Dr. Nida Vasiliauskaitė
Vasaros pradžią mūsų medijose paženklino gana komiškas savojo preteksto nereikšmingumu linčo teismas. Štai jis, įvykis: politologas, apžvalgininkas, buvęs įvairių leidinių redaktorius Vladimiras Laučius vairavo Vilniuje savo automobilį apsvaigęs, atsitrenkė į du stulpelius, pasišalino iš įvykio vietos, ir įkliuvo, nustatytas vidutinis girtumas (2,32 promilės). Tikrai ne pirmas kartas, kai koks viešas asmuo įkliūva neblaivus prie vairo – bet pirmas, kai jam tenka tiek negatyvaus medijų dėmesio, maksimaliai eskaluojant ir primygtinai kuriant „visuomenės pasipiktinimą“ tokiu „skandalu“.
Prasižengėlis dar ir paatgailavo viešai – bet nepadėjo (a postriori pasidarytina išvada: niekada ir dėl nieko nereikia viešai atgailauti ir atsiprašinėti – niekinga ir nepadės). Antraštėse „neblaivus“ tuojau pat virto „girtas“. „Sukėlė autoįvykį“ virto „sukėlė avariją“ (nors nesukėlė, nieko nenužudė, nieko nesužeidė, nieko nesudaužė, turto nesugadino; praktiškai neįvyko nieko, jokiam kitam žmogui nei „visuomenei“ tuo autoįvykiu nepadaryta nieko, tik tam tikru mastu pakenkta sau). „Sulaikytas“ virto „sučiuptas“ (kad nusikaltėliškiau atrodytų ir sudarytų įspūdį neva vykusių gaudynių), „pasišalino iš įvykio vietos“ virto „pabėgo“ (šiaip jau, „pasišalinimas“ laikomas rimta kalte tais atvejais, kai reikėjo suteikti nukentėjusiems pagalbą ar atlyginti žalą, bet to mėginta išvengti; o čia tas ir yra, kad nukentėjusių nėra, pagalbos ar atlygio niekam nereikia, tad „pasišalinimas“ – problemiškas mažiau, veikiausiai spontaniškas, o jeigu kaip nors motyvuotas, tai nebent desperatišku reputacijos saugojimu, bet reputacijos saugojimas nusikaltimu nėra).
Pats šis, savaime visai nereikšmingas, įvykis virto „poelgiu šokiravusiu Lietuvą“? Nors iš tiesų jokios Lietuvos jis nešokiravo (Lietuva nė pastebėjusi nebūtų, jeigu jai nebūtų taip primygtinai rodoma ir liepiama šokiruotis), protagonistas tik padarė tą, ką daugelis daro, yra padarę arba bet kada gali padaryti – tik nesuvaldė automobilio ir stulpelį kliudė; trivialesnį autoįvykį sunku net teoriškai sumodeliuoti. Kaip tai atrodo? Kaip ilgai laukta proga surengti šiam konkrečiam asmeniui linčo teismą ir, precedento pagrindu įtvirtinti atitinkamą normą – tinka ir toks pretekstas, kai nepasitaiko nieko rimčiau (tuoj pasirodys įrodymai).
Nuspėjamai akimirksniu linčui mobilizuoti „žinomi žmonės“. Visi du. Vienas jų – Rita Miliūtė, iškart socialiniuose tinkluose pakomentavusi taip: „Su 2,32 promilės viduryje baltos dienos įvairuoji į stulpą, pabėgi, kitą rytą įprastai pas Perednį skleidi savo ekspertizę“. Aiškiai leidžiant suprasti, kad įvažiuoti į stulpelį ypač blogai tada, kai aptari įvykius nesuderintai su Miliūte. Tada ir tik tada, tuo ir tik tuo. Čia, galima drąsiai spėti, ir yra tikroji šio „skandalo“ kėlimo priežastis.
Vladimiras Laučius pamažu, bet aiškiai užsitraukė politinę nemalonę. Kodėl, už ką? Juk šiaip šis ilgametis gerbiamas konservatyvių pažiūrų isteblišmento apžvalgininkas žinomas kaip laviruojantis, itin atsargus, baikštus, prisitaikantis žmogus, niekada nesitepęs opozicija. Bet apie jį pasakytina ir tai, kad jis – vienas iš nedaugelio išsilavinusių, mąstymo ir padorumo standartų net ir dabar visai neapleidusių mūsų viešosios erdvės veikėjų. Todėl vis dėlto yra pasisakęs prieš cancel culture. Neseniai pakalbino Darių Kuolį (žmogų, iš LRT draudžiamo sąrašo) ir pritariamai pasidalino jo kritišku įrašu apie „šviesiausia Lietuvos dalimi“ pasivadinusius, su kultūra susitapatinusius protestuotojus, šiek tiek anksčiau pats yra juos vadinęs hitlerjugendu. To, matyt, nemalonei pakako, kaip ir paties buvimo šiek tiek aukštesnio kalibro žmogumi.
Antrasis iš dviejų pasipiktinusių „žymių žmonių“ – Ignas Grinevičius – yra, pasirodo, TV laidų bei renginių vedėjas, komunikacijos specialistas (taip iš šio pasipiktinimo ir aš pagaliau sužinojau, kad tokio žymaus žmogaus Lietuvoje esama; Laučių tuo tarpu žinau, ir visi, sekantys Lietuvos viešąją erdvę žino, bent dvidešimt metų).
Medijose iškart stiprus akcentas bausmei: pagal BK neblaiviam vairuotojui gresia bauda, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Apgailestaujant, kad, „Visgi, neretai tie asmenys, kurie vairavo vidutiniškai apsvaigę, yra atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir belangės išvengia, jiems taikomos tik kitos baudžiamojo poveikio priemonės“, erzinant publiką galima nelygybe prieš įstatymą ir taip ją nuteikinėjant tikėtis iškart maksimalios bausmės (kurią BK numato ne už patį neblaivų vairavimą, o už jo sukeltas skaudžias pasekmes, kurių dabar, laimei, nebuvo), ir nemaksimalią laikyti privilegijomis ir „neteisingumu“.
Taip visuomenė provokuojama reikalauti bausmių už trivialius nusižengimus griežtinimo. Nuo ko ilgainiui kentėtų visi, kartą panorėję atsigriebti ant bėdon patekusio nemėgstamo asmens (padėję „skandalo“ eskaluotojams įkišti į kalėjimą konkrečiai Laučių, potencialiai priartintų kalėjimus prie savęs: įstatymo diktatūros šaukimasis tokiais nuskambėjusiais atvejais padėtų kaip tik įvesti „įstatymo diktatūrą“, kuri – blogiau net už savivalės diktatūrą; taip Laučių dorojanti LRT atsistoja greta Eduardo Vaitkaus).
Minėtasis „labai žymus žmogus“ Ignas Grinevičius atvirai džiūgauja „proga pasidomėti, kas toks, dabar įkliuvęs Laučius“ – ir vardija pas save daug jo esą Rusijai naudingų pasisakymų, pvz., kad nepalaikė Baltarusijos kalio trąšų tranzito draudimo ir dar kažko, ko pagrindu vaizduoja Laučių kaip beveik Rusijos agentą, atvirai reikalaudamas šio žmogaus socialinės mirties, tik, žinoma, ne už jo tariamą „prorusiškumą“ (kurio teisme įrodyti nepavyktų), o tik už įvažiavimą į stulpelį: „Šiandien – nieko asmeniško, bet tiesiog dėl bendros higienos – būtų sveika, kad pasekmės reputacijai ir karjerai būtų negrįžtamos“.
Taip jis patvirtina pradinį įtarimą, kad šis menkutis autoįvykis tikrai sąmoningai maksimaliai išnaudojamas politiniam susidorojimui.
O svarbiausia, kad įstatymą, teisę ir netgi moralės normas ši bausmių maksimizavimo (netgi už tuos nusikaltimus, kuriuose niekam nepadaryta žalos ir niekas nenukentėjo, pvz., kuo baisiau nubausti su „žole“ pagautą odiozinį O. Šurajevą) logika iš principo supranta ne kaip reikalingas, protingas ir adekvačias priemones, kuriant geresnę ir saugesnę visuomenę, o kaip įnagius bet kada prie progos legaliai uždaužyti kitkuo antipatiją pelniusius ar nepaklusnius asmenis.
Tą patį daro ir isteblišmentas, ir „opozicija“: jeigu asmuo ne mūsų ar mums odiozinis – tai puolam bet kokiu formaliu pretekstu (jei „mūsų“ – ginam, nors „nemūsiškį“ pultume, pvz., Šurajevas ginamas, o Laučius puolamas, arba atvirkščiai); nes teisė ir moralė – tik lazdos pridaužti ir nutildyti „nemūsiškiams“, kad argumentų nereikėtų.
Šis požiūris pats savaime yra antiteisinis ir antimoralus. Maždaug: nelegalizuokime „žolės“, neleiskime išsisukti baudomis atsitrenkusiems į stulpelį , nes už ką tada smerksime, kaip bausime tokius kaip Šurajevas ar tokius kaip Laučius?? Šita legalistinė (fanatiško pažodinio įstatymo taikymo, ignoruojant jo intenciją ir funkciją) logika yra taip plačiai mūsų visuomenėje išplitusi, kad ją net iškart pastebėti ar patikėti pastebėjus tuo, ką matai, sunku. O ji ir yra viena pagrindinių giluminių priežasčių, kodėl reikalai mūsų krašte klojasi taip blogai, taip pasibaisėtinai blogai.
