Jonas Ivoška
Dalis tautiečių jau yra susitaikę su palaipsniui nykstančiu Lietuvos valstybingumu. Todėl praradusiems tikėjimą ir viltį parlamentaro Igno Vėgėlės kvietimas telktis politinės sistemos pokyčiams, kaip bebūtų liūdna, nėra paskata veikti. Žinoma, situaciją vertinant objektyviai, tautos padėtis nėra beviltiška.
Jeigu palygintume 1918 metų lietuvių situaciją su šiandienine, tai išsaugoti valstybingumą mes tikrai turime daugiau potencialių galimybių, negu tada buvo prielaidų atkurti valstybę. Dabar blogiau tik tai, kad lietuvių šviesuomenė, kitaip nei anuomet, yra praradusi pasitikėjimą savo jėgomis. Nuolankiai susitaikančius su nustūmimu nuo bendrų reikalų tvarkymo iš dalies galima suprasti, kadangi šiandien valstybinėse institucijose įsitvirtinusios gerai organizuotų įžūlių vidutinybių grupės.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vidutinybėms valstybė nėra tautos namai, o tik pasipelnymo šaltinis, leidžiantis kuo pilniau tenkinti asmeninius poreikius ar net egoistinius įgeidžius. Todėl joms bendrų namų jaukumas ir pilietinės daugumos gerovė nėra prioritetas, nors, mąstant pozityviai, nesunku suprasti, kad, teisingai kuriant visos tautos gerovę, gerėtų ir kiekvieno gyvenimas.
Pasiklausius viešų diskusijų (pavyzdžiui, apie vertybinę politiką), tampa nejauku, nes net šalies parlamente yra gana daug „tautos atstovų“, kurie nesuvokia valstybės paskirties, jos tikslų, struktūros ir funkcijų. Bet kokią kilnesnių siekių idėją jie sutinka su ryškiu priešiškumu, už kurio slypi baimė prarasti nekontroliuojamas prieigas prie viešųjų išteklių.
Tų pseudopolitikų užsakymu liejasi, tikriausiai, apmokėtų primityvių patyčių srautas prieš kiekvieną, kitaip suprantantį valstybės vaidmenį tautos gyvenime. Tai atgraso nuo tarnavimo bendram reikalui patyčioms ir grasinimams jautrią inteligentiją ir kitą šviesuomenę. Todėl dabar savanaudiškas vidutinybes pakeisti valstybiškai mąstančiais žmonėmis galima tik ypatingai sutelkus pastangas.
Tačiau tai nėra neįveikiamos kliūtys tiems, kurie atsparūs bauginimams ir nelinkę melstis „aukso veršiui“.
Pažymėtina, kad raginimas telktis sisteminiams pokyčiams valstybėje, nutylint siekiamų tikslų ir taikytinų priemonių turinį, sudaro regimybę, kad dar vienai interesų grupei parūpo ne kitokia Lietuva, o tik kitokia Seimo sudėtis. Todėl kai kas daro prielaidą, jog naujas lengvatikių būrelis bando prasiskverbti prie „ėdžių“.
Neparlamentinių partijų vedliai, kuriems svarbu tik patekti prie viešųjų išteklių valdymo, samprotauja, kad naujokų grupelė jiems pakenks, išsklaidydama naujų veidų ieškančių rinkėjų balsus ir padidindama įgudusių biudžeto lėšų „įsisavintojų“ galimybes Seimo rinkimuose.
Žodžiu, kvietimas vienytis kaip telkimosi savitikslis, neatskleidžiant siekiamų pokyčių ir priemonių juos įgyvendinti turinio, neturi ateities. Tai negali paveikti mūsų krašto šviesuomenės taip, kad ji reikšmingai stotų į bendrą gretą už tautos tvarumą ir jos pažangą.
Be aiškaus pokyčių valstybės valdysenoje atskleidimo ir išmintingų sprendimų šiame universaliųjų vertybių niekinimo laikmetyje nepavyks išsaugoti nei mūsų valstybės, nei tautos.
Tai suprantantys, bet stokojantys ryžto ar esantys priklausomi, pavyzdžiui, nuo darbdavio, uždaroje aplinkoje visgi ragina reikštis tuos, kurie atsparūs patyčioms ir nepavaldūs baimei. Jie supranta pokyčių valstybėje būtinumą, bet bijo nukentėti ir todėl vengia rizikos. Privačiai bendraujant, šie piliečiai užtikrina, kad rinkimų metu prisijungs prie politinės sistemos pertvarkos šalininkų.
Blaiviai vertinant, civilizuotiems sisteminiams pokyčiams valstybėje nėra kito kelio, kaip konstitucinė reforma. 1992 metais priimtos Konstitucijos sergėtojai diskusijose tegali pasakyti, kad konstitucinė reforma gali įnešti nestabilumo valstybėje. Tuo pačiu jie pripažįsta, kad esama (bet jau negaliojanti kaip „vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“) Konstitucija sistemingai pažeidinėjama. Tai reiškia, jog valstybingumo praktika nuolatos kėsinasi į konstitucinę santvarką.
Tokia vidinė priešprieša nėra joks stabilumo garantas. Dėl to naujos Konstitucijos projekto svarstymui būtina ryžtis. Tuo labiau, kad parengtą ir pilietinės visuomenės šalininkų aprobuotą naujos Konstitucijos projektą galima pateikti visuomenei svarstyti nors šiandien.
Suprantant, jog tobulumui ribų nėra, todėl, dalykiškai svarstant Konstitucijos projektą, jis gali būti gerokai patobulintas. Tai, kad naujos Konstitucijos projektas remiasi pilnavertės demokratijos pagrindais, o jo norminės nuostatos siejamos su pilietinės visuomenės vertybėmis ir teisinės valstybės principais, nėra jokios priežasties apie jį baimingai tylėti.
Noriu pažymėti, jog naujojo projekto esminis skirtumas nuo 1992 metų LR Konstitucijos yra tas, kad čia žymiai išplėstos tiesioginės demokratijos formos, įvedant pilietinę kontrolę visuose valstybės instituciniuose sektoriuose (įstatymų leidžiamajame, vykdomajame ir teisminiame), kurie pagal viduramžišką tradiciją vadinami „valdžios šakomis“. Pavyzdžiui:
a) Seimo nario atšaukimo procedūra, jam nevykdant rinkėjų priesakų;
b) vykdomojo sektoriaus pareigūnų atsakomybės už padarytą žalą įvedimas, suteikiant piliečiams teisę ginti viešąjį interesą teismine tvarka;
c) teisminiame sektoriuje nustatyti atitinkamų teismo aktų atitikties Konstitucijai kontrolę, kaip tai atliekama su Seimo, Prezidento ir Vyriausybės aktais (tokia norma siūloma laikantis nuostatos, kad žmogus, suteikus jam teisėjo statusą, netampa neklystančiu ar praradusiu korupcinius interesus);
d) Konstitucinį Teismą pakeisti ekspertine Konstitucingumo priežiūros kolegija, kuri, pasitelkdama dirbtinį intelektą, nešališkai vertintų tikrinamų teisės aktų atitiktį Konstitucijai.
Šie iliustraciniai pavyzdžiai tėra tik nežymi dalis naujos Konstitucijos projekte numatytų valstybės sisteminių pokyčių.
Jeigu Telkties komitetas suburs naują politinę jėgą, kuri bandys nutylėti, kaip planuojama keisti politinę sistemą, reiškia, bus bandoma „parduoti katę maiše“. Kita vertus, bet kokios naujos politinės jėgos sėkmė priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: lyderio patrauklumo ir idėjos prasmingumo. Jeigu atsisakoma kurio nors veiksnio, atsisakoma dalies šalininkų.
Beje, iš komentarų po įvairiomis publikacijomis galima daryti išvadą, kad brandžiausios asmenybės labiau vertina idėjos prasmingumą, o ne lyderio žavesį.
