Ameriką. Ten, po ilgos kovos, pilietinio karo, XX amžiaus pradžioje, 1913 metais buvo įvykdytas tylus valstybinis perversmas ir įkurta Federalinė Rezervų sistema. Privati struktūra, kuri į savo rankas perėmė dolerio emisijos ir kontrolės teises. Kad šis virstų “aitvaru”, nešančiu turtus ir galybę, reikėjo sunaikinti esamą pasaulinę tvarką. Rankose turima prekė turi būti paklausi. Ir ne tik namuose. Tiesiogiai ėmus valdyti piniginį vienetą, netiesiogiai įgaunama teisė įtakoti visą valstybę, todėl visa kita – slaptųjų tarnybų, diplomatų ir kitų institucijų darbas.

Užsakymas buvo duotas. Užsakymą reikėjo vykdyti. Ir Europoje driokstelėjo. Taip driokstelėjo, kad aidas pasiekė visus žemynus. Prasidėjo I- asis pasaulinis karas.

Beje, senstelėjusios Austrų-Vengrų imperijos sosto paveldėtojo nužudymas tėra tik vieša priežastis. Dėl to karo galėjo ir nebūti. Kad jis prasidėtų, labai pasistengė diplomatai.Ypač D.Britanijos.Kodėl?

Didžioji Britanija – žarijų žarstytoja svetimomis rankomis

D.Britanija visada akylai stebėjo savo galimų konkurentų kontinente vystimąsi ir augimą. Dar XIX amžiaus viduryje jos dėmesys nukrypo į Rusiją, nes ši padėjo JAV pilietinio karo metais, o jos geopolitiniai veiksmai Rytuose, ypač Afganistane ir Kinijoje, sukėlė, kaip dabar mėgstama sakyti, grėsmes D.Britanijos nacionaliniam saugumui. Todėl ne be anglų patarimų ir svaro sterlingo injekcijų Rusija 1904 – 1905 gavo per strėnas nuo japonų Port-Artūre ir patyrė maištus savo pačios teritorijoje.

Kai tik Rusija, nusileidusi spaudimui, 1907 metais pasirašė keistos sąjunginystės sutartį su Anglija ,viskas nurimo ir nutilo.

Ištisus dešimt metų didieji revoliucijų specialistai “taikiai” gyveno Vakaruose ir laukė savo valandos. Rusija buvo reikalinga ateičiai, nes jau XX amžiaus pradžioje didžiausią rūpestį kėlė Vokietija. 1900 metais ši kylanti jauna ir energinga imperija pradėjo statyti galingą laivyną. Tai – taipogi grėsmė britų nacionaliniam saugumui. Beje, tiesioginė grėsmė, nes Lamanšas – ne vandenynas ir jį perplaukti nėra taip sudėtinga. Karas tarp šių valstybių buvo neišvengiamas.

Anglai visada stengėsi žarstyti žarijas kitų rankomis. Kam aukoti savus resursus, jei galima pasinaudoti kitais. Kai 1902 metais šie pasiūlė Prancūzijai sudaryti sąjunginę sutartį, prancūzai, žinodami rusų požiūrį į britus ir nenorėdami rizikuoti turima sutartimi su Rusija, atsisakė. Tiesa, jų nuomonė pasikeitė po 1905 metų Rusijos pralaimėjimo kare su japonais.

Privertus Rusiją pasirašyti susitarimą, anglai galėjo pradėti ruoštis lemiamam susikirtimui su Vokietija. Priešininkas turi būti sustabdytas. Priešininkas privalo būti sumuštas.

Kai Sarajeve nuaidėjo išdavikiški šūviai ir Vienos sosto įpėdinis kartu su žmona atsisveikino su šiuo nuodėmingu pasauliu, anglai suprato, kad išmušė valanda.

Aišku, norint organizuoti šią mėsmalę, reikėjo įdėti beprotiškai daug pastangų.Gerai išanalizuoti ne tik karinę kiekvienos valstybės padėtį, bet ir valstybių mentalitetą. Tam buvo ištisi 7 metai.

Pirmiausia diplomatiniais kanalais buvo paremtas austrijokų siekis atkeršyti. Tuo pačiu serbai slapta buvo skatinami nepasiduoti. Suprantant, kad rusai, remdamiesi savo nacionalistiškumu ir provoslavų bažnyčios įtaka carui, išreikš paramą serbams, o vokiečiai – Vienos dvarui, galima buvo tikėtis šių dviejų galybių tiesioginio susirėmimo.

Tik… vokiečiai nenorėjo kariauti su rusais. Reikėjo juos įtikinti, kad rusai nesiims jokių veiksmų.

Pirmojo pasaulinio karo buvo įmanoma išvengti, jei britai būtų pareiškę, jog galimo konflikto Europos kontinente metu jie neliks nuošalyje, o stos Antantės pusėn. Nei austrai, nei vokiečiai kariauti dviem frontais netroško. Bet ne, anglai pasielgė visiškai priešingai.

Pirmasis pasaulinis karas – po britų dezinformacinės sklaidos

Kadangi D.Britanija buvo pati didžiausia to meto ekonominė, finansinė, karinė galybė, nieko nuostabaus, kad tuometinis anglų užsienio reikalų ministras, seras Grėjus, gyveno karštas dieneles. Susitikime su vokiečių pasiuntiniu jis – optimistas: Anglija išliks neutrali ir į galimą konfliktą tikrai nesivels. Su rusų pasiuntiniu jis kalba atvirščiai: jis neabejoja, kad austrai puls serbus, o rusai privalėtų suteikti serbams paramą.Be to, jis užsimena apie galimus vokiečių agresyvius planus rusų atžvilgiu. Po to vėl seka susitikimas su vokiečių diplomatais, kur jis jau porina apie taikius rusų planus ir t.t.

Visų tų susitikimų rezultatas: vokiečiams susidaro įspūdis, kad rusai nesiims karinių veiksmų, o jei ir imsis, tai Anglija liks neutrali. Rusiją ir Prancūziją galima pabandyti nugalėti.

Net britų karalius dalyvavo toje dezinformacijos sklaidoje. Savo giminaičiui – Vokietijos kaizeriui, D.Britanijos monarchas pareiškė:”Mes dėsime visas pastangas, kad nebūtume priversti įsikišti į galimą konfliktą ir laikysimės neutralumo”. Vokietijos admirolas Tripicas savo memuaruose rašo: “Kai aš pareiškiau abejones, kaizeris paprieštaravo: “Aš turiu karaliaus žodį ir man to pakanka.”

Taip, virtuoziškai privalėjo dirbti seras Grėjus, kad įtikintų austrus ir vokiečius imtis veiksmų.

Tai – maža viršūnėlė to milžiniško diplomatinio aisbergo, atvedusio žmoniją į iki tol negirdėto masto skerdyklą.

Istorikai, kurie laikosi kitokios nuomonės nei viešai priimta ir dėstoma mokyklose, skelbia, kad karą organizavo D.Britanija, siekdama pašalinti didžiausius savo konkurentus – Rusija ir Vokietiją. Tai yra labai arti tiesos. Jos tarnybų tiesioginių pastangų paneigti jau neįmanoma.

Deja, bet, kaip XX amžiaus pradžios anglų valdantysis elitas neįvertino už Atlanto kylančios imperinės žvaigždės, taip šie istorikai užsispyrusiai nenori matyti šios valstybės indėlio į visus tuos įvykius. O jis yra. 1913 – 1914 m. – dar ne toks viską apimantis, bet jau apčiuopiamas.

JAV išlaukė savo „žvaigždžių valandos“

Neužmirškime, kad JAV elitą sudarė žmonės, puikiai išmanantys senojo žemyno politinius fokusus ir jų noras tapti “vienintele ir nenugalima” jau buvo virtęs aistra.

Ši valstybė, pabaigusi vidines rietenas ir pasiekusi tam tikrą ekonomikos išsivystimo laipsnį, bei privačiam sektoriui užvaldžius finansus, labai stokojo naujų rinkų. Pasaulis jau buvo padalintas ir didžiausią jo dalį buvo apžiojęs anglų liūtas. Senąsias imperijas sunkiai buvo priversti atidaryti savas sienas. Tarsi mitologinis Cerberis jos jas saugojo įvairiausiais protekcionistiniais suvaržymais ir apribojimais. Norint pasiekti numatytą tikslą, reikėjo pirmiausiai pakeisti nusistovėjusią geostrateginę padėtį.

“Anglai – pasipūtėlių tauta”, o milžiniška imperija visada yra linkusi manyti esanti viso “pasaulio bamba”. Tikrumoje taip ir būna. Tačiau toks savipastatymas ant pjedestalo dažniausiai atima gebėjimą realiai įvertinti aplinką. O aplinka turi savybę sparčiai keistis. Tai, kas arčiausiai tavęs, ne visada yra didžiausia grėsme. Amerikiečiai jau turėjo išaugusius dantukus ir buvo išmokę kandžiotis. Kaip kitaip. Juk jie matė puikius mokytojus – tuos pačius britus.

Kartais man atrodo, kad “išrinktosios tautos” parašytame S.Testamente apie pasaulio sutvėrimą yra daug tiesos, nes tikrai visi mes esame kilę iš tos pačios šaknies. Pagal šį garsujį veikalą,Viešpats suteikia teisę žydams apgaudinėti kitas tautas ir su jomis elgtis kaip su žemesnės rasės sutvėrimais, bei valdyti visa, kas gyva ir negyva aplinkui.

“Taip kalba Viešpats: tomis dienomis atsiras dešimt žmonių iš kitakalbių tautų, nusilenks Judėjai ir kalbės: mes eisime paskum tave, nes girdėjome, kad su tavimi Viešpats.”

“Tada svetimųjų sūnūs statys tavo sienas ir jų valdovai tau tarnaus; nors savo pyktyje Aš tave baudžiau, bet Savo gerume būsiu tau gailestingas.Tavo vartai bus visada atviri ir neužsivers nei dieną, nei naktį, kad atnešta būtų tau tautų pasiekimai ir atvesdinti jų karaliai. Nes tauta, kuri nepanorės tau tarnauti, žus ir tokios tautos visai išnyks”. (Iš “Isajo knygos”).

Anglai tikriausiai buvo vieni iš tų dešimties kitakalbių, nes intrigų, melo, apgavystės meną yra įvaldę daug geriau nei visos kitos tautos kartu sudėjus. Aišku, neskaitant “išrinktųjų”.Ir kur jie bebūtų, visada geba tuo išsiskirti iš kitų. Jei teigiama “džentelmeno” sąvoka ir egzistavo britų tautoje, tai po 1694 ir karalienės Viktorijos valdymo dešimtmečiais ji tikrai neteko šios reikšmės. Jokia kita tauta XIX ir XX amžiuose nesiekė taip valdyti pasaulio, kaip anglai. Šio siekio ir šiandien dar nėra atsisakę.

Yra gera lietuvių patarlė: “Ir gudri lapė uodegą išsidilgina”.Taip ir su britais. Kol jie dėliojo geostrateginį pasjansą Europoje, amerikiečiai godžiai stebėjo visus pasiruošimus. Užmiršo anglų džentelmenai, kad naujai susikūrusios valstybės viršūnėlėje puikiai susisuko lizdą tikrieji “išrinktieji”, kurie į juos žvelgė taip, kaip jie į visas kitas tautas. Atsibudo, prasitrynė akis, suprato, bet jau laikas tiksėjo ne jų naudai.

Per tuos keturis su puse metų, kol vyko karas, galvas paguldė 947 tūkstančiai britų imperijos pavaldinių. Didelė dalis imperijos aukso atsargų persikraustė už Atlanto ir visose kolonijose sustiprėjo išsivadavimo judėjimai. Jei karo pradžioje JAV turėjo skolą britams, tai pabaigoje viskas apsivertė antraip, ir anglai jau buvo skolingi tiems patiems amerikiečiams net 5 milijardus.Tiesą sakant, ne tik D.Britanija tapo skolinga, bet ir kitos valstybės, iškyrus tas dvi, kurios gulėjo griuvėsiuose: Rusiją ir Vokietiją. Kaip kitaip, jos jau buvo nugalėtos? Karo lauke veikia kitokia moralės samprata.Vėliau apie tai dar pakalbėsime.

Skola lieka skola, bet tai dar nėra visko pabaiga.Taip, anglai turėjo prašyti pagalbos iš už “jūrų marių”. Gal tai daugiau buvo politinis ėjimas nei ekonominis ar karinis poreikis, bet faktas lieka faktu: JAV, iki pat 1916 metų sėkmingai prekiavusios su visomis kariaujančiomis pusėmis, 1917 paskelbė stojančios į karą. Beje, pasirinko puikų laiką. Būtent 1917 metus, kai Rusiją pradėjo purtyti vidinės konvulsijos. Jei pirmasis Rusijos imperijos eliminavimo iš stipriausių pasaulio geopolitinių žaidėjų klubo aktas neabejotinai buvo vykdomas su D.Britanijos pagalba, tai bolševikinį perversmą jau įtakojo amerikiečių slaptosios tarnybos ir JAV kapitalas.

Po pirmojo pasaulinio

JAV pasižymi viena labai puikia savybe: jos geba greitai analizuoti gaunamą informaciją ir pajungti savo tikslams. Supratę anglų kėslus rusų atžvilgiu, jie nepaprastai greitai susiorentavo ir pabandė perimti inciatyvą į savas rankas. Taip prasidėjo kova dėl visų laikų didžiausios kolonijinės imperijos išlikimo. Ne,ji niekada neperaugo į atvirą susirėmimą, dėl to kovos kiti, bet diplomatiniame, finansiniame, ekonominiame lygmenyje kova buvo žiauri ir negailestinga.

Supratusi susidariusios geopolitinės padėties keblumą ir iškilusias grėsmes, naudodamasi didesne patirtimi ir vis dar turėdama kaimyninės Prancūzijos paramą, D.Britanija suskubo užbaigti karą, nes juo ilgiau JAV kariuomenė dalyvaus mūšiuose, tuo didesnio kąsnio vėliau iš jų pareikalaus. Gal todėl I – ojo pasaulinio karo baigtis 1918 lapričio 11 dieną istorikams vis dar tebekelia daug klausimų.

Kaip ten bebūtų, pimasis pasaulinis karas pasibaigė. Kas laimėjo? Anglai, nors gerokai apipešioti ir pataršyti, bet išlaikė savo imperiją. Ir ne tik išlaikė, bet dar ir praplėtė. “Kai D.Britanijos atstovai išėjo iš Versalio veidrodinės salės (ten buvo pasirašyta Versalio sutartis), jų veidai švytėjo iš pasitenkinimo. Imperija tapo storesnė visu milijonu kvadratinių mylių ir jos pavaldinių skaičius padidėjo 13 milijonų. Svajonė apie ištisą imperiją tarp Kieptauno ir Kairo, tapo tikrove”.

Džiaugtis tikrai buvo dėl ko, tik, prieš papjaunat kalakutą, jis irgi yra gerai šeriamas.

Prancūzai, nors jų žemės labiausiai nukentėjo (dešimt provincijų buvo visai sugriautos), liko beveik su tuo pačiu, ką ir turėjo. Nekalbant apie kitas sąjungininkes, kurios įvairiu laiku suskubo prisiplakti prie būsimų nugalėtojų.

O JAV, kurios nemažai prisidėjo organizuojant “pirmojo šūvio” veiksmą ir karo pradžią, turėjo pripažinti, kad težengė pirmuosius geopolitinius žingsnius įgyvendinant “vienintelės ir nenugalimos”svajonę. Dabar, norint ją paversti realybe, reikėjo apsišarvuoti kantrybe ir imtis ruošti antrą šio milžiniško geopolitinio spektaklio veiksmą. Žvilgsnis nukrypo į nugalėtas, chaoso užvaldytas buvusias galybes.

Dėl ko apsirinkama

Jei kas nors vis dar mano, kad tarpukario pasiruošimo laikotarpis ir antras pasaulinis karas buvo nukreipti prieš Rusiją, tai labai ir labai apsirinka.

Bolševikų valdoma Rusija buvo socialinės inžinerijos projektas ir jau gimdamas gavo užduotį. Pagrindinis taikinys buvo anglų imperija. Imperija, kuri buvo pats didžiausias trukdis tam, ką mes dabar vadiname globalizmu. Ji privalėjo būti sugriauta.

Kaip Hitleris atėjo į valdžią? Kas jį rėmė, vedė ir kodėl? Apie TSRS sukūrimą, galimai tikruosius Lenino siekius ir Stalino kovas dėl valdžios, apie antrojo pasaulinio karo tikrąsias priežastis ir “išrinktosios tautos” įtaką visiems minėtiems įvykiams pakalbėsime tolimesniuose rašiniuose.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą