Gediminas Kiršinas
„VDR vadovas nėra neprincipingas.
Neprincipingumas yra jo principas.“
(Iš senos „Amerikos balso“ laidos)
Riebūs kultūros karpiai, informaciją valdantys gudrūs „sudokai“, bei atsitiktinės į tinklą pakliuvusios žuvelės (jos buvo reikalingos masinėms scenoms), nekultūringai tariant, „suėdė“ dar net nepradėjusį rimtai dirbti kultūros ministrą. Neatlaikė minios spaudimo žmogus, nepalaikė jo ir „sava“ vyriausybinė koalicija…
Rimtesnių „lydekų“ neminiu, bet jų pozicija juk jau seniai aiški (o gal vis dėlto ne?). Jiems Lietuva, tauta – ne vertybė, o „problema“… (Gal problema – ne Lietuva, o tai, kas su ja daroma?)
Dabar „valdžiukė“ bando teisintis, kad „neaiški“ situacija buvusi su Ukrainos vėliavos „valymu“, su klausimu „kam priklauso ar turi priklausyti Krymas“ ir panašiai. Bet tai – vaikiškas lemenimas. Antrojo pasaulinio karo metais Britanija buvo puolama, o JAV jai padėjo (ne už dyką). Ar JAV tada visur kabino „draugo“ ir „giminaičio“ – britų – vėliavas? Ne. Manau, vyravo JAV vėliavos.
Viešojoje erdvėje praslydo pranešimas, kad tik neseniai Anglija Jungtinėms Valstijoms išmokėjo karo skolas (nežinau, ar tai tiesa, nes nesu tarptautinių finansų žinovas). O po karo? Ar JAV atsakė teisingai į klausimą – kam priklauso Rytų Prūsija, sena baltų žemė?
Mes, lietuviai, norime, kad laimėtų Ukraina. Mūsų valstybė ir žmonės jai padeda nesavanaudiškai. Tačiau, nors atiduotume viską, patys prasiskolinę, – nieko juk nenulemsime… Jei Europa, kaip sako D. Trumpas, tebeperka rusišką kurą ir t. t., vadinasi, pagalbą reikėtų labai rimtai skaičiuoti ir kontroliuoti. Gal geriau būtų patiems imti gaminti gerus ginklus?
Bet svarbiausia – ar nesiartina laikai, kai už nuomonę, už žodį Lietuvoje bus baudžiama? Bijoma išsireikšti, kad nepasirodytų „neapykantos kalba“. Ar reikės sakyti „ir nekenčiu aš jūsų“ mandagiai, kaip kadaise Prancūzijos karaliaus dvare? Ar jau artėja laikai, kai ne tik kalbėti, bet ir mąstyti bus baisu?
Kiek vadinamųjų kultūrininkų tarpe buvo ir yra didesnių ar mažesnių sinekūrininkų, kiek – tikrų kūrėjų? Kiek buvo bailių ir prisitaikėlių? Kiek gerai užsidirbo iš „kanalizacijos vamzdžio“ lygio meno?
Viena socialdemokratinių pažiūrų moteris prisipažino, kad „pasirašė“, nes to paprašė „nelietuvis“. Sakė, bijojusi, jog nebus palaikyta, o dar apkaltins „antisemite-žemaitaitininke“. Jau būti lietuve Lietuvoje baisu?
O pats Žemaitaitis? Blaškosi, nusipirko naują švarką, kad atrodytų „kultūringai“. Rimtos, nuoseklios tautinės linijos nėra. Ir jis siūlo ne gaminti, ne kurti, bet pirkti ir parduoti. Toks dabar Lietuvos verslininkų moto? O juk Lietuva pati gali pasigaminti gerų akumuliatorių, pone Žemaitaiti – kam juos pirkti? Net dirbtinį intelektą galėtume sukurti, jei norėtume. Kodėl gi tik beždžionaujame, tik prekiaujame? Tai – nekultūringa.
Kodėl klausome ES diktato net svarbioje – turto mokesčių – srityje? Mūsų tautą nori sunaikinti, ištirpdyti, per paskolas ekonomiškai sužlugdyti. Kodėl (socialdemokratai, kodėl?) tebevykdoma landsbergių–brazauskininkų linija? Ir net tautinės ar pusiau tautinės jėgos nesugeba pasiūlyti nieko geresnio – kalba neapgalvoję, be sistemos.
Ačiū Senojo Testamento Dievui – Tarptautinis valiutos fondas prakalbo aiškiai (ES darbai irgi aiškūs): reikia įsileisti imigrantus, Lietuva turi tapti nebe lietuviška… Prezidentas, regis, bandė kalbėti, kad būtina išsaugoti tautinį identitetą, bet tuoj, tarsi išsigandęs, pasitaisė – reikia „praplėsti tautos sąvoką“. (Jei teisingai supratau iš žiniasklaidos.) Bijoma? Ko? Juk pensija ir apsauga tarsi garantuota…
Atrodo, kad R. Žemaitaičio partijai kultūros ministerija nebeatiteks. Ar įvyks Vyriausybės krizė? Ar, prisitaikant prie globalistų reikalavimų, pavyks jai šiaip ne taip išgyventi? Mokomės iš tų, kurie tarnavo vienai diktatūrai, o kai įsigali kita – pereina jai tarnauti? Kaip sakoma, prie rudo – rudas, prie raudono – raudonas. Bet visada – chameleonas.
O juk tereikia tautai, vadovaujantis kubilių ir šikšnių (paprastų žmonių) išmintimi, įsisąmoninti kelis elementarius kultūringos tautinės politikos principus – ir ji dar galėtų išlikti. Tai nėra paprasta, nes tai būtų tautinė revoliucija iš esmės.
Ne turtuoliai, ne „proletarai“ – jie visi savo socialine prigimtimi yra internacionalistai – o tik laisvi žmonės, turintys savo turtines ir kitokias veiklos bei žodžio teises, išsaugantys savo tautiškumą, yra tautos pagrindas – tikrieji potencialūs kūrėjai, kultūrininkai ir jų gimdytojai. Kodėl „kultūrininkai“ to tarsi nesupranta? Ir jų protestuose tautiškumo nesimato. Gal ir jie nori gauti tik „išmokas“, pašalpas?
Sunku būti tautininku, rasti neegoistinių sąjungininkų. Prieš karą A. Smetonos valdžia matė, kai atėjo išbandymų metas, kad buvęs geopolitinis sąjungininkas – Sovietų Rusija – ruošiasi pulti (apie tai rašo žvalgybininkas B. Aušrotas), bet nesiėmė reikiamų priemonių, net auksą sovietams paliko. Dabar irgi gyvename nelengvais laikais.
Vis dėlto įdomu: jei kultūros vairą užvaldys „brazbergiai“, tai gal užsinorės ir Prezidentūros? Juk net per valstybinius kanalus rėkiama „gėda – Nausėda“.
Kitas klausimas – kas taps kultūros ministru: landsbergistas ar brazauskininkas? Ar sugebės koalicija rasti kitokį?
