Gediminas Kiršinas
„Dėl žvilgesio baliaus, dėl aukštuomenės aukso grandinių
Ji atsisakė grožybių žiedų Ukrainos…“
Michailas Lermontovas
Šį straipsnelį apie Ukrainos karą ir taiką rašau po to, kai internete perskaičiau p. A. glaustas mintis šia tema. Iki šiol vengiau rašyti, nes kritikuojant ar vertinant ne tik Rusijos, bet ir Ukrainos valdžios veiksmus (net ir neliečiant korupcijos temos) Lietuvoje galima susilaukti kaltinimų… antisemitizmu.
Kadangi p. A., panašu, yra ukrainietis ne pagal kilmę, o pagal pasą, taigi savotiškas „internacionalistas“, tai jo pasisakymai leidžia panašius rašinius suvokti ne kaip prorusiškus, bet kaip proukrainietiškus. Be to, pažįstu rusę, kuri taip pat yra labai proukrainietiška, nors jos požiūrio į Ukrainos valdžią nežinau. Tačiau ji ir žodžiais, ir darbais labai padeda kovojančiai ukrainiečių tautai.
Galbūt galima Ukrainai padėti ir blaiviai vertinant Ukrainos valdžios veiksmus bei jos neveikimą?
Ir taip, p. A. sako, kad „mažas žmogutis“ – Ukrainos prezidentas – geriausia, ką šiuo metu galėtų padaryti dėl Ukrainos, tai atsistatydinti. Jį kritikuoja už tai, kad nesugebėjo organizuoti pakankamo Ukrainos armijos aprūpinimo (nors šalis gavo šimtus milijardų paramos iš užsienio). Tačiau svarbiausia, pasak A., yra tai, kad prezidentas nesuvokia, jog tiek Ukrainos taika, tiek karo baigtis priklauso tik nuo JAV pozicijos. O jis bando kovoti su D. Trumpo pasiūlymais, kas, anot A., tik pablogins Ukrainai siūlomas taikos ar paliaubų sąlygas.
Rimtų TV kanalų, tokių kaip RTVi, apžvalgininkai jau seniai pastebi, kad Ukrainos padėtis tolydžio blogėja. Kol kas aiškiai nesakoma, kad Ukraina turėtų sudaryti taiką ar paliaubas bet kokiomis sąlygomis, tačiau vis dažniau duodama suprasti, jog priešingu atveju Ukraina gali netekti priėjimo prie Juodosios jūros. Tai būtų Ukrainai katastrofa. O Putinui ir Rusijai – didžiausias triumfas, nes beveik visos Juodosios jūros pakrantės atsidurtų Rusijos rankose.
Nors Vakarai – JAV ir Europa – akivaizdžiai melavo, kai žadėjo remti Ukrainą „tiek, kiek reikės“, mums belieka tikėtis, kad tie, kurie apgavo Ukrainą pasirašant Budapešto memorandumą, neapgaus ir dabar, žadėdami taiką. Kitaip tariant, kad nebus Rusijai atiduota visa Ukrainos kontrolė.
Priešingu atveju net patys patriotiškiausi ukrainiečiai gali nusisukti nuo Vakarų ir, kaip per televiziją sakė karybos ekspertas M. A., ateityje netgi tapti Rusijos armijos kariais žygyje į Europą.
Jau seniai girdime teiginius iš Vakarų analitikų, taip pat ir iš „landsbergistų“ Lietuvoje, kad Rusija puola arba tuoj puls…
AR TIKRAI PULS – MES NEŽINOME.
O KODĖL UŽPUOLĖ?
Kodėl gi nepulti, jei priešininkas toks silpnas? Ir net būdamas silpnas, jis vis kartojo, kad „eis“ į NATO ir ES…
Ar tai buvo diplomatinis bukaprotystės pavyzdys, ar planinga prorusiškų jėgų operacija?
O gal ir ne visai prorusiška? Klausimas sudėtingas.
Mano nuomone, net jei Rusijai labai pasisektų sėkmingai užbaigti šį karą, ji vis tiek gaus mažiau, negu galėjo gauti anksčiau. Juk „šrioderių ir merkelinė“ Europa jau beveik buvo Putino kišenėje…
Tad gal tikrai netolimoje ateityje planuojamas dar didesnis karas? Tai nėra mūsų jėgoms išsiaiškinti.
Tačiau faktas tas, kad jeigu Amerika visa jėga neįsikiš (reikia sutikti su p. A.), Ukrainos nacija labai nukentės ir, kaip jis sako, dėl „mažo žmogučio kaltės“ ukrainiečiai perspektyvoje visai išnyks ir, pasitelkiant A. Puškino metaforą, „įsilies į rusišką jūrą“…
Sunku patikėti, kad JAV, kuri gali, ir dabartinė nebevieninga Europa, kuri negali (nors ir organizuoja „norinčiųjų“ koalicijas), ryžtųsi kariauti branduolinį karą dėl Krymo ir Donbaso.
„Geležinė“ išvada iš p. A. teiginių yra viena: Ukraina, JAV palaikoma, turi kuo skubiau sudaryti paliaubas su Rusija, galbūt dėl „munduro garbės“ pasikeičiant teritorijomis (kol dar yra kuo keistis). Kitaip nei Zelenskis, nei Putinas nesusitiks.
Gali būti ir taip, kad tik Putinas, deja, su tokiu paliaubų pasiūlymu nesutiks… Žinoma, tai įmanoma tik esant labai geram tarpusavio susikalbėjimui tarp Zelenskio ir Trumpo ir tarp dviejų Vladimirų… Jei dar ne per vėlu.
Kitaip tektų sudaryti taiką bet kokia kaina – kad tik išliktų bent dalis Ukrainos su jos priėjimu prie Juodosios jūros.
Ar, gavęs tai, ko nori, Putinas sustotų bent trumpam, ar ir toliau reikalautų to, ko ultimatyviai reikalavo iš NATO – atsitraukti iki Berlyno – šiandien niekas nežino. Vėl JAV pozicija bus lemianti, pagal p. A.?
Gal net pats Putinas to tiksliai nežino. Juk neaišku, kiek ilgai Europa dar bus liurbių Europa, kaip yra pasakęs vienas senas socialdemokratas mokslininkas… Europa, kuriai svarbesnės GBT kampanijos ar laisvo žodžio slopinimas, o ne Ukrainos likimas…
O kaip elgtis protingai mums, Lietuvai? Tikrai nenusimaunant paskutinių kelnių ir neparodant, kad po jomis nieko neturime. Svarbu, kad bent galvoje ką nors turėtume ir kad savo vėliavą gerbtume labiau nei visas kitas.
Ne pro šalį būtų ir nauja, protinga diplomatija. Juk mes uždarome sienas net dėl oro balionų…
Gaila Ukrainos. Jai gresia okupacija. Jei ne tankų, tai bankų.
Nejaugi Ukrainoje nėra jėgų, kurios, pralaimėjusios karą, bent jau galėtų šį tą laimėti politiškai ar diplomatiškai?
Ar p. A. balsas liks tik balsas tyruose?
Ar koks nors stebuklas išgelbės Ukrainą?
Pažiūrėjus į karo žemėlapį, darosi baisu.
