Linas Karpavičius
Kadangi paskutinė Eurovizija nuo sekmadienio ryto šių eilučių autorių prikaustė prie patalo, tai atsigavau tik dabar. Reabilitavausi sunkiai. Ar kažkokia bacila, ar dar kažkas, bet buvau atgulęs konkrečiai. Suprantama, kad ne infarktas… Daugiau panašu į pankreatitą. Tai vat.
Todėl skubu pasidalinti savo įžvalgomis, bet nenoriu jūsų varginti ir kartoti to, ką daugelis jau aprašė tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Vis dėlto tikiu, kad kažką naujo į Eurovizijos aptarimų taupyklę įnešiu.
Šį kartą meninį, estetinį, dvasinį, moralinį ir kitokius daliai žiūrovų, o kartais net atlikėjų nesuvokiamus lygmenis palikime ramybėje. Paminėsiu tik tiek, kad pastebėjau vieną gerą tendenciją – pernykštis dugnas nebuvo pramuštas. O tai jau gerai. (Matote, kai noriu, galiu ir aš rasti pozityvo. Juk net ir kakutis savyje dar turi kažkiek mineralų, vitaminų ir kitų naudingų medžiagų.)
Te nesupyksta Lietuvos siųstas atlikėjas, kurio pseudonimo neprisimenu, todėl vadinsiu jį taip, kaip man patogu – Lionia. Jis ne tik Lionia, bet visas Lionia Golubkovas – paprastas ir geraširdis darbininkų klasės atstovas, kurį kažkada garsus koncernas MMM (kuris žlugo) panaudojo savo reklamos kampanijoje. Viens prie vieno.
Ir istorija reinkarnavosi lietuviškame variante. Mūsų trestas, koncernas MMM ar UAB’as, kuris vadinasi Nacionalinė Eurovizijos atranka, buvo suradęs savo Lionią Golubkovą ir bandė įvairių machinacijų būdu pasiekti bent jau pakenčiamą rezultatą. Tik ne šį kartą.
UAB Nacionalinė Eurovizijos atranka manė, kad yra perpratusi visas užkulisinės Eurovizijos vėjų kryptis ir, matyt, laikė save tos srities profesionalais. Kryptis paprasta: nieko per daug daryti nereikia – reikia pasiųsti ten „kitokį“, ir daugiau ar mažiau patenkinamas rezultatas bus pasiektas. Jis gali pusėtinai dainuoti, gali jo siunčiama žinutė būti nesuprantama (tuo geriau – tada pavadinsime tai gilia mintimi ir išskirtiniu menu), net gali būti šiek tiek trenktas maišu per galvą (čia tokia alegorija), bet privalo būti „kitoks“. Ir tai turėjo būti UAB’o arkliukas, laidas, kuris „nukaltų“ Lietuvai padorią vietą Eurovizijos konkurse. Bet šį kartą sistema nesuveikė. Nesuveikė, nes vėjai mėgsta arba keisti kryptį, arba nurimti.
Štai ir sėdi UAB’o akcininkai giliame mėšle ir bando visaip teisintis bei vartytis kaip unguriai. Visus, kurie kritikuoja, UAB’o šalininkai daužo nacionalinės garbės kūjais: „Tu ką, nepalaikai Lietuvos?“ Jei tai nepadeda, tada paleidžiamas dar vienas geležinis argumentas: „Tu net taip nesugebėtum.“ Vatniku ar antivakseriu apšaukti tik betrūksta. Be komentarų.
Visoje šioje istorijoje labiausiai man gaila Lionios Golubkovo. Kaip gaila kažkada buvo Minedo, kuriam kažkokie gudrūs ir gobšūs vadybininkai įkalė į galvą, kad jis drąsiai gali pasirodyti scenoje. Suprantama, kad aš nenoriu jų abiejų galimybių sulyginti (tai tikrai nepalyginama), tik situacijos turi panašumų, kuriuos fiksuoja mano akys ir smegenų neuronai.
Štai mūsų Lionia ir pasimaišė UAB’o dilerių akiratyje bei tapo favoritu. Balsavimas nacionalinėje atrankoje, kuris buvo sudarytas iš kelių etapų, buvo palankus būtent favoritui, ko pasekoje „demokratiniu“ būdu Lietuvai buvo „įsūdyta“ garbinga 22 vieta. (Ar neprimena Seimo rinkimų? Gal tai tas pats UAB’as?)
Ir tai dar ne liūdniausia. Liūdniausia tai, kad Lionia nesupranta, jog „finita la comedia“, arba kad „nuvarytus arklius nušauna“, arba kad į tą pačią upę du kartus labai retai kam pavyksta įbristi. Ir tai – tik išskirtinio talento arba išskirtinių ryšių dėka. Mūsų Lionia neturi nei vieno, nei kito. Lionia buvo panaudotas UAB’o daugiapakopėje kombinacijoje, ir antros galimybės jam niekas nebesuteiks.
Ech, Lionia…
