Gediminas Kiršinas
Dar gyvenu…
Vytautas, mėgstantis kalbėti iš balkono
Dabartinėje, sąjūdinėje ar postsąjūdinėje Lietuvos politikoje nuo pat pradžių formavosi du ydingi „izmai“: brazauskizmas ir landsbergizmas. Tarp jų ir jų pasekėjų vyko – ir, galbūt, dar tebevyksta – arši kova, kuri užgožia rimtas diskusijas. Net Žemaitaitis dar tebegiria „Brazauską“, o kitam, Vytautui, net siūlė uždegti žvakeles (kurias kai kas siūlė ir žemaitaičiams uždegti). Gerai, kad laiku susilaikė… Gal todėl, kad susigėdo? Pasakė: „Tarp kitko, esu tikintis.“
Oponentai, savaip, neatsilieka – savo ruožtu siūlo „Brazauskui nestatyti paminklų“ ar panašiai.
Pažįstu puikių, brangių žmonių, kurie yra nepataisomi arba brazauskininkai, arba landsbergininkai. Vieniems atrodo, kad tie, kurie „už Brazauską“, – tai vagys, komunistai ir prorusiški kolchoziniai pusdebiliai. Kiti – paradoksas! – sako, kad tie, kurie yra ar buvo „Už Lietuvą, už Landsbergį“ (vieno poeto žodžiai), irgi „didieji kombinatoriai“ ar net slapti Rusijos draugai.
Apie pagyras toms asmenybėms nekalbėsiu (įstojome į NATO, išvedėme rusų kariuomenę, įstojome į ES ir t. t.). Klausimas, kiek svarbios yra asmenybės istorijoje, yra pernelyg sudėtingas, kad galėtume čia smulkiau jį aptarti. Vieniems garsiems filosofams atrodė, kad labai svarbūs yra išsišokėliai, net „antžmogiai“. Kitiems, kaip L. Tolstojui, rodėsi priešingai. „Kare ir taikoje“ rašoma, kad ne karo vadai lėmė karo ir didžiojo mūšio baigtį, bet paprasta liaudis ir narsūs nežinomi kariai bei karininkai.
Be abejo, didžios asmenybės daug gero yra nuveikusios, bet kai kada savo žygiais ar savo nusikalstamu neveiklumu (ar negebėjimais) bei klaidomis baisiai pakenkdavo savo tautoms. Istorinių pavyzdžių skaitytojas lengvai ras, ir ne vieną.
Akivaizdu, kad ir postmodernioje Lietuvos istorijoje daug lėmė ne vien šios asmenybės, bet ir nežinomi didvyriai. Pavyzdžiui, jau tapo žinomas atsitikimas, kai, įkalbėtas K. Motiekos (beje, rašoma, jog Motieka ir tą ryšį suorganizavo), V. Landsbergis kritiniu momentu tarėsi su prieškarinės Lietuvos diplomatu S. Lozoraičiu: skelbti ar neskelbti Lietuvos nepriklausomybės atstatymą? Amerika – už tai, ar prieš?
Tikriausiai tada Lozoraitis apgavo V. Landsbergį (jei taip – tai šlovė jam, puikus diplomatas), sakydamas, kad „Amerika už“. O gal buvo kas nors iš amerikiečių, su kuriuo tarėsi ir S. Lozoraitis? Kaip ten bebūtų, tai padėjo landsbergistams apsispręsti „supykdyti“ Sovietų Rusiją.
Tai nebuvo vien jų nuopelnas – juk balsavo „už“ ir „komunistai“. Ir tik vienas netikras lenkas, jei neklystu, buvo „prieš“ arba susilaikė. (Apie kitų tuometinių institucijų ir jų vadovų poziciją taip pat būtų verta žinoti.)
Bet deklaracijos dar ne viskas. Juk „Aktas“ vėliau buvo užšaldytas – ką iki šiol taip stengiasi slėpti „landsbergistai“. Ne aktai juk lemia, nors jie ir svarbūs. Juk ir prieš Vasario 16-osios Aktą buvo kitas Aktas, o ir pats jis, iki paskelbimo, buvo tobulinamas, besikeičiant politinei ir karinei situacijai Europoje.
Po deklaracijų, aktų ir sutarčių visada lemia tolimesnė kasdienė ilgalaikė politika: ekonominė, karinė, diplomatinė, švietimo, mokslo, inovacijų, medicinos, gamtosaugos, tautinių interesų gynimo, jūrinė ir kt.
Ir visose šiose politikos srityse tiek landsbergistai, tiek brazauskininkai ne tik „priskaldė malkų“, bet ir sugriovė ūkį, švietimą, pridarė nuostolių beveik visur – kad į jaučio odą visko nesurašysi. Visi tai žino, apie tai kalbama jau daugelį metų, bet vis tiek ruošiamasi „statyti paminklus“ žymioms asmenybėms. Kai kurioms jų gal net specialiai laikoma vieta, neleidžiant pastatyti vertingesnių paminklų?
Jos, tos asmenybės, iš tikrųjų yra žymios, ir tikrai reikės ar reikia statyti joms paminklus. Tačiau šalia jų, mano nuomone, būtinai reiktų pastatyti ir paminklą Borisui Jelcinui (apie M. Gorbačiovą – atskira kalba).
Bet pirmiausia reiktų pastatyti paminklus Vytautui Didžiajam ir Vyčiui. Vytautas Didysis taip pat darė daug klaidų, bet ir daug gerų darbų, o kai kurių nespėjo padaryti…
Šiandien tai, atrodytų, visai neaktualu. Tačiau, deja, stabų kūrimas lietuviams, regis, yra įgimtas. Be to, dažnai imama nykiai ir provincialiai padlaižiauti valdžią turintiems ar naujiems, laikiniems „stabukams“ ir „stabukėms“.
Pavyzdžiui, jau giriama už gerus darbus I. Ruginienė, nors gal Premjero vaidmuo buvo didesnis, aplaužant ragus privačių pensijų fondams ir kitiems monopolininkams. Kokia taps LSDP be Palucko? Ar I. Ruginienė bus geresnė lyderė?
„Bebrai“ į LSDP negrįžo… Gal ji jau nebe „brazauskinė“ partija? Gal pagaliau „suvirškino“ LDDP?
Šalia netikrų konservatorių susikūrė galinga liberalų srovė, atvirai tarnaujanti ne Lietuvai, o tarptautiniam kapitalui. Taip ir turi būti? Gal tai galų gale padės atsirasti ir tikriems konservatoriams – ko nedrįso padaryti landsbergiai?
Kol dar „Vytautas Mažasis“, taip neseniai girdėjau jį vadinant viešoje erdvėje, gyvena, būtina pasakyti, kad Lietuvos žmonės turi gerbti jo indėlį – žinoma, nepervertinant, nekuriant naujo smetoninio kulto. Negaliu būti antilandsbergistas, nes iki Mažeikių aferos pats buvau landsbergistas. Pradedu suprasti ir didelę brazauskininkų reikšmę mūsų istorijoje. Algirdo II protėvių antkapyje (kapuose viename bažnytkaimyje) parašyta: esame, buvome ir būsime. Manau, kad ir jo indėlio Lietuvos žmonės neužmirš.
Bet… ar dabartiniai politikai, taip pat viena kylanti politikė, bus verti rimto lyderio vardo? Juk jau dabar girdėti kvailos kalbos, esą ji – kaip geležis – tvirtai neklausys Amerikos patarimų ir negerins santykių su Baltarusija (jei teisingai tai supratau). Kaip kad URM (ar jo vadovas, o gal net Prezidentas?) nepalaiko tinkamai Izraelio kovoje už protėvių žemių susigrąžinimą?.. Žodžiu, žala Lietuvai bus daroma ir toliau.
O Žemaitaitis? Ar jis taps tikru tautiniu politiku? Juk esame kolonizuojami, net rusėjame dabar sparčiau nei sovietų laikais… Greitai Lietuvoje, atrodo, būti lietuviu ne tik nebus pelninga ar naudinga, bet gal net pavojinga karjerai.
Daugybė svarbių darbų laukia Lietuvos politikų. Ypač svarbu, kad išlaidos karui nebūtų tik „įsisavinamos“ (tam tikra prasme, nes panašu, kad tai jau vyksta, kai daug reklamos elementų skiriama „dronams“ ir pan.), bet būtų naudojamos ne tik pirkimams, o ir mokslui bei technologijoms vystyti. Juk karas – puikus biznis. Revoliucinis progresas mums būtinas visose svarbiausiose srityse.
Kitaip maža, neturinti didelių resursų tauta žus – labai greitai tapsime nacmažuma. Laisvę prarasime, jei dar nepraradome. Juk net Audrius Butkevičius, net Petras Gražulis „galimai“ jau tampa ES federalistais… O juk pakaktų tik galingos laisvės norinčių tautų karinės sąjungos, kitų gerų idėjų, kurias gali iškelti ir mažos tautos. Nebūtina kurti federacinės ES valstybės.
Kodėl tokio didžio darbo nesiima Vyriausybė, Prezidentūra, didžiosios politinės partijos? Kodėl Prezidentas, mano nuomone, gėdingai neduoda postų dar nenuteistiems partijų nariams ar net nepartiniams, kurie tik kai kieno (ir tų, kurie patys nesilaiko Konstitucijos) mintyse jau yra „nuteisti“? Gal juk būtų galima ir iš „žemaitaičių“ išugdyti tikrus tautinius Lietuvos politikus? Valstybės vadovas turėtų būti visiems vienodai teisingas – ir liberalams, ir žemaitaičiams.
Reformas reikia pradėti nuo teismų. Kaip gali Teismas priimti nutarimus, akivaizdžiai ir iš esmės prieštaraujančius Lietuvos Konstitucijai bei daugumos piliečių valiai? Kas pagal Konstituciją valdo – tauta ar teisėjai? Kas nuteis tokius teismus, ar bent jau panaikins jų „niekinius“ nutarimus?
Panašu, kad Lietuvoje už gerus politinius (plačiąja prasme) darbus jau baudžiama. Ar jums taip neatrodo, skaitytojai? O gal ir jūs manote, kad Lietuvai jau būtinai reikia prie ko nors stipresnio ar turtingesnio „prisiglausti“? Kitaip, esą, nebus globos, nebus iš ko pasiskolinti pinigų, nebus iš ko didinti pensijų, pašalpų ir algų valdininkams?
Taip man sakė viena gera moteris. Bet… jei „prisiglaudžiama“ prie kito tik dėl pinigų ar dėl „stiprios rankos“ globos, tai juk kitaip vadinama!
Kada atgimsite, lietuviai, lietuvybės darbams? Užsienio lietuviai, ar vien tik dėl to išbėgote, kad Lietuvoje buvo bloga, nesaugu? O gal kiti išėjo dėl gardaus valgio šaukšto, iš baimės… net dabar, gyvenant Laisvoje šalyje? Tautų Tėvas karo metu sakė, kad bailiai ir išdavikai – tai vienas ir tas pats. Ar jis buvo neteisus?
Vyksta karas – prieš mažas tautas, prieš Gamtą, prieš tikras šeimas. Tad kodėl negrįžtate kurti geresnės, lietuviškesnės Lietuvos? Kodėl net Lietuvoje gyvenantys bėga nuo lietuvybės? Kodėl nesusivienijate, landsbergistai ir brazauskininkai, „vardan tos“, o ne vardan bonusų ar beneficijų?
O žemaitaičiams palinkėčiau koaliciją griauti tik tuomet, jei tai atvestų prie naujų rinkimų, o tuose rinkimuose laimėtų tautiškesnės jėgos. Neapsirikite skaičiuodami.
Reikia paminklo Vyčiui. Bet Vilniaus valdžia jo bijo. Vyčiai kadaise buvo kariai, kurie ne tik kovojo už Lietuvą, bet ir sugebėdavo kurti, dirbti, o ne vien griauti. Baltas raitelis buvo jų simbolis – kovos už laisvę ir teisingumą ženklas. Deja, mūsų tautos tragiškoje istorijoje dažniau laimėjo ne jie, o spekuliantai, kurie Vytautui prieš lemiamą mūšį parūpino sudrėkusį paraką…
Neseniai vienas vaikas, kaip pasakojo jo senelis, pažvelgė į elektroninį anglų kalbos žodyną (o gal paklausė AI?), ką reiškia žodis „spekuliantas“. Atsakymas buvo – „teisėtas rinkos dalyvis“.
Kada pagaliau pradėsime gerbti ne spekuliantus, o Savanorius-Kūrėjus? Kaip tai darė prieškario Lietuva.
Visų pakraipų Lietuvos laisvės atkūrimo savanoriai, visi tautų laisvės ir teisingumo Kūrėjai – vienykitės! Be pasiaukojančių darbininkų darbo, be tėvų ir protėvių užauginto derliaus, viskas žus.
Parašiau apie tai, „apie ką Lietuva kalba“… Tik, deja, apie tai nekalba didžioji žiniasklaida.
