Saulius Varnas
„Menka, ką protu tu mini,
Būtį reik minti širdimi…“
(Jurgis Baltrušaitis)
Šiandien, kaip niekad anksčiau, yra aktualūs tie aukščiau mano pacituoti Jurgio Baltrušaičio žodžiai. Mes gyvename pereinamuoju laikotarpiu ir esame ruošiami perėjimui į penktąją dimensiją – ateinančiam NAUJAM PASAULIUI. Tas trečiosios dimensijos pasaulis, kurį pažinojome, nyksta, ir per keletą metų jis turėtų visiškai pasikeisti.
Keičiasi mus supančios energijos, keičiasi mūsų kūno atomų bei ląstelių sudėtis, keičiasi visas mūsų regimas ir neregimas pasaulis, o kartu su tuo keičiasi ir mūsų mąstymas – tam, kad vėl gebėtume mąstyti širdimi, kaip tai darė ir daro vadinamieji Rojaus žmonės: indėnai, gyvenantys Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynuose, Australijos aborigenai, čiukčiai, samiai, jakutai, eskimai, gyvenantys mūsų planetos šiaurėje, ar įvairių dvasinių mokyklų atstovai, kurie ilgų praktikų keliu pasiekė veiklos pusiausvyrą tarp dešiniojo ir kairiojo galvos smegenų pusrutulių.
Norint ir mums tai pasiekti, būtina laikyti savo širdis atvertas, kad tie ateinantys pokyčiai galėtų visavertiškai mums pasitarnauti. Rojaus žmonės prisipažįsta, kad mąsto širdimi, o ne galva, todėl jie niekada nepalaiko žmogaus, kurio nepažįsta, savo priešu, juo labiau nepradeda su juo kariauti. O mes – baltosios rasės atstovai – nuolat susikuriame priešų įvaizdžius ir nuolat esame nusiteikę kariauti, taip programuodami savo ir kitų agresiją.
Ne, nesakau, kad reikia sugrįžti į balanos gadynę ir atsisakyti visų technologinių pasiekimų. Noriu tik priminti, kad Dieviškoji Šviesa yra kiekvieno iš mūsų širdyje, ir noriu pakviesti sprendimus priiminėti širdimi.
Ką rodo pasaulio pabaigos laikrodis?
Vienas Vakarų istorikas gražiai yra pasakęs: „Žmonijos ISTORIJA – tai košmaras, iš kurio bandau atsibusti.“
Pietų budizmo atmainoje, Dhammapadoje (Dhammapada), sakoma: „Tuo, kuo gyvename šiandien, yra mūsų ankstesnių minčių rezultatas, o šių dienų mūsų mintys kuria rytdienos tikrovę.“
Pasaulio pabaigos laikrodis šiandien rodo, kad mūsų civilizacijai egzistuoti liko paskutinės minutės ar net sekundės… Tą savotiškai patvirtino ir Indijos dvasinis mokytojas Swami Vidžajananda, kalbėdamasis su savo mokiniais: „Turiu jums dvi naujienas. Vieną gerą, o kitą blogą. Bloga yra ta, kad mūsų civilizacija žlugs, o gera yra ta, kad mūsų civilizacija žlugs“…
Taigi ir viena, ir kita yra vienodai gerai ir vienodai blogai… Žmonija taip ir nesugeba išaugti iš paauglystės amžiaus, nesusinaikindama pati iš vidaus. Civilizacijos tampa nuolat besikartojančiu ir nepasisekusiu eksperimentu, nors jų žlugimas nebūtinai reiškia vien tik katastrofą, nes tuo pačiu vyksta ir žmonijos evoliucija. Mums taip pat reikia ruoštis ne pabaigai, o naujai pradžiai…
Pokyčiai gamtoje jau prasidėjo, ir tai rodo vis dažnėjantys ženklai – ne vien tik gamtos stichinės katastrofos, bet ir neįprasti reiškiniai. Pavyzdžiui, Meksiko mieste (Mexico City) viso autobuso keleiviai stebėjo vykstantį jų miesto gyvenimą tuo pat metu skirtinguose istoriniuose perioduose – tarsi visos epochos vienu metu būtų iškilusios jų akyse. Mumbajaus (Mumbai) pajūrio paplūdimyje žmonės klausėsi dieviškos kosmoso muzikos, o vienoje iš Sidnėjaus (Sydney) mokyklos klasių sklandė daiktai, tarsi Žemės gravitacija jiems neturėtų jokios įtakos.
Nauja realybė veržiasi į mūsų gyvenimą. Vis dažniau atsiskleidžia žmonių gabumai, kurie iki šiol juose tarsi snūduriavo ar buvo kieno nors užslopinti. Taigi tas pasaulis, kurį mes pažinojome, pradeda išnykti, todėl reikia laikyti širdis atvertas, kad įsileistume ateinantį Naują Pasaulį. O Tiesa bus tas filtras, kuris praleis bei įsileis mus į tą Naują Pasaulį…
Panašu, kad atėjo laikas tų, kurie renkasi Tiesos, o ne patogumų kelią. Pasipriešinimas blogiui išlieka aktualus – jis net būtinas, nes dabartinis pasipriešinimas gimsta ne iš nevilties, o turint ir puoselėjant viltį.
Mūsų tikrovę kuria mūsų mintys
Mūsų mintys kuria tikrovę. Galiu priminti atvejį, kai viename JAV mieste siautėjo nusikalstamumas, o vietos policija niekaip nesugebėjo jo suvaldyti. Nusikalstamumas mieste vis augo, kol miesto vadovybė pasiryžo priimti nestandartinį sprendimą – pakviesti dvidešimt vieną Rytų meditacijos praktiką išmanantį atstovą, kad šie mėnesį medituotų ir savo mentalinių pastangų dėka užkardytų išbujojusį nusikalstamumą. Mažai kas tikėjo teigiamais rezultatais, o dauguma net atvirai šaipėsi iš tokių bandymų. Tačiau metų pabaigoje rezultatai nustebino visus – nusikalstamumas mieste ne tik sumažėjo, bet sumažėjo ženkliai, net aštuoniais procentais.
Taigi tai tik vienas iš argumentų, kad mūsų mintys kuria tikrovę. Svarbu išmokti klausytis savo vidinio balso – savo širdies – ir būti jai ištikimiems, nes, kaip parodė daugelis eksperimentų, tik vienas ketvirtadalis žmonių ryžtasi išreikšti savo nuomonę, jeigu ji nesutampa su daugumos nuomone.
Noriu tikėti, kad šį kartą mums pavyks, nesusinaikinus, išaugti iš to paauglystės amžiaus ir pakilti į aukštesnių vibracijų lygį – tai yra pereiti į aukštesnių išmatavimų lygmenį, į aukštesnę dimensiją.
Visi karai – dėl materijos
Jeigu neapsirinku, Aleksandras Žarskus yra taikliai suformulavęs, kuo mes gyvename šiandien: „Mes tebekovojame už tai, kad nusipirktume daiktų, kurie mums nereikalingi, nusipirktume juos už pinigus, kurių neturime, ir nusipirktume tam, kad nustebintume tuos, kurių nekenčiame.“
O juk Vedose jau seniai buvo parašyta: „Kai pastato fasadas yra svarbiau už jo pamatus, toks pastatas yra pasmerktas sugriūti.“ Atrodo, kad viskas seniai žinoma, viskas jau prieš daugelį metų aiškiai pasakyta, ir matyti artėjančių permainų ženklai. Todėl belieka tik priminti, ką yra pasakęs Buda: „Tu pats esi savęs paties gelbėtojas“, o Jėzus Kristus sakė: „Mylėk savo artimą kaip pats save. Dievo karalystė yra mumyse.“
Kristus įvardijamas kaip dvasios simbolis, o materijos simboliu laikomas Antikristas. Didžioji žmonijos dalis tarnavo ir tarnauja materijai. Sąmoningai ar nesąmoningai prie to priėjo patys ar buvo kitų atvesti, tačiau ir šiandien matome, kad dėl materijos tebevyksta karai, dėl materijos vis dar žūsta ar yra žudomi žmonės.
Kodėl leidžiame vogti savo „smegenis“?
Kaip žinome, vagystė gali būti įvairių rūšių: galima vogti turtą iš žmogaus, galima vogti iš valstybės, gali būti vagiama net pati valstybė, kaip gali būti vagiamas ir žmogaus protas. O, kaip matome, šiandien vagiama viskas iš karto – žmonių ir valstybių turtas, pačios valstybės bei žmonių protai.
Ilgą laiką puikavomės tuo, kad baltoji rasė yra pranašesnė už visas kitas, tačiau pasirodė, kad neandertaliečių smegenų svoris siekė apie 1800 gramų, o šių dienų žmogaus smegenys sveria vos 1300–1400 gramų. Galima sakyti, kad tai nieko nereiškia, nes yra stebinančių atvejų, kai žmogus gyvena net ir itin stipriai pažeidus galvos smegenis. Tai sakau ne perkeltine prasme – būta atvejų, kai per automobilio avariją buvo sunkiai pažeistos žmogaus smegenys, tačiau žmogus išgyveno ir tęsė savo žemiškąją kelionę.
Šiandien mes patys, savo valia, savuosius „smegenis“ perkeliame į dėžutę, kurią nešiojamės kišenėje, o savo tikrųjų smegenų galimybių išnaudojame tik mažą dalį – kalbama, vos apie penkis procentus. O juk galėtume lavinti ne tik smegenų veiklą, bet ir stengtis išsivaduoti iš neigiamų emocijų, kurių šiandien priskaičiuojama daugiau nei du šimtai dvidešimt.
Išsivadavę iš neigiamų emocijų, galėtume vaduotis ir iš neigiamų charakterio bruožų, išvengti daugelio konfliktų bei ligų ir sudaryti galimybę atsiskleisti tiems talentams, apie kuriuos šiandien galbūt net nenumanome jų turintys.
Išsivadavę nuo tokių neigiamų emocijų kaip baimė, įtarumas, nepasitikėjimas, pavydas, pyktis, meilės stoka, agresija ir daugelis kitų, mes nebeturėtume noro kariauti, nustotume ieškoti priešų ir pradėtume siekti bendradarbiavimo. Juk yra pasakyta: „Pasijusk Dievu ir tik tada veik“, o Søren Kierkegaard yra teigęs: „Jeigu tu nejauti, kad Kristus yra tavo amžininkas, tai tu dar nesi krikščionis.“
Iš kur tas noras kariauti?
Iš kur tas Lietuvos valstybės vadovų neišmintingas noras kariauti? Mūsų valstybei jis gali būti pražūtingas. Šiuolaikiniais ginklais, išskyrus diplomatiją, mes su niekuo negalime ir negalėsime kariauti, nepražudę savo valstybės, neprarasdami jos žmonių, jos savarankiškumo – jos Nepriklausomybės.
Jeigu žmonės būtų švarūs – be neigiamų emocijų ir neigiamų charakterio bruožų – konfliktai nekiltų, nekiltų susipriešinimas, o juo labiau karai. Tai tiesiog būtų neįmanoma. Valstybių vadovams derėtų orientuoti savo tautą į dvasinio pažinimo kelią, o ne žadinti joje neigiamas emocijas bei nuteikinėti žmones karui.
Indijoje nuo gyvačių įkandimų kasmet žūsta labai daug žmonių, tačiau viename kaime, pasirodo, tokių mirčių visiškai nenutinka arba jos pasitaiko itin retai. Paaiškėjo, kad to kaimo gyventojai nuo pat mažens vaikams aiškina, jog ši teritorija yra bendri namai visų čia gyvenančiųjų – taip pat ir gyvačių. Todėl jų skriausti, o juo labiau žudyti, negalima.
Vaikams neišsiugdo baimės ar priešiškumo jausmas, pyktis ar agresija gyvačių atžvilgiu, o gyvatės, nejausdamos iš žmonių pavojaus ar agresijos, taip pat tarsi „priima“, kad tai yra bendri namai, ir neliečia kaimo gyventojų.
Esu kartą minėjęs, kad Egipte krokodilas vieną berniuką kasdien plukdydavo ant nugaros keletą kilometrų Nilo upe į mokyklą, o pamokoms pasibaigus atplaukdavo jo parplukdyti atgal į namus.
Klausimas – kodėl tebesitęsia grobuoniški karai, kodėl naikinama žmonija? Ar taip įgyvendinamas 1960 metais Romos klubas narių planas iš dvylikos punktų, kaip sumažinti žmonių skaičių Žemėje? Ar karai suaktyvėjo tada, kai verslas nusprendė, kad reikia iš šeimos „ištraukti“ moteris ir įtraukti jas į vartotojų sąrašus – pasiekti, kad jos užsiimtų ne šeima, o darytų karjerą, taptų finansiškai nepriklausomos ir galėtų pirkti tai, kas joms galbūt nėra būtina, tačiau naudinga verslui? Ar tada prasidėjo kova už tą „naują žmogų“ ir už naujas rinkas?
Išvesti moterį iš šeimos lengva, o sugrąžinti?
Mes įsteigėme lopšelius–darželius ir įtraukėme moterį į rinką, išvedėme ją iš šeimos, vaikui atėmėme mamą. O juk vaikui iki ketverių metų amžiaus ji reikalinga dvidešimt keturias valandas per parą, septynias dienas per savaitę.
Stebėjimais patvirtinta, kad beždžionės, nepatyrusios motinos meilės, subrendusios atsisako poruotis, o jeigu jos apvaisinamos dirbtiniu būdu, pagimdžiusios neskiria savo jauniklio nuo negyvos lėlės.
Kažkas pasakys, kad ir gerai – žmonių ir taip per daug Žemėje, kam čia dar daugintis. Panašu, kad Romos klubas scenarijus vis dar yra vykdomas, o karas tampa vienu iš reguliavimo būdų…
Mes jau tapome abejingi kitų gyvybėms iki tokio laipsnio, kad karo Irake metu, neleidus į šalį įvežti vaistų, mirė pusė milijono vaikų. Kai tuometės JAV valstybės sekretorės Madeleine Albright buvo paklausta, ar tai normalu, ji atsakė: „Taip – tai yra normalu.“
Dar septintajame dešimtmetyje Niujorkas buvo restoranas, į kurį ateidavo nevilties apimti žmonės nusižudyti, o kiti ateidavo už pinigus stebėti, kaip tai vyksta.
Ką privalo ginti teisėsauga
Mes šiandien Lietuvoje taip pat nebesistebime, kad teisėsaugos struktūros, privedusios moterį iki isterijos, ją nuteisia, įkalindamos keliems mėnesiams, ir tai ciniškai demonstruojama respublikinėje televizijoje. Ir visa tai daro moterys, nes šioms moterims buvo suteikta tokia teisė – teisti.
Iškyla klausimas: ką gi tokio padarė ta jauna moteris, kad ją reikėjo izoliuoti iš viešo gyvenimo? Ji kvietė su „šakėmis ir dalgiais“ pradėti gintis nuo biurokratų… Juk nereikia šių žodžių priimti tiesiogine prasme – niekas Lietuvoje jau seniai neturi nei šakių, nei dalgių, juo labiau mieste. Todėl jos pasakytus žodžius reikėtų suprasti perkeltine prasme.
Visiems gerai žinoma, kaip biurokratai ar teisėsaugos institucijų darbuotojai gali privesti žmogų iki nevilties, ir tuomet jis gali pasakyti tai, ko iš tiesų nesiruošia daryti. Neseniai matėme atvejį, kai žmogus stovėjo nusisukęs nugara, pakeltomis rankomis, tačiau policininkas spyrė jam į koją tokiu stipriu smūgiu, kad šis susmuko ant žemės. Kuo visa tai baigėsi tam policininkui, taip ir nesužinojome…
Man susidarė įspūdis, kad visuomenei pavojingesnės yra tos dvi moterys, atstovaujančios teisėsaugą ir nuteisusios jauną moterį, bei tas policininkas, kuris panaudojo perteklinę jėgą prieš žmogų, nors jo pareiga – žmogų ginti.
Jeigu teisėsaugos darbuotojams leista spręsti, ką dera izoliuoti nuo visuomenės, ką galima apspardyti, o ko pasigailėti, tuomet jie turėtų suvokti, kad visi mes esame skirtingi – kaip skirtingi lapai ant to paties medžio. Todėl būtinas supratimas ir noras suprasti kiekvieną, kuris patenka į konfliktinę situaciją.
Teisėsauga pirmiausia turėtų ginti pavienį žmogų, o ne valdiškas ar privačias institucijas ar savąjį mundurą. Pirmiausia reikia suprasti, kodėl žmogus taip elgiasi, kodėl pasako vieną ar kitą frazę.
Moterys suvyriškėjo, vyrai sumoteriškėjo
Taip, visi žinome moterų kovą už savo teises. Ir puiku, kad moterys įsiliejo į aktyvų visuomeninį gyvenimą – šiandien turime daug puikių moterų pedagogių, gydytojų, žurnalisčių, menininkių, mokslo atstovių. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad namų dvasia didžiąja dalimi taip pat kuriama moters – žmonos, mamos, ir čia jos pakeisti negali niekas.
Moteris savo prigimtimi yra taikesnė. Istoriškai taip susiklostė, kad vyrams išjodavus į karą, jai reikėdavo ne tik pačiai išgyventi, bet ir išauginti vaikus. Prigimtinės agresijos joje mažiau nei vyre, todėl ji visada buvo labiau linkusi į kompromisą. Sugriaudami šeimos institutą, suardėme ir pasaulio darną.
Motinos meilė yra akla, o vyro meilę reikia užsitarnauti, todėl vaikui dera augti pilnavertėje šeimoje, kur jis nuo mažens mato ir stebi skirtingą energetiką. Kai atitraukėme moterį iš šeimos, kai įtraukėme ją į gamybą – pastatėme prie staklių ir kitų darbų, tolimų jos prigimčiai, pradėjome ją įtraukti ir į įvairias kovos sporto šakas, pažadindami glūdinčią agresiją.
Mes suaktyvinome jos kairįjį galvos smegenų pusrutulį, atsakingą už loginį, abstraktų, horizontalų mąstymą, ir užblokavome dešinįjį – visuminį, kūrybinį, kuriuo vadovaujasi vaikai iki paauglystės, menininkai ar įvairių dvasinių mokyklų atstovai.
Moterys suvyriškėjo, vyrai sumoteriškėjo. Pasikeitė tarpusavio santykiai…
Juk, kai skendo Titanikas, o gelbėjimo valčių buvo per mažai, aristokratai vyrai savo vietas užleido moterims, o patys pasiliko denyje – sėdėjo krėsluose, rūkė cigarus ir klausėsi muzikos, kol laivas nugrimzdo į dugną. Ar šiandien įmanoma įsivaizduoti panašią situaciją?
Kokie pavojai slypi sporte?
Nesibaigiantys karai, kaip ir profesionalus sportas, yra tas pats mūsų ego – mūsų agresijos pasireiškimo laukas. Kaip žinome, kare laimėti negali niekas, nes karas luošina žmones, luošina jų psichiką. Profesionalus sportas taip pat luošina – ne tik kūną, bet ir psichiką. Kita vertus, sportuoti būtina, tačiau reikėtų ne kultivuoti profesionalų sportą, o dalyvauti sveikatinimo programose, pritaikytose skirtingoms amžiaus grupėms, kuriose visi Lietuvos piliečiai galėtų ir net turėtų dalyvauti.
Profesionalus sportas tam tikra prasme yra karo pakaitalas – išskyrus galbūt tokias disciplinas kaip dailusis čiuožimas, snieglenčių akrobatika, slidinėjimas ar šuoliai nuo tramplino, kur agresijos mažiau. Tačiau agresyviose sporto šakose dažnai neišvengiama agresijos ar net muštynių.
Sportas jaunimui gali būti sveikintinas – jis ugdo valią, sužadina ego, padeda formuoti charakterį. Tačiau nereikėtų sportui pašvęsti viso gyvenimo. Po dvidešimt penkerių metų aktyvus sportas organizme kaupia aktyvųjį deguonį, kurį būtina pašalinti. Sporte, kaip ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių, slypi puikybės pavojus, o puikybė, kaip žinome, yra didžiausia nuodėmė, anksčiau ar vėliau atvedanti į nuopuolį.
Mes – beribės sąmonės dalis
Mes esame beribės sąmonės dalis, todėl galime lavinti ir plėsti savo kūno bei proto ribas. Racionalus protas apribojo mūsų ryšį su kosmosu, todėl reikia sugrįžti ir lavinti dešiniojo pusrutulio veiklą. Kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą: „Girdėdami girdės, bet nesupras, žiūrėdami žiūrės, bet nematys.“ Tautos širdis aptuko, todėl vėl reikia mokytis klausyti akimis, matyti ausimis ir spręsti širdimi.
Pasaulyje žinomi įvairūs kūno bei energijų lavinimo metodai. Dar II amžiuje prieš mūsų erą Patanjali klasifikavo aštuonias pagrindines kryptis, kuriomis galima vystyti žmogaus gebėjimus – ne ego demonstravimui, o galimybių ribų praplėtimui. Viena kryptis teigia, kad žmogus gali tapti toks mažas, jog pralįstų per siauriausią plyšį; kita – kad gali tapti toks didelis, jog jame sutalpintų visą pasaulį. Vieni mokosi valdyti gamtos stichijas, kiti – materializuoti norus, dar kiti – gydyti ar įveikti Žemės gravitaciją.
Tibeto jogai, Lun-Gom-Pa adeptai, naudodami tam tikrus kvėpavimo pratimus ir mantras, gali nubėgti kalnais šimtą kilometrų be jokios reabilitacijos – priešingai nei Vakarų civilizacijos maratono bėgikai, kuriems po distancijos įveikimo reikia ilgo atsigavimo. Adeptas, įvaldęs Lun-Gom techniką, nubėga šimtą kilometrų kalnuose, kur nėra nei bėgimo takų, nei kas paduotų vandens, o pasiekęs tikslą, po trumpos pertraukos gali leistis į kitą tolimą kelionę.
Plintančios technologijos atitraukia mus nuo ryšio su tikrove. Žmogus vis labiau tapatina save su protu. Technologijos tampa būdu „sutvarkyti“ pasaulį taip, kad jo nebejaustume, o vadinamieji laukiniai ar Rojaus žmonės dar turi tą vidinę švarą. Jiems nereikia daug kalbėti.
Kai vienas indėnas, sėdintis prie tekančios upės, buvo paklaustas baltojo antropologo: „Ką gi tu mąstai, sėdėdamas prie vandens?“, jis atsakė: „Aš nieko nemąstau. Tik kvaili baltaodžiai mąsto, nes jiems vis negana.“
Reikia pripažinti, kad mes tampame nenuspėjami, todėl ir pavojingi. Nebelieka aiškios doros, kuri žinotų, kas yra gera, o kas – bloga. Viskas kinta.
Daoizmas – tai sąmoningas siekis gyventi taip, kaip gyveno Rojaus žmonės. Laozi sakė: „Kas turi – praras. Kas seka Dao – nieko nepraras, nes nieko neturi.“
Deja, mes nepajėgiame gyventi nei kaip aristokratai, nei kaip asketai ar vienuoliai, todėl silpnėja mūsų kūrybiškumas bei ryšys su savo siela, Aukštesniuoju Aš ir Angelu Sargu. Plintančios technologijos dar labiau atitraukia mus nuo tikrovės, ir žmogus pradeda tapatinti save su protu. Pasirodo, technologijos – tai taip pat tik būdas sutvarkyti pasaulį taip, kad jo nebejaustume.
***
Kažkas yra taikliai pasakęs: „Demokratija naudojama totalitarizmui įvesti, laisvė – naujoms vergovės formoms sukurti, o mokslas – mirties kultūrai skleisti.“ Mes gyvename sąmoningoje beprotybėje ir kiekvienas prisidedame prie jos palaikymo.
Lyderiai – valstybių vadovai – šiandien dažnai nebeatsako už žmonių gerovę. Jie renka mokesčius ir kontroliuoja, todėl atsakomybę turime prisiimti patys. Kol esame gyvi, kol gamta leidžia mums rinktis ir kiekvieną rytą pažadina atgimti, įsiklausykime į savąją Tylą, pasikalbėkime su savo Angelu Globėju, su Aukštesniuoju Aš ir pajuskime Dieviškąją energiją, nes, kaip jau priminta, Buda sakė: „Tu pats esi savęs paties gelbėtojas.“
VII amžiaus kinų poetas Li Bai apie tylą rašė taip (pažodinis vertimas):
„Kalno viršūnėj apleistam vienuolyne nakvoju,
Ranka galiu paliesti mirksinčias žvaigždes.
Nedrįstu prabilti balsu savuoju –
Ramybę bijau sudrumsti Gyventojų Dangaus.“
