Jonas Siaurukas
„Mylėk mane, nes kitaip papjausiu tave.“
Stasys Raštikis
Ta citata – iš buvusio LR kariuomenės vado Stasio Raštikio prisiminimų knygos „Kovose dėl Lietuvos“. Taip jis apibūdino Vilniaus grobikų lenkų ultimatyvų reikalavimą LR Vyriausybei užmegzti su jais „normalius“ diplomatinius santykius.
Šioje knygoje tas politikuoti ėmęs kariškis visai demaskavo save.
Kokia buvo ana Lietuva? Smetoninė! O kokią Lietuvą kūrė Smetona – ir ne tik jis?
Į tą klausimą geriausiai atsako „brolis lenkas“ (žr. Kšyštofas Buchovskis, „Litvomanai ir polonizatoriai“, Seinai, 2011). Joje rašoma, kad lietuvių tautinis judėjimas nuo pat pradžių „įvardijo“, jog yra iškilusi „grėsmė etniniams lietuviams ištirpti“, „reikėjo tam skubiai užkirsti kelią“, „inteligentija suvokė savo misiją kaip etninių lietuvių išgryninimą“.
Geriausiai tas idėjas bandė įgyvendinti būtent Antanas Smetona, pirmasis Lietuvos Prezidentas. Jis vis dar šmeižiamas, kažkas dar labai pyksta, kad jis „nepasirašė“ (kai Latvijos, Estijos, Čekoslovakijos prezidentai pasirašė; buvo siūlymų bent jau simboliškai pasipriešinti okupantui).
Diktatorius? Nacionalistas–tautininkas? Jo diktatūra buvo švelni, jo nacionalizmas – kultūringas. Jis gelbėjo Lietuvą nuo voldemarinių „Geležinių vilkų“. Jis statė mokyklas, o ne jas uždarinėjo (net Salomėjai Nėriai davė mokytojos darbą), ne griovė. Neleido vogti net „saviems“ (na, gal bajoraitė Zosė kiek per daug mėgo kortuoti su jaunais karininkais).
Dėl „demokratiškumo“. Ar taip svarbu, kaip politikas ateina į valdžią? Kiek „demokratiškai“ išrinktų lyderių pakenkė savo tautoms?!
Ir kas labiausiai tada, kritiniu momentu, pakenkė Lietuvai? (Aš to nežinojau – tik vakar perskaičiau tą S. Raštikio prisiminimų knygą). Kariuomenės vadas, baigęs prestižinę vokiečių karo akademiją, kovojęs su bolševikais, buvęs jų belaisvėje… Gal jį kas nors užverbavo? O gal jis tiesiog pasidavė vienam iš trijų globalizmų?
Juk zakristijono sūnus, o jo motina buvo lenkakalbė, tad gryni tautininkai jam nebuvo prie širdies. Gal tiesiog norėjo valdžios, ėmė politikuoti, nors kariuomenės vadui tai tikrai nedera…
Tai jis įtikinėjo Prezidentą, kad kariuomenei reikia pinigų, daug pinigų, kad „tas laisvės nevertas, kas negina jos“. Bet… kai reikėjo priešintis vokiečių agresijai, jis nesipriešino, o tuose savo prisiminimuose teisinasi: ar galėjo Lietuva priešintis? Atsako: ne.
Ne „galėjo“, bet privalėjo…
Kai jo įtakoje A. Smetona suformavo platesnės, „demokratiškesnės“ sudėties vyriausybę, iš to nieko gero neišėjo… Kai dar labiau reikėjo bent simboliškai pasipriešinti, bent jau auksą išvežti į užsienį, nors aušrotai žvalgyboje dirbo gerai ir Vyriausybė buvo laiku įspėta, Vyriausybė, esantys bei buvę kariuomenės vadai ir vėl nusprendė, kad priešintis neįmanoma, ir nuėjo tarnauti okupantui.
Taip, A. Smetona darė klaidų. Didžiausia klaida – kad nesugebėjo sukurti tikros giluminės valstybės. Visa kita – pasekmės. Tauta be stiprios valstybės negali išlikti laisva.
Bet jis negriovė švietimo – statė mokyklas. Jis simpatizavo stambiesiems žemvaldžiams ir pats toks buvo, bet tada subankrutuodavo daugiausia tie smulkieji valstiečiai, kurie kvailai prasiskolindavo ar buvo kitaip silpni. Po sukilimo Suvalkijoje, man sakė viena smetoninė moteris, net mokesčius buvo sumažinęs…
Dar buvo šiek tiek pagarbos žmonių nuosavybės teisėms. Ne taip, kaip dabar. Lietuva nebuvo tada praskolinta.
Mūsų tikri ir netikri prezidentai, kitokia valdžia, net karinė, besišnekučiuojanti dažnai su išgalvotu naujadaru – „pirmuoju valstybės faktiniu vadovu“, o Valdui Tutkui draudžianti dėvėti karinę uniformą – ką jie padarė, ką sukūrė? Net pačią svarbiausią instituciją – švietimą ir mokytojus – biurokratiškai ir „liberaliai“ žlugdo, ką jau kalbėti apie visa kita… Jie Smetonos šlepečių neverti.
Šaunuolis G. Nausėda, kad atvyko į Smetonos paminklo atidarymą Palangoje. Bet to maža. Iš Prezidentūros buvo pasigirdę, kad reikėtų skirti daugiau dėmesio tautiškumui. Bet tuoj pat buvo pasitaisyta: reikia „tobulinti tautiškumo sampratą“. Kad jis taptų mažiau tautiškas?
Šaunuolis Skvernelis, kad, nepaisant Klonio gatvės istorijos, pasakė, jog didesnės eurointegracijos nereikia (ar ne todėl jį dabar skandina?). Bet to maža. Rimtų darbų, idėjų nėra. Net balionų numušti nemokame… Ką jau bekalbėti apie modernesnius ginklus… Skolinamės, perkame greitai moraliai nusidėvinčią techniką.
Didžiausia blogybė visai Europai – liberali imigracinė politika. Lyg ir pradedama suvokti, kad dėl to Lietuva vėl bus rusakalbė gana greitai (Vilnius jau tapo). Tuščios jų kalbos – ir gerokai pavėluotos.
Prieškarinė valdininkija irgi buvo labai subiurokratėjusi. Bet dabar dirbantieji pasakoja, kad dirbti kūrybiškai darosi beveik neįmanoma. O žmonių teisės – tikros teisės, pavyzdžiui, nuosavybės, teisės veikti – tampa niekinės mūsų „laisvėje“. Net abiejose vokiečių okupacijose to nebuvo, nekalbant jau apie carinius laikus.
Mūsų karta ir postsovietinė inteligentija dar turėjo šiek tiek smetoniško raugo… Sąjūdis, LDDP (LKP) linija pasiteisino – atstatėme valstybę… Bet… ar ilgam? Ar Europos aplinkkeliu vėl nenuvažiuosime į Rusiją (V. Radžvilas)? Kas buvo Sąjūdis? Kieno projektas?
Gyvename neramiu metu. Svarbiausias klausimas, žinoma, ar neišduos mūsų Amerika? Kaip elgtis, kad neišduotų? Ar pajėgi, ar ginsis Europa? Ar puls rusai Vidurio Europą? Ką ji tada darytų?
Šiandien (jau vakar tai buvo svarbu) svarbios yra naujos kūrybinės idėjos, tautinio solidarumo stiprinimas, santykiai tarp tautų… Bet ar stiprins susipratimą tarp tautų sumanymai Sąjūdžio suvažiavimo rūmus atiduoti vienai nacionalinės mažumos grupei? Ar lietuviai nejaus skriaudos, ar tai nekurstys antisemitizmo? Vis dažniau girdėti, kai svarbias pareigas užimantys žmonės kalba lietuviškai su akcentu…
Daug „kodėl“.
Kodėl Lietuvoje nepadedama naujoms idėjoms, net turinčioms potencialiai gynybinę reikšmę? Ar neslepiama pati naujausia istorija? Kodėl kai kam labai norėjosi išgrobstyti KGB archyvus (kas tai darė – gal viena garsi tuometinė landsbergistė, kaip piešė „Respublikos“ spauda?). Tada mūsų saugumas tik kūrėsi…
Kodėl kariuomenė negina gražiojo Kapčiamiesčio miško, lyg nebūtų šalia žemių, kur ir be to naikinimo galbūt būtų galima kurti poligonus, jei jau taip labai reikia?
N. Sadūnaitė tikėjosi, kad lietuvių tautą išgelbės stebuklas, nes Lietuva davė daug kankinių Dievui… Kažin. Moterys nebenori turėti vaikų, teka už užsieniečių (ar tikrai iš meilės, gal dėl „gero“ gyvenimo?), kai kurie vyrai nebevyriški, nebenori rimto darbo… Tiek daug gražaus jaunimo, bet labai jau nebetikintys laisva Lietuva tapo…
Pavyzdžiui, p. Brrr – gabus žurnalistas, bet aiškina, kad reikėtų kaip nors maldauti lenkų, kad kurtų Naują Žečpospolitą, nes kitaip rusas praris… Ir ne jis vienas taip mano…
Panašu į silpną meilės norinčią moterį, norinčią turėti „stiprų“ globėją, jos verslo reikalų tvarkytoją, ar ne?
Gyvename neramiu metu. Svarbiausias klausimas, žinoma, ar neišduos mūsų Amerika? Kaip diplomatiškai elgtis, kad neišduotų? Ar pajėgi, ar ginsis Europa? Ar puls rusai Vidurio Europą? Ką ji tada darytų?
Ar beišsaugosime nepriklausomybės ir laisvės likučius, kurių po Lisabonos sutarties taip mažai beliko?
