Kaip kova su teroristais tapo JAV manija

6
0
- Reklama -

Musulmonė (sxc.hu)

Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) šnipinėjimo skandalas patvirtino ilgai sklandžiusią nuomonę, jog teroristų gaudymas tapo Jungtinių Amerikos Valstijų manija. Savo pačių piliečių šnipinėjimas žmogaus teisių aktyvistams atrodo toks pats žalingas kaip skandalai Gvantanamo kalėjime. Gvantanamo problema taip pat neišspręsta, mažai kas domisi kalinių teisėmis ir elgesiu su jais, tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jog daug kalinių yra laikomi neturint jokių apčiuopiamų įkalčių prieš juos. Tupdomi tie, kurie panašūs į teroristus ir sukelia bent kiek apčiuopiamą dvejonę.

Tarptautinių santykių ekspertai nebijo pasakyti, jog Amerika serga. Rusėjo 11 d. paliko gilią žaizdą, kuri neišgijo iki šiol, nors praėjo jau beveik 12 metų. Šnipinėjimo skandalas parodė, jog viskas nesibaigia vien telefono skambučių pasiklausymu arba internetinės veiklos fiksavimu. Manoma, jog tarptautinis šnipinėjimas akivaizdus maniakiškumo ženklas ir ši veikla tikrai nebuvo proporcinga galimai grėsmei.

Nuo 2005 m. per metus nuo teroristų veiklos žūva 23 amerikiečiai, dažniausiai ne JAV teritorijoje. “Daugiau žmonių miršta sekdami televiziją ar dėl kitų išmaniųjų programų” – rašė New York Times žurnalistas Nickolas Kristof. Ironiškai pabrėžiama, jog 15 kartų daugiau žmonių kasmet miršta nukritę nuo kopėčių.

Yra ir kitų JAV stigmų, kurios turėtų sulaukti daugiau dėmesio. 30 000 amerikiečių kasmet miršta nuo šaunamųjų ginklų, o JAV vaikui kyla 13 kartų didesnė tikimybė būti nušautam nei bet kurioje kitoje Vakarų valstybėje. Tačiau šioje srityje daroma labai mažai, arba nedaroma išvis nieko. Viskas pasibaigia trumpalaikėmis diskusijomis po kiekvieno tokio išpuolio. Pasibaigus poliniam flirtavimui ginklų gamintojai toliau nevaržomai lobsta iš prekybos. Neveiklumas jaučiasi ir kitose srityse. Pavyzdžiui, klimato atšilimo ir gamtos atžvilgiu, į kurias neabejotinai žvelgiama pro pirštus. Atrodo, jog vienintelė sritis, kuri priverčia dirbti iš peties, yra terorizmas.

Žinoma, tokia kritika nereiškia, jog terorizmas neegzistuoja ir yra menka problema. Niekas negali pasakyti, kiek teroristinių aktų yra išvengta dėl griežtos antiterorizmo politikos. Visiškai paneigti terorizmo problemos negalima. Skaičiuojama, jog nuo Rugsėjo 11-tos pasaulyje buvo įvyksta per 14 tūkst. išpuolių.

Realių politinių diskusijų apie tai, jog JAV žengė per toli praktiškai nebuvo. B. Obama sako, jog viskas dėl terorizmo prevencijos ir dėl to piktintis negalima. Europos lyderiai kaip A. Merkel sako tą patį – ir piliečiai turi su tuo susitaikyti. Piliečiai tampa panašūs į vaikus, kurie besąlygiškai privalo klausyti savo tėvų, kurie geriausiai žino, kas tinka jų vaikams. Tačiau kyla klausimas, ar laisva Amerika išliko, ar ji panaikino pati save dėl pernelyg didelio noro pažaboti terorizmą?

JAV nesupranta, kuo nusikalsta bandydama užtikrinti nacionalinį saugumą. Pažeisdama tarptautinę teisę, valstybė siekia vienvaldystės ir kitų valstybių nusileidimo. Stebina, jog visa tai vyksta valdant B. Obamai, kuris buvo įsivaizduojamas kaip žmogus nutrauksiantis JAV paranoją. Viskas atrodytų įprasta, jei prezidentūroje tebevadovautų G.W. Bushas, visi galėtų sakytų: „Tai tiesiog Bushas. Jis nuspėjamas“. Dabartiniai įvykiai parodo, jog nepaisant prezidento JAV tarptautinė politika ir interesai mažai tesiskiria. Belieka sakyti: „Tai tiesiog Amerika“.

Kyla klausimas ar buvęs Harvardo teisės studentas B. Obama, prieš rinkimus kalbėjęs apie pasaulio piliečių teisių saugojimą ir laisvę, pats tikėjo savo kalbomis, ir manė pakeisiąs G.W. Busho politiką. Ką jam pasakytų Martinas Liuteris Kingas ir Nelsonas Mandela, kurie buvo B. Obamos idealai?

Apgailestaujama, kad Europa atrodo pernelyg silpna, jog galėtų paprieštarauti. Žinoma, jog ji nori palaikyti draugystę, tačiau draugystėje būtina išsakyti ne tik gražius žodžius, tačiau ir konstruktyvią kritiką. Europos vardu kalbanti A. Merkel pasveria kiekvieną žodį. Ji atsisako lyginti NSA programą, su Stasi (Rytų Vokietijos žvalgybos kontražvalgybos institucija, – aut past.). Programos nebuvo identiškos, tačiau panašumų pernelyg daug: tikėjimas, jog viskas daroma dėl gerų tikslų, priešo suabsoliutinimas, pamišėliškas duomenų rinkimas.

Patys amerikiečiai taip pat bando atsakyti į klausimą, kodėl kova su terorizmu tapo tokia paranojiška. Visuomenėje netgi juokaujama, jog teroristai – tai XXI a. vaiduokliai ir baubai. Vienas iš amerikiečių pastebėjimų – pagrindiniu priešu esanti Al Qiada gali veikti visame pasaulyje. Pagrindinė jų būstinė persikėlė į Pakistaną, lygiai taip pat burtis jie gali ir pačios Amerikos priemiesčiuose, tačiau nenustojama kariauti Afganistane, o karas tampa parodomasis. Tikėtina, jog be kovos Al Qiada ir Talibanas palaipsniui sunyktų patys. Statistika rodo, jog 90 proc. aplinkinėse valstybėse gyvenančių arabų nepalaiko jų agresyvios politikos, tačiau tuo pačiu 60 proc. jų piktinasi JAV kišimosi į Irako ir Afganistano gyvenimą.

Iš tiesų, JAV manija gali būti gerai apgalvotas sprendimas. Nepaisant to, jog daugelis pavargo nuo karų ir skandalų, tačiau bendras priešas išlieka universali priemonė suvienijant visuomenę. Patys amerikiečiai sutinka, jog kalbos apie kovą su terorizmu veikia panašiai kaip A. Hitlerio kalbos apie bolševikus arba J. Stalino demagogijos apie kapitalistus. JAV pasaulyje neturi jokios kitos realios ir lygiavertės jėgos, kuri galėtų atlikti bendro priešo vaidmenį. Ne kartą konstatuota, jog politiniai šūkiai prieš kažką veikia žymiai geriau nei „už‘.

Visi žino, jog reali politika gali būti bjauri. Politikui tenka suderinti pernelyg daug skirtingų interesų, ir toli gražu ne visuomet laimi visuomenės interesas. Tik laikas parodys, kuo pasibaigs maniakiškos teroristų paieškos ir ar jos atneš daugiau naudos, nei žalos. Laikas taip pat parodys ką Europai atneš pataikavimas JAV ir leidimas tęsti sekimą.

Parengta pagal užsienio spaudą.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą