Gintaras Mikšiūnas
Prieš daugiau nei pusę amžiaus kalvis Ignotas, Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romano „Kalvio Ignoto teisybė“ herojus, grįžo namo ieškoti teisybės prieš Rusijos priespaudą ir engėją Graužinį. 1957 m. filme „Ignotas grįžo namo“ jis tapo darbo revoliucijos simboliu. 2025 m. Lietuva sulaukė naujo „Ignoto“ – Ignoto Adomavičiaus, paprasto žmogaus, kuris atėjo į valdžią 8 darbo dienoms ir tapo visų laikų žinomiausiu Lietuvos kultūros ministru, kuris negailestingai naujųjų graužinių – „kultūros“ lauko bendruomenės – buvo, švelniai tariant, suėstas.
Permainos reikalauja aukų
Ar Ignotas atgims ir trečiąjį kartą? Ar bus dramos tęsinys? Netrukus pamatysime. Norėtųsi jam įsegti Fenikso simbolį.
Dvasiniame žmonijos gyvenime turi gilią ir daugiasluoksnę reikšmę, susijusią su transformacija, atgimimu ir vidine evoliucija. Šis mitologinis paukštis, kuris sudega liepsnose ir atgimsta iš pelenų, įvairiose ezoterinėse tradicijose atspindi gamtos procesų cikliškumą, nemirtingumą ir sielos kelionę.
Alchemijoje feniksas dažnai siejamas su „Opus Magnum“ (Didžiuoju darbu) – procesu, kurio metu „pagrindinė materija“ (simbolizuojanti žmogaus netobulumus) per ugnį transformuojama į „filosofinį akmenį“ – dvasinės išminties ir tobulumo simbolį. Fenikso liepsnos atspindi alcheminę ugnį, kuri valo ir išgrynina.
Bet ar naujasis Ignotas tikrai grįžo namo, ar kaip tas Feniksas ar Kristus prisikels, ar pateko su visa savo nesistemine partija į šiuolaikinių „graužinių“ – kultūros bendruomenės, bijančios prarasti privilegijas, – apsuptį?
Ir kažkodėl ši istorija pasirodė taip panaši į žemaitiškus Kalnus.
Turime nacionalinį Pontijų Pilotą, kuris simboliškai nusiplovė rankas, išreikšdamas savo nenorą prisiimti atsakomybę už Jėzaus Kristaus (Ignoto) nukryžiavimą.
Ta proga graužiniai-fariziejai Sekmadienį rinkosi į aikštes klausytis Čiurlionio. Gi Pilotas, matydamas, kad negali pakeisti minios sprendimo, paima vandenį, nusiplauna rankas priešais minią ir sako: „Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo; jūsų reikalas! (Mato 27:24“) Ar ne taip nutiko Prezidentūroje spalio pirmosiomis dienomis?
Kodėl tiek daug lašišos ant jų stalų?
„De Javu“ – nėra malonus jausmas. Bet, stebint iš Lietuvos kaimo politinę erdvę, jis aplankė ir priminė kitą klasikinį kūrinį. Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ yra puiki scena apie gaisrą Rašytojų sąjungoje, tiksliau, Gribojedovo restorane. Tai – viena iš ryškiausių ir satyriškiausių kūrinio epizodų, kai Korovjovas ir katinas Behemotas, Volando palydovai, sukelia chaosą Maskvos literatūrinėje aplinkoje.
Gribojedovo restoranas yra vieta, kur Bulgakovas satyriškai vaizduoja Rašytojų sąjungos (MASSOLIT) narių hedonizmą ir moralinį nuosmukį. Restorane pilna prabangių patiekalų – ikrų, omarų ir lašišos – kurie simbolizuoja kultūrinės nomenklatūros privilegijas, o kartu ir dugną.
„O, Gribojedovo restoranas! Kaip gardžiai čia kvepia! Bet ar ne per daug lašišos ant tų stalų?“ – stebint prabangą, replikavo Korovjovas.
Be jokios sovietinės propagandos
Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romane Ignotas kovojo su Graužiniu – godžiu turtuoliu, kolektyvinio mąstymo archetipu, simbolizuojančiu neteisybę ir godumą. Šiandien Ignotas Adomavičius susidūrė su ta pačia jėga – kultūros elitu, kuris protestuoja prieš savo pačių šešėlius, mistinius Kremliaus naratyvus, girdint leftistinių davatkų kūkčiojimus, o ne faktais grįstus argumentus, kodėl tas žmogus yra a priori blogas, dėl tik jų galvose tvyrančio absurdiško idėjų kratinio: jame telpa godus fondų įsisavinimas, apsimestinis patriotizmas, alkoholizmas, narkomanija, baimė netekti išmokų bei Mo stiliaus kliedesiai su lipnia juosta priklijuotais bananais.
Edukuotiems liberalios demokratijos dvasioje formalųjį išsilavinimą po 90-ųjų įgijusiems asmenims reikėtų priminti ne tik klasikinius romanus, bet ir klasikinį sovietinės propagandos šedevrą – „Kalvio Ignoto teisybės“ motyvais pastatytą klaikų propagandinį filmą „Ignotas grįžo namo“.
Tai buvo 1957 m. pastatytas pirmasis pilnametražis lietuviškas meninis filmas, kurį sukūrė Lietuvos kino studija, bendradarbiaudama su „Lenfilmu“. Jis paremtas romano A. Gudaičio-Guzevičiaus motyvais, tačiau nėra tiesioginė jo ekranizacija, o veikiau propagandinė interpretacija, pritaikyta sovietinės ideologijos kontekstui. Jame skambėjo Juozo Tallat-Kelpšos garso takelis, vaidino tokie mūsų teatro ir kino grandai kaip Kazys Vitkus, Marija Auškalnytė, Bronius Babkauskas, Juozas Miltinis ir kiti.
Ignoto kova su neteisybe
Siužetinė linija – persmelkta žiaurios propagandos. Tačiau tai – drama apie žmogų – kalvį Ignotą, kuris grįžta į gimtąjį kaimą po ilgų klajonių ir susiduria su socialine neteisybe, skurdu ir išnaudojimu XIX a. pabaigos Lietuvoje, carinės Rusijos valdymo laikais. Ignotas susiduria su Graužiniu, kuris ir prie caro, ir prie kaizerio, ir prie bolševizmo, ir prie nepriklausomos Lietuvos išliko socialinės piramidės viršūnėje, kur skirstomi pinigai, žemės, pastatai ir kiti paprastiems žmonėms priklausantys resursai.
Knyga išleista 1951 m., antrasis papildytas leidimas – vėliau. Ji tapo pagrindu kitiems kūriniams: pagal romaną sukurta 5 veiksmų pjesė tuo pačiu pavadinimu (adaptuota teatrui), taip pat novelių rinkiniai ir filmas. Romanas vertinamas už gyvą lietuvių kalbą, detalius kaimo vaizdus ir dramatišką siužetą, bet šiandien jis patenka į uždraustos literatūros sąrašą dėl primityvių propagandinių motyvų.
Panašiai, Ignotas Adomavičius – ne iš kultūros ir ne iš elito kilęs asmuo, paskirtas ministru 2025 m. vienai savaitei. Jo paskyrimas sukėlė audringą reakciją graužinių-fariziejų bendruomenėje. Lietuviškasis Pontijus Polotas prisiminė, jog kadaise buvo ne tik bankininkas, bet ir gabus genetikas, nes iš akies rainelės sugebėjo atlikti DNR testą dėl kompetencijos ir lojalumo Lietuvai. Graužiniai-fariziejai tai nustatė pagal uoslę.
Fariziejai oro lašeliniu būdu, kaip koks Covido testas ant pagaliuko sužinojo, kad ministras neturi pakankamos patirties kultūros srityje, o jo asmeninis fonas (kvapas) kelia klausimų dėl lojalumo sisteminei Lietuvai, nes nebuvo atsakyta taip, kaip dera ištikimam „matricos“ sraigteliui: „kieno Krymas?“
Atsakė jis teisingai, kaip atsakytų paprastas žmogus gatvėje, bet sistemai tokie atsakymai negalioja, nes šiuolaikinių graužinių politinė matrica tebegyvena kitoje realybėje. Šiandieniniai protestai ir streikai primena romano konfliktus, kur Graužinis bijo „bolševikų“ – t. y. pokyčių, kurie grasina esamai pinigų tvarkai.
Šiandien tai ne politinė ar klasių kova, tai laisvo individo ir sistemos konfliktas, liudijantis apie gilumines slinktis tautos sąvimonėjė.
Graužinis, fariziejai ir panašūs šiandieniniai veikėjai remiasi ne argumentais, o baime prarasti valdžią. Romane tai ideologizuota per sovietinį kontekstą, bet, atmetus propagandą, lieka universalus motyvas: elitas gina privilegijas, o faktai ir argumentai nesvarbu. Kritika dažnai grindžiama emocijomis (pvz., „nelaukiamas renginiuose“, „blogiausias žmogus“), o ne konkrečiais įrodymais apie ministro veiksmus – jis dar nespėjo įgyvendinti reformų, o juo labiau – pasitraukė po rimtesnio mūšio su sistema.
Kaip Graužinis bijojo „bolševikų“, taip dalis kultūros bendruomenės baiminasi reformų, kurios gali pertvarkyti finansavimą ar įtaką. Protestai, streikai ir kreipimaisi į prezidentą (Pontijų Pilotą) atspindi „Nemuno aušros“ baimę – pokyčių, kurie gali suardyti nusistovėjusią pelkės tvarką.
Kas bijo kalvio Ignoto teisybės?
Rimvydas Valatka – vienintelis iš sistemos „davatkų“, kuris prisiminė archetipinį kalvį – paprastą lietuvį, kuriam svarbi tiesa. Tačiau apžvalgininko postas – kupinas tulžies, kuri atspindi šiuolaikinių graužinių vidinę būseną – žmogiškumo badą.
„Ignotas grįžo namo. Antras sezonas“ – tai ne tik satyrinis žodinis memas, bet ir kvietimas diskutuoti. Personažai – tie patys, tik politinis kontekstas – naujoviškas. Kiti sako, jog tai – jauno politiko krikštas, po kurio jis turėtų užsiauginti storesnę odą prieš artėjančius Prezidento rinkimus. Laiko pasiruošti juk yra, o lyderių trūksta. Pralaimėtas tik mūšis prieš graužinių-fariziejų klaną, o karas – dar ne. Feniksai dažniausiai pakyla, kai niekas nesitiki jų sulaukti. Duok Dieve!
Po kurio laiko šiuolaikinės Lietuvos laiko-erdvės spiralėje gims naujas kalvis Ignotas ir istorijos ratas suksis iš naujo. Tada neišvengiamai sulauksime „trečiojo sezono“. O gal jis jau prasidėjo? Ar naujas kalvis Ignotas atneš teisybę, ar gilesnį chaosą? Kaip ir romane, atsakymas priklauso nuo to, kas nugalės kiekvieno mūsų širdyse – baimė ar teisybė.
