Šis straipsnis – tai pasakojimas apie žmogų, kurio pavardė Ukrainoje tapo ir žvalgybos avantiūrų, ir politinių intrigų sinonimu. Romanas Červinskis – buvęs SBU ir GUR karininkas, dalyvavęs slaptose operacijose nuo Donbaso iki bandymų pergudrauti „Wagner“ samdinius. Jo istorija atskleidžia, kaip rizikingos operacijos, sėkmės akimirkos ir žlugimai persipina su vidaus politikos kovomis, o karo chaose ištikimybė tėvynei gali tapti įtarimų bei kaltinimų priežastimi.
„Wagnergate“ skandalas, „Avenue“ projektas ir vėlesni bandymai pervilioti Rusijos pilotus parodė ne tik žvalgybininko išradingumą, bet ir valstybės sistemos trapumą. Červinskio byla iki šiol kelia klausimą: ar jis buvo patriotas, pasiryžęs neįtikėtiniems veiksmams, ar tapo patogiu taikiniu, kurį lengviau apkaltinti, nei įsiklausyti į jo versiją?
Susipažinkite – Červinskis
Jis gimė Kamianets-Podilskyi, istoriniame mieste, kur tėvas statė namus, o mama svėrė cukrų ir druską bakalėjos parduotuvėje. Paauglystėje dalyvavo šaudymo ir futbolo varžybose, o kai SBU atvyko į mokyklą ieškoti naujokų, tėvas perspėjo: „Ši sistema anksčiau ar vėliau privers šaudyti į savus.“
Nepaisant perspėjimų, Červinskis pasirinko tarnybą. Būdamas jaunesniuoju karininku jis demaskavo korupcijos schemas gimtajame mieste, klausėsi mafijos ir policijos pokalbių Poltavos pirtyse, ardė narkotikų tinklus. Ne visiems tai patiko — jis buvo pernelyg principingas.
SBU tuo metu buvo paveldėjęs sovietinę biurokratiją, supuvusią iš vidaus: iki 60 % kai kurių regionų pareigūnų dirbo Maskvai. 2014-aisiais, kai Rusija įžengė į Donbasą, daugelis SBU karininkų perėjo į priešo pusę. Červinskis pasinaudojo žmonių judėjimu per fronto liniją, kad verbuotų agentus. „Kiekvienas turi savo kainą, bet yra ir tų, kurie dirba dėl teisingumo“, – sakė jis.
Po Maidano ir Krymo aneksijos Ukraina atsigręžė į Vakarus. CŽV netrukus pastebėjo, kad ukrainiečių informacija apie Rusiją neretai geresnė nei jų pačių agentų Maskvoje. Taip gimė Penktasis direktoriatas – jungiantis kontržvalgybą su specialiosiomis operacijomis. CŽV tiekė įrangą, mokė kadrus, o biurokratija buvo apeita. Červinskis prisijungė beveik nuo pat pradžių.
Jis klausėsi karo belaisvių apklausų Donecko „liaudies respublikos“ prokuratūroje, apgavo kovotojų karininkę pastatyti „blakę“ tankų bataliono štabe. Jo užverbuotas agentas po tankų vikšrais paslėpė sprogmenis, kurie sunaikino visą eilę technikos. Červinskis, sėdėdamas štabe, girdėjo vadų neviltį.
Tokių istorijų jis turi daug. Tačiau dabar jo kulkšnį spaudžia elektroninė apyrankė, o jo istoriją teisia ne tik teismai, bet ir politinė atmosfera. Ir vis dėlto virtuvėje, už puodelio arbatos, jis kalba taip, tarsi vis dar stovėtų už priekinės linijos — tik šį kartą kova vyksta dėl tiesos.
Karo šešėliuose: likvidacijos be parašo
Penktasis direktoriatas kovojo ne tik ausimis ir mikrofonais. Jie pašalindavo vadus. Tyliai, be tribunolų ir be įspėjimo. Tarptautinė teisė tokioms operacijoms Ukrainos teritorijoje teisinio pagrindo nenumatė, bet SBU turėjo savo logiką: jei priešas, okupuojantis tavo žemę, yra ginkluotas ir remiamas Maskvos, teisingumas tampa ne kodekso, o karo lauko reikalas. „Taikos metu valstybė turi vieną būdą kovoti su savo priešais, – sakė Červinskis, – karo metu – visai kitą.“
Amerikiečiai oficialiai kratė galvas – CŽV operatyvininkams tokiose misijose dalyvauti buvo draudžiama. Tačiau neoficialiai, kaip pasakojo Kondratyukas, būdavo kitaip: po sėkmingos operacijos užkulisiuose paspausdavo ranką ir tyliai pasakydavo: „Geras darbas.“
2015-ųjų gruodžio 12-oji. Pavlo Dryomovas, buvęs mūrininkas, tapęs kazokų bataliono vadu okupuotame Luhansko regione, sėdo į savo „Range Rover“ ir iš Stachanovo patraukė Pervomaisko link. Prieš savaitę jis vedė, dar tebesklandė šventinės nuotaikos dūmai. Vidury tuščio kelio mašina sprogo. Dryomovas ir vairuotojas žuvo vietoje. Oficialioje versijoje kaltė krito ant Maskvos – Kremlius nemėgo per daug savarankiškų vadų.
Neoficiali tiesa buvo kita. Likvidaciją suplanavo ir įvykdė Penktasis direktoriatas. Planas gimė Donbase, kai vietinis verslininkas – SBU šaltinis – pranešė, jog Dryomovas svajoja apie „Range Rover“. Agentūra įsigijo tokį automobilį Europoje, nugabeno į separatistų teritoriją ir į durų staktą įmontavo sprogmenį. Verslininkas pristatė mašiną į kazokų štabą. Dryomovas, kaip tikėtasi, paprašė ją išbandyti. Raktai atsidūrė jo rankoje.
Kitą dieną, kai „Range Rover“ pajudėjo tuščiu keliu, SBU nuotoliniu būdu aktyvavo užtaisą. Nebuvo nei teismo, nei kaltinamojo akto, nei viešos žiniasklaidos kampanijos. Vienas Penktosios direkcijos karininkas tik šyptelėjo: „Šį kartą jokio PR neprireikė.“
Karo šešėliuose: Liftas „Motorolai“
Arsenas Pavlovas, pravarde „Motorola“, karo pradžioje buvo niekuo neišsiskiriantis automobilių plovyklos darbuotojas. Bet karas suteikė jam rangą, šautuvą ir beprotišką savivertę. Jis subūrė „Spartos“ batalioną, dalyvavo Donecko oro uosto apgultyje, o vėliau savo paties rankomis kankino ir egzekutavo ukrainiečių karo belaisvius. „Aš žudau, jei noriu. Nežudau, jei nenoriu“, – atvirai pareiškė „Kyiv Post“ žurnalistui.
Červinskis ilgai jį medžiojo. Pirmas bandymas – užnuodyta degtinė. Dėžė su buteliais, kurią tarpininkas turėjo nugabenti Pavlovui ir jo vyrams, niekada nepasiekė tikslo. Tarpininkas nerado užkastų pinigų, supanikavo ir perspėjo taikinį. „Tai buvo juokinga“, – prisimena Červinskis. – „Jį suėmė ir uždarė.“
Antrasis bandymas – mina prie ligoninės, kur „Motorola“ gydėsi akį. Sprogimas nuaidėjo, bet skeveldros nepataikė į automobilį. Ir gal gerai – keleivio sėdynėje sėdėjo Pavlovo žmona.
Trečiasis planas buvo kitoks – subtilesnis ir kruopščiai repetuotas. Červinskis užverbavo vietinį agentą, kuris apsimetė picų išvežiotoju. Šis išsiaiškino, kad vienintelė uždara erdvė, kur Pavlovas būna be palydos, – liftas. Buvo pasirinktas metodas, vertas šalto karo laikų filmų: du agentai, vienas iš Donecko, kitas – buvęs specialiųjų pajėgų karininkas, išvyko į Černobylį mokytis įsilaužti į lifto šachtą, pritvirtinti sprogmenį, įrengti pasiklausymo įrenginį ir dingti nepastebėti. Visa procedūra – vos minutė.
Grįžę jie laukė prie įėjimo į Pavlovo namą. Kai sargybinis išėjo parūkyti, vietinis agentas spėjo patraukti duris ir pateko vidun. Lifto spąstai buvo paruošti.
Po savaitės „Motorola“ grįžo namo. Įžengęs į liftą išgirdo telefono skambutį. Pakėlė ragelį:
– Ar tai Arsenas Pavlovas? – paklausė balsas.
– Taip.
– Čia „Moskovsky Komsomolets“. Norime interviu.
Pasigirdo spragtelėjimas. Sprogimas. Pavlovas nebeatsiliepė į žmonos desperatiškus skambučius.
Vėliau kai kurie CŽV pareigūnai gavo atminimo ševroną su užrašu „Liftas“. Bet Červinskis, net privačiuose pokalbiuose, niekada nepripažino savo dalyvavimo. „Žvalgyboje daug kas siekia dėmesio, karjeros, nori pasipuošti svetimais nuopelnais“, – sakė buvęs JAV pareigūnas. – „Bet Červinskis buvo kitoks. Jei apie operaciją ką sužinodavome – tai tikrai ne iš jo.“
Bus daugiau
