Kodėl Bušas ir Vilsonas laikomi „vieno lizdo paukščiais“?

1
6
- Reklama -

Pats Bušas norėtų, kad jis būtų laikomas „permainų prezidentu“, skirtingu nuo bilo Klintono, bandžiusio išlaikyti „status quo“. Žinodami apie tokias Baltųjų Rūmų vadovo ambicijas, jo administracijos klerkai savo bosą lygina su Ronaldu Reiganu ar Hariu grumenu.

Daugelis žurnalistų yra kitos nuomonės: jų manymu, Bušas ir praėjusio amžiaus pradžioje prezidentavęs Vudrou Vilsonas esą „vieno lizdo paukščiai“. Kodėl?

Abu prezidentai labai religingi arba bent tokiais dedasi, linkę moralizuoti. Rinkimus laimėjo nežymia balsų persvara. Iš pradžių labiau domėjosi vidaus reikalais, nes užsienio politiką menkai išmanė. Abu linkę matyti tik baltai juodą pasaulį ir žmones, neįžvelgia jų kontrastingumo. Labai pasitikintys savimi, turi aiškią, tik gal ne visuomet teisingą, viziją, kai spręsti krizines situacijas, ir jos atkakliai laikosi.

Abu nesugeba savarankiškai apdoroti gausios informacijos ir pasikliauja jiems artimų patarėjų nuomone. Valstybės sekretorius Robertas Landsingas 1917 metais savo bosą taip apibūdino: „Faktai jam nieko nereiškia, jeigu neatitinka išankstinės nuomonės ir pačiam sau priskiriamo kone dieviško sugebėjimo priimti teisingą sprendimą. Kartą jį priėmęs, iki galo laikosi, nepaisydamas jokių aptarimų ir siūlymų“. Bušui priskirdami panašius bruožus, žurnalistai priduria, jog atkaklumas gali būti ne tik gera, bet ir pavojinga lyderio savybe, jei jis nesugeba koreguoti ankstesnės nuomonės ar sprendimo. Publicistas Deividas Gergenas Bušą (o iš dalies ir Vilsoną) taip apibūdina: „Bušas valdingas, nekvailas, ryžtingas lyderis, kuris stengiasi įžvelgti ateitį ir nebijo jos prognozuoti. Tačiau minėti privalumai bei tvirtas charakteris negali kompensuoti organizacinio nekompetentingumo (šiuo atžvilgiu Bušo tėvas buvo daug pranašesnis). Pavyzdžiui, šaliai rengiantis karui Irake, prezidentas stokojo reikiamos informacijos. Buvęs valstybės sekretorius Kolinas Paulas savo šefą taip apibūdino: „Jį domina tik tai, aks patvirtina jo norą ką nors daryti, o girdėti jis nori tik tai, aks padeda apsispręsti, kaip tai daryti“. Nors Vilsonas savo karjerą pradėjo kaip idealistas, o Bušas – kaip realistas, abu linkę manyti, jog jų pasaulį pertvarkančios misijos tikslas – įtvirtinti pasaulyje demokratiją ir laisvę. Tiesa, tarp tokių idealų ir galimybių juos įgyvendinti – didelis atotrūkis.

Tiek Vilsonas, tiek Bušas nevengia didaktikos, stengiasi įpiršti žmonėms savo nuomonę. Tačiau politologas jungas Heklou perspėja: „Jei mokytojas nori sėkmingai kitus mokyti, pats turi būti deramai pasiruošęs“. Deja, Bušas pernelyg nekantrus ir impulsyvus, kad iš anksto gerai apsvarstytų veiksmus, kurių ragina imtis kitus. Anot gerai Bušą pažįstančio žurnalisto, „jis nori pasaulį pertvarkyti ir sukrėsti. Tai buvo paskata pradėti karą Irane“. Jo išlikimas valdžios elite dabar labai miglotas, kaip miglota ir karo Irake baigtis.

Po rugsėjo 11-osios įvykių Bušas turėjo dideles galimybes tapti tikru lyderiu, nes žmonės gerbia tuos, kas jiems padeda įveikti krizę. Bet tam tikslui lyderiui reikalingas įvairių savybių derinys, kaip antai gebėjimas pateikti žmonėms patrauklią ateities viziją ir atlikti nelengvą organizacinį ir politinį darbą, kad ta vizija būtų įgyvendinta. Prezidentas Ruzveltas tokių sugebėjimų turėjo į valias, o Vudrou Vilsonas – ne. Prezidentas Bušas mėgsta švaistytis įvairių pertvarkų lozungais, nors neturi jokios strategijos, kaip realizuoti tai, ką pats ragina daryti. Toks jis yra ir šiandien, nejausdamas, kad vis daugiau žmonių šalyje ir užsienyje jį jau laiko atgyvena, užsienio politikos nesėkmių nuo valdžios olimpo tolydžio stumiamu veikėju.

Pagal JAV Harvardo universiteto profesoriaus Džozefo Nye straipsnius žurnale „Foreign Affairs“

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą