Pripažinkime – jeigu kokią vieną dieną ar visas dvi spaudoje nemirguliuoja prokuratūros „profsąjungininkų“ skaistūs veideliai (man iki šiol keista, kaip pareigūnai sau gali leisti kovoti patys prieš save, kai reikia kovoti su organizuotu nusikalstamumu), tai tampa keista.
Kur dingo „profsąjungininkai“ – gal naujus D.Valio „išvertimo“ planus strateguoja?
Visuomenė per daugiau nei dvejus metus taip pripratinta, jog kiekvieną dieną koks nors pasiturintis, tačiau savo alga vis dar nepatenkintas prokuroras verktų viešai, kaip jis blogai gyvena (kai didžioji visuomenės dalis per tų pačių prokurorų neveikimą, kai jie netiria per aukštų šilumos, dujų, elektros ir kitų kainų, galą vos su galu suduria), kad pasidaro keista, jeigu tie prokurorai nešmėžuoja žiniasklaidoje.
Jau žinomi „personažai“ – tai ir „gladiatorius“, kuris visą vadinamosios pedofilijos bylos procesą buvo toks nelaimingas, kad reikia palaikyti kaltinimą – tarsi jam ne algą mokėtų už vaikščiojimą į teismą, o jis turėtų susimokėti valstybei.
Tai ir „didysis dramaturgas“, niekuo nenusileidžiantis garsiajam vokiečių kompozitoriui – tik kompozitorius tai bent jau teatrą Boiroite turėjo, o šis „dramaturgas“ spektaklius kuria teismuose ir seimuose.
Tai ir „birbynėlė“, kuris niekaip negali pamiršti, jog kažkadaise laimėjo „pirmą vietą“ konkurse, o į „jo vietą“ buvo paskirtas kitas prokuroras.
Taip „persidirbę“ tie mūsų prokurorai, jog kai kurie iš darbo lekia net neatsigręždami ketvirtą valandą dienos, o jeigu darbo diena sutrumpinta – ilga kolona mašinų pajuda jau nuo trečios valandos.
Matyt, viena valanda yra „metodinė“. Apsipirkinėdami vis dar darbo metu kai kurie prokurorai vis mąsto, kokie yra nelaimingi, ir kaip jų „laimės indeksas“ padidėtų, jeigu ir darbo kaip nors pavyktų išėsti savo vadovą – Darių Valį.
Kadangi „boba po ratais“ – nepavykęs „bajeris“, vienas dalykas, mąsto juodieji strategai, pavyko – Darius Valys atnešė atsistatydinimo pareiškimą Prezidentei.
Kurio ji, deja, nepatenkino.
Bet juodieji strategai sugalvojo: o mes dabar, sabotuodami ir paralyžiuodami kaip kokie nors „Medininkai“, darbą, sakysime, jog „boba po ratais“ buvo ta plonytė linija, po kurios Dariaus Valio vadovavimas neteko galios.
Štai čia sugalvojome, eina sau!
Mes patys sau dabar vadovaujame.
„Tik“,-mąsto juodieji strategai, -„nežinome, kaip reikės pagrįsti savo „opiniją“, jeigu mums prikiš nepavykusį Editos Žiobienės bandymą atsistatydinti iš pareigų. Juk analogiškai – ji norėjo būti atleidžiama, o jog prašymo net nesvarstė, paliko pareigose.“
“Tada mūsų priešininkai“,- mąsto strategai,- „sakys, jog ir jos „superinė“ frazė „net ir blogiausia motina, net alkoholikė motika yra geriau už geriausią globėją“ yra negaliojanti.
Jos sprendimai, buvę palankūs biologinei nekaltai motinai, irgi bus negaliojantys.“
Mąstė, mąstė tie strategai, ir nieko nesumąstė.
„Aišku, geriausia būtų kokia nors apkalta kam nors – jeigu Prezidentei, mes įrodytume, jog visi jos dekretai negaliojantys.
Tačiau kaip čia prasukti tą „bobą po ratais“?“ – mąsto rymodami prie Kalėdinės eglutės juodieji strategai.
Per „dramaturgą“ nieko nepavyko.
Jokios apkaltos niekas nepradėjo.
„Niekas nevyksta. Mums patiems tuoj bus „šakės“, nes bus tikrinamos bylos, jau patvirtintos kvotos. Ir jau vyksta rimti „purtymai“.
O prie „ankstesniųjų“ gyvenome gerai, oi, gyvenome gerai. Kaip norėtume, kad tie laikai sugrįžtų.
Kam rašyti laišką? Kalėdų seneliui? Popiežiui? Eurojustui?“, – labai išgyveno juodieji stategai.
Nesmagios Kalėdos laukė juodųjų stategų, nes naujas – senas planas – atsikratyti Dariumi Valiu ir pasodinti savo „profsąjungininką“ – nepavyko.
Nelojalius prokurorus reikėtų šalinti iš sistemos be teisės kada nors grįžti į ją
Aišku, juodieji niekada nepasiduos. Iki kol jų visų pagal „sąrašą“ neatleis.
Kad ir už lojalumo stoką.
Lojalumo stoka dar prilyginama sisteminiam sabotažui, o prokuratūros sistemoje sabotažas prilygintinas tarnavimą nusikalstamam pasauliui – nes tik jis laimi iš tokio sabotažo.
Ir nereikia čia jokių valstybės užvaldymo schemų – juodieji strategai pirmiausia galimai yra užvaldyti:
a) „vertybių“ (t.y. pinigų)
b) puikybės
c) nelojalumo vadovui ir sistemai, bei tarnavimo tam tikroms grupuotėms: vieni tarnauja „verslui“, kiti – Rytams, treti – Vakarams, ketvirti – „valstybei – valstybėje“, penkti – viskam.
Kai kitą kartą lįs į spaudą, galėtų apie šiuos tris „veiklos aspektus“ pakalbėti. Kas jiems yra svarbiausia gyvenime, kokiomis „vertybėmis“ vadovaujasi.
Tada tegul pasižiūri Prokuratūros veiklos įstatymą, ir patikrina, ar sutampa įstatymas su „vertybėmis“.
Liberalioji politikos teorija teigia, jog individo laisvė yra tuose rėmuose, kuriuos jis pasirinko. Ši teorija teigia, jog teniso sporto klubo narys nėra laisvas į aikštę išbėgti be sportinių batelių ir nemokėti klubo nario mokesčio.
Tas pats ir prokuratūroje – jeigu prokurorai jau „įstojo į klubą“, turi laikytis taisyklių – neimti kyšių, neieškoti ryšių ir pažinčių, dirbti daug ir tik Tėvynės labui. Taip pat turi būti pavaldūs ir paklusnūs vadovui, vykdyti jo nurodymus.
Jeigu nesilaiko „klubo“ taisyklių, turėtų būti šalinami be teisės kada nors sugrįžti į „klubą“.
Kariuomenėje karo metu už dezertyravimą ir sabotažą yra taikoma aukščiausia bausmė.
Keista, jog kai kurie prokurorai savęs netapatina su kariškiais, o laiko save „laisvais ir nepriklausomais“ – net nepriklausomais nuo įstatymų, reglamentuojančių jų veiklą.
Beje, norint sugriauti valstybę, tereikia paralyžiuoti jos saugumo ir teisėsaugos veiklą. „Juodosios buhalterijos“ byla bus išaiškinta. Tačiau kas išaiškins, kas iš tiesų vyksta juodajame kube ir kokios ten „valstybės užvaldymo“ schemos yra išsikerojusios? Juk iki šios dienos prokuratūroje tarsi „piaro“ kompanijoje galimai įmanoma „užsisakyti“ baudžiamąsias bylas verslo ir politikos konkurentams žlugdyti…
Beje, apie saugumo vidaus problemas – čia jau atskira tema. Tačiau plati ir aktuali. Visokie „demokratijos kūrimo“ ir „kovos su terorizmu“ fondai ir lėšos apsukę galvas ir kai kuriems prokurorams. Kurie įsikabinę laikosi į „bylos tiesą“, nors byloje, švelniai tariant, trūksta elementarių įrodymų dėl nusikaltimo sudėties…
Išeitis – antisisteminė Eksprokurorų politinė partija
Šiuose rinkimuose buvo labai mėgiama vadinti kai kurias partijas „antisisteminėmis“. Taigi, prokuratūros – tikriausios sistemos – vidaus sabotažo dalyviai yra patys tikriausi „antisistemikai“. Kodėl gi jie nesukuria politinės partijos ir nedalyvauja rinkimuose? Galėtų Seime kas dieną „piarintis“ ir kovoti su D.Valiu. Nes dabar jau net „neskanu“, kai kaip kokioje penktoje klasėje, kai paauglystė plėšia smegenis, prokurorai kovoja su „klasės auklėtoju“ (generaliniu prokuroru) dėl „namų darbų patikrinimų“ (pyksta dėl sutrumpintų ikiteisminio tyrimo terminų) ir dėl „palikimų po pamokų“ (pasitarimų, darbo krūvio didėjimu, apmokymų) – tarsi prokuroro darbas nebūtų iš pašaukimo, ir jame neturėtų rūpėti nei darbo valandos, nei atlygis, nei vadovo „kietumas“. Kaip kokie nusižengę mokiniai bijo „pastabų“ (tarnybinių patikrinimų) bei „tėvų susirinkimų“ (svarstymų dėl vilkinamų bylų).
Kaip byloja sena karinė patarlė, po mūšio kardais nemojuojama. Kita patarlė sako – kardą pakėlęs, nuo kardo ir žus.
Akivaizdu, jog atsipalaidavę ir manydami per kokį mėnesį – du „patvarkyti“ šitą „kaimietį“, „cementinį“, savo „kardus“ (veikiau- spragilus) atmušė į tokį akmenį, kad nežino, pas kokį kalvį pasigaląsti. Kaip ta ragana iš pasakos, kuri bėgo pas kalvį ir prašė: „Kalvi, kalvi, paplonink man liežuvį“.
Čia jau jokie priekalai nepadės, kuomet kai kurie prokurorai nejaučia jokio pašaukimo savo darbui, tačiau negalėdami to viešai pripažinti, kovoja prieš savo vadovą – tarsi problema glūdėtų kompetetingo ir sąžiningo vadovo asmenyje, o ne jų pačių viduje – kuris verda, kai reikia dirbti, verda, kai reikia paklusti, kunkuliuoja, kai daug ko, kas anksčiau buvo leidžiama, nebegalima daryti. Ypač – kad negalima imituoti darbo, o taip norėtųsi!
Bet yra puiki išeitis – politinė karjera. “Antisisteminė eksprokurorų partija” – štai planas, kuris išspręs visas problemas. Galima bus legaliai tarnauti lobistams, visokiems interesams, ir visokioms grupuotėms.
Nes dabar tai kaip tame anekdote. Draugas Stalinas sako: mes viena koja tvirtai stovime industrializme, o kita – žengiame į socializmo rytojų. Klausimas iš salės: ir kiek ilgai taip išsižergę virš bedugnės stovėsime?
