Dr. Nida Vasiliauskaitė
Šį šūkį reikia aptarinėti atskirai nuo garsiojo plakato suplėšymo atvejo (VU TSPMI dėstytojas Konstantinas Andrijauskas įtariamas viešosios tvarkos pažeidimu, kai kovo 11-ąją nuplėšė plakatą „Lietuva – lietuviams“, nuo tada kiekvienas kritinis kalbėjimas apie plakato turinį beveik automatiškai palaikomas valia jį nuplėšti ar tokio veiksmo teisinimu, nukreipiant kalbą nuo turinio į šalį; tiesą sakant, iki šiol nelabai aišku, kas tiksliai, kaip ir kodėl ten nutiko, bet šūkio nagrinėjimui tas ir nesvarbu): plėšymo nepateisinu, plakato irgi.
O turinys nesako nieko daugiau, tik aiškiai brėžia ribą tarp teisėtų ir neteisėtų (pilnateisių ir nepilnateisių?) Lietuvos dalininkų ar savininkų, piliečių ar tiesiog gyventojų: „lietuvių“, kuriems Lietuva priklauso ir, supraskime, „nelietuvių“, kuriems Lietuva nepriklauso.
Užklausti šūkio simpatikai tikina, jog „lietuviai“ čia tereiškia „Lietuvos piliečius“, t.y. visus LR paso turėtojus, t.y. šūkis neturi nieko bendra su etninio „gryno tikro“ lietuvio, atsekamo pagal fenotipą ar kraujo liniją, samprata. Ši komunikacija specialiai sukurta ir skirta – išorei, šūkio kritikams, panardžius „Lietuvos – lietuviams“ viduje, gana greitai labai aiškiai pasimato, jog tai – netiesa, ne, jie mintyje turi būtent etninius lietuvius („nelietuviams“, kuriems Lietuva nepriklauso, čia pat nedviprasmiškai priskiriamas ir juos šviežiai suerzinęs minėtasis Konstantinas, nors jo ir vardas, ir pavardė pakankamai lietuviški, nors jis gimė ir augo Lietuvoje, tikrai yra LR piliečiu bei puikiai moka lietuviškai, bet vis tiek nelietuvis, nes atrodo šiek tiek azijietiškai, kadangi jo tik tėvas – lietuvis, bet mama – buriatė; to buvimui „nelietuviu“ visiškai pakanka, vadinasi, šūkiu mintyje turimi tikrai ne Lietuvos piliečiai, ir ne visi čia gimusieji, ir ne visi akultūruotieji, o būtent tik „grynakraujai“ etniniai lietuviai).
Šio pavyzdžio daugiau nei pakanka tiksliam „lietuvio“ šūkyje reikšmės nustatymui, bet net ir be pavyzdžių, jai identifikuoti pakaktų vien logikos. Gi „nelietuviai“, į kuriuos Lietuvoje lietuviškai kreipiamasi, privalo būti Lietuvoje, o ne Somalyje ar Taškente (kitaip kreiptis nebūtų prasmės), vadinasi, „nelietuviai“ kaip neigiamas šūkio adresatas pirmiausia yra tam tikri Lietuvos gyventojai ir/ar piliečiai. Tam tikri – „negryni“, kaip ko tik dabar neišgirdę savo adresu Konstantinas ir jo mama.
Kita, susijusi, šūkio teisinimo linija apeliuoja į jo tautą telkiančią vartoseną XX a. pradžioje, kuomet jis pirmą kartą ir pasirodė, pasitelkiant klasikinę argumentum ad auctoritatem loginę klaidą: jeigu šūkis kadaise tiko ir patiko Vincui Kudirkai, tai jau esą savaime turėtų funkcionuoti kaip įrodymas, kad jis turi tikti ir patikti šiandien.
Truputį juokinga, kad taip argumentuojantys kartu atkakliai bando neigti šūkyje glūdint ką tik aptartą etninę „lietuvių“ prasmę. Mat XX a. pradžioje kudirkiško tautinio atgimimo ir per pasaulį nusiritusių „tautų pavasarių“ centre buvo būtent etninė, o ne dabartinė politinė „tautos“ samprata. Tuomet ji buvo aktuali ir naujai išrasta vokiečių romantikų, už šią lietuvių tautą, už „tautos“ išimtinį susiejimą su kalba ir apibrėžimą per ją dėkoti reikia ne Kudirkai (jis tik sekėjas), o pirmiausia Johannui Gottfriedui Herderiui.
Anksčiau nei Lietuvoje, nei LDK, nei pasaulyje tautų nei pilietybės, nei etnine („kraujo“) prasme išvis nebuvo. Žodis natio („tauta“) turėjo luominę prasmę: „tautą“ sudarė valdanti socialinė klasė, t.y. kilmingieji, bajorai, nesvarbu, kokias vardais vadinęsi ir kokiomis kalbomis kalbėję, o jų baudžiauninkai ar šiaip žemesnieji luomai „tauta“ nebuvo. Todėl garsioji formuluotė gente lithuanus natione polonus („lietuvių kilmės, lenkų tautybės“, nebuvo ir neatrodė nė truputėlį prieštaringa ar paradoksali, ją tokia padarė vėlesnė, postkudirkiška epocha).
Todėl reanimavimas XX a. pradžios šūkio XXI amžiuje neabejotinai yra politinis raginimas padaryti vėl aktualia būtent tą šimtmečio senumo „tautos“ sampratą, pasak kurios, „lietuviais“ laikytini anaiptol ne visi Lietuvos piliečiai ir aiškiai atstumtini „negryni“ (to meto mokslas palaikė rasinio bei etninio grynumo idėjas, tad tikintieji juo buvo karšti nacionalistai; dabarties mokslas jokio tautinio „kraujo“ ar tautinio genotipo identifikuoti negali), todėl, taip, šiandien tai skamba ekstremistiškai, kaip siekis dar labiau, drastiškai sumažinti ir taip mažą lietuvių politinę tautą.
Šis šūkis taip pat netiesiogiai nukreiptas prieš (esamas ar dar tik potencialias) lietuvių santuokas su nelietuviais: gąsdina, destabilizuoja ar stumia emigruoti tokias šeimas (taigi, blogina ir taip varganą Lietuvos demografinę padėtį, kuri šūkio simpatikams esą taip labai rūpi). Kartu netgi atstumia ir dalį „tikrų“, etninių lietuvių, tuos, kurie turi nelietuvių draugų, „nelietuviškai“ elgiasi, rengiasi, valgo, atrodo, ir jaučiasi veikiau šiuolaikinio pasaulio piliečiais (kosmopolitais), nei XX a. pradžios etnoso dalimi.
Tiems, kam vis tiek norisi neigti, jog šūkio „lietuviai“ – yra būtent apie „kalbą ir kraują“, o ne apie pilietybę, galbūt padėtų toks mintinis eksperimentas: įsivaizduoti, jog gyvena, pvz., jau dešimt metų Britanijoje ar Vokietijoje, ten dirba, moka mokesčius, moka kalbą, turi namus, augina vaikus, ir štai netoliese gatves užpildo protestuotojai su šūkiais „Vokietija – vokiečiams“, „UK – britams“; nėra žodelio „tik“, bet visiškai akivaizdu, jog tai reiškia – ne jums, ne tokiems svieto perėjūnams kaip jūs. Ir teks susigūžti.
Bet gal šis šūkis – ne apie „nelietuvius“ Lietuvoje, o tik apie „nelietuviškumo“ ekscesus, „nelietuviškumo“ perteklių Lietuvoje? Tokį, kokį, pvz., karštai gindamas šūkį, įvardino Aleksandras Nemunaitis (buvęs aktyvus Nacionalinio susivienijimo narys, vėliau iš jo pašalintas, bet bent šiuo klausimu tikrai pakankamai reprezentatyvus NS nuostatų reiškėjas): „Jis [Šūkis „Lietuva – lietuviams“] reiškia, kad lietuviai (plačiąja prasme, įskaitant lenkakalbius, rusakalbius lietuvius ir kitus Lietuvos piliečius) turi spręsti, kaip mums čia gyventi, ir kad neturime nusileisti ir nuolaidžiauti atvykėliams. Pvz.: 1) paslaugos viešajame sektoriuje NETURI būti teikiamos rusų kalba. Tai nenormalu! 2) NETURI kabėti kitos šalies vėliavos VIETOJE Lietuvos vėliavos. Gali kabėti ŠALIA. [NV: visos kapitalizacijos originalios, Nemunaičio]“.
Šioje versijoje aiškėja, kad šūkis nukreiptas ne tiek prieš Lietuvos nelietuvius, kiek prieš ne Lietuvos nelietuvius, prieš „atvykėlius“, kuriems dabar esą nuolaidžiaujama, ir pirmu tokio nuolaidžiavimo pavyzdžiu pateikiamos visur kabančios Ukrainos vėliavos, tarsi ukrainiečiai jas savavališkai iškėlė ant mūsų valstybinių institucijų ir paslaugas sau rusų kalba užsisakė. Vėliavų tikrai daug, bet tas ir yra, kad ukrainiečiai čia niekuo dėti, jas iškabino savo iniciatyva kuo tikriausi lietuviai, įgalinant kadaise su „Lietuva – lietuviams“ žygiavusiam Kasčiūnui ir atitinkamai kompanijai.
Taip tyko progos išlįsti kitų numanomų nelietuvių – „migrantų“ – tema. Tarsi Wolt kurjeriai kėsintųsi iš lietuvių atimti Lietuvą, žiemą dviračiais jiems į ofisus picas išvežiodami bei taip paverždami šį, tokį visuotinai lietuvių trokštamą, darbą. Nejau tie kurjeriai dabar sprendžia „kaip mums gyventi“ ir reikalavimus kelia? Įdomu kaip, bet atsakymo nuspėjamai nebus. Nes žmonėms kaip Nemunaitis jie kalti ne tuo, kad kažką sako ar daro, o tuo, kad dažnai nebalti ir kad fiziškai esti čia, štai ir viskas.
Tad taip, šūkis – tikrai ekstremistinis, numato būtent įvairiai dangstomą „rasinį grynumą“ ir gali atnešti Lietuvai ir lietuviams tik įvairiopos žalos.
Emigrantams tokie šūkiai turėtų priminti mūsų pačių patirtį, kai svečioje šalyje (ne visai be pagrindo) buvome apšaukti veltėdžiais, nusikalstamumo kėlėjais ar darbų iš vietinių atėmėjais, o pavienių lietuvių padaryti, dažnai gana siaubingi, nusikaltimai virsdavo antraštėmis apie lietuvių asocialumą, „laukiniškumą“ ir barbarybę.
