Ligita Juknevičiūtė
Jeigu kada nors šie mano užrašai pasirodys knygos pavidalu, noriu, kad būtų ir toks tekstas. Praėjusį penktadienį Graikijoje, mūsų naujuose, tiesa, nuomojamuose namuose, nieko neįvyko. Pradžia buvo 19 val. Kadaise, kurdamas filmą „Kažkas atsitiko“, režisierius Artūras Pozdniakovas maždaug taip paskelbė apie filmavimą Kalnų parke: „Trečiadienį Kalnų parke nieko nebus, pradžia 18 val.“ Į tokį skelbimą Vilniaus universitete sureagavo tūkstančiai, suvažiavo traukiniais iš visos Lietuvos ir buvo nufilmuotos legendinės scenos su A. Mamontovu ir „Antimi“.
Vos išvydusi mūsų namų terasą su vaizdu į jūrą, supratau, kad čia būtinai reikės rengti kino vakarus. Draugė Roberta, gyvenanti čia, irgi pritarė. Be to, ji, kaip paaiškėjo, turi kino projektorių! Tad rugsėjo 12-ąją sukviečiau būrelį draugų (kitus kviesim spalį) ir surengėme „Kažkas atsitiko“ kino peržiūrą. Pas mus viešėjo ir mano sūnus su drauge, tad jie padėjo viską suderinti, ir kai sutemo, ant kaimynų sienos pasirodė filmas.
V. Kernagis dainavo, pasirodė ir jau minėtieji lietuvių atlikėjai. Mes su Kernagiu užtraukėme: „Kaip gražu miške, cho choooo!“ Ir laužo šviesa skambėjo, o horizonte mirksėjo švyturys… Buvo tarp svečių tokių, kurie filmą kadaise matė net keturis kartus, bet atsirado ir tokių jauniklių, kurie nebuvo matę nė karto. Christinos aštuonmetis sūnus Panagiotis, susižavėjęs stebėjęs, kaip jaunimas šoka pagal „Fojė“, sušuko: „Cool!“ („Kietai“), o mes tuo metu su jo sese dvyne šokome terasoje.
Toks siurrealizmas, kai supranti, kad vyksta kažkas nerealaus, labai keisto ir magiško, bet tai visgi realybė – lietuviškas kinas ant Graikijos kaimynų ūkininkų namo sienos, čirpiant cikadoms. Artūras buvo laimingas, spurdėjo ir išdidžiai pasakojo mūsų mylimai graikei Christinai, kaip ten viskas vyko 1986-aisiais. Christina nelabai kalba angliškai, o Artūras su ja iš to jaudulio kalbėjo ir lietuviškai, ir rusiškai (juk studijavo Maskvoje), ir dar angliškai. Bet Christina viską suprato. Mes visi viską supratom.
Dainavom, klausėmės, žiūrėjom – kiekvienas su savo pajautimu ir nuotaika. Toli nuo Lietuvos, bet arti vienas kito. O kiek dabar Lietuvoje tokių, kurie gyvena šalia, bet iš tikrųjų yra skirtingose planetose? Ar bus kitaip dar? Ar tik blogiau? Pamatysim. O mes čia dar dainuosim. Ir tikiu, dar rinksimės ir vėl žiūrėsim tą patį filmą. Kodėl? Nes Artūras taip nori. O aš noriu, kad jis būtų laimingas.
O tai, ko mes norime kitiems, dėl ko stengiamės, tą sukuriame ir savo viduje – tokią kuriame ir realybę aplink save. Intencija yra tai, ko linkime kitam, ir tai atsitinka mums. Aš jums visiems irgi linkiu laimės. Ir ramybės, ir taikos. Palinkėkime to visiems, ir tikiu, ta intencija, kitaip sakant – malda, duos savo vaisių.
