Vytautas Mikalauskas
Nenutyla spėliojimai, ką, kaip ir su kuo svarstė du Trumpo pasiuntiniai Maskvoje ir Kijeve. Pirmiausia, manau, verta pasižiūrėti, kas yra tie JAV prezidento įgaliotieji asmenys.
Steve’as Witkoffas – Trumpo verslo partneris. Jie susipažino prieš keturis dešimtmečius, kai Trumpas aktyviai veikė nekilnojamojo turto srityje Niujorke, o jaunas advokatas padėjo jam sudarinėti sandorius. Vėliau Steve’as pats ėmėsi šio verslo. Jie abu mėgsta žaisti golfą, turi begalę bendrų pažįstamų ir bendrų verslo projektų.
Kitas keliauninkas – jau visai kitoks asmuo. Jaredas Kushneris yra Trumpo šeimos narys, jo dukters Ivankos vyras. Jis taip pat kilęs iš šeimos, kuri sėkmingai vertėsi nekilnojamojo turto verslu. Tai daugiaaukščiai namai, brangūs butai, viešbučiai, golfo kurortai ir t. t. Per pirmąją Trumpo kadenciją jis buvo Trumpo įgaliotasis patikėtinis Artimuosiuose Rytuose. Jo taikinyje – ne vien nekilnojamasis turtas, bet ir prekyba, migracija ir kt. Dabar jis vadovauja fondui „Affinity Partners“. Kalbama, kad būtent į tą fondą patenka milžiniški pinigai – tarsi duoklė – iš Saudo Arabijos bei kitų Persijos įlankos monarchijų.
2024 m. Witkoffai ir Trumpai ėmėsi kriptovaliutų verslo. Jie turi nemenką dalį kriptovaliutų projekte „World Liberty Financial“. Witkoffo sūnūs Zachas ir Alexas, kaip ir Trumpo sūnūs Donaldas jaunesnysis, Ericas ir Barronas, yra tarp šio projekto steigėjų. Šie pasiuntiniai – ne šiaip sau kokie asmenys, bet JAV prezidento artimiausio rato žmonės. Jie domisi naftos, nekilnojamojo turto, statybų, fondų ir kriptovaliutų verslu. Ir kas juos galėtų dominti Rusijoje bei Ukrainoje?
Jei atkreiptume dėmesį į tai, kad Rusijos pusei atstovauja tūlas Kirilas Dmitrijevas, kuris vadinamas svarbiausiu valstybinių investicijų užsienyje bankininku, tai neabejotinai reikėtų pripažinti, jog tokie vojažai turi komercinių tikslų. Dmitrijevas neslepia, kad Rusija siūlo susitarti dėl taikos būtent komerciniais pagrindais, sudarant gigantišką sandorį.
Šių pasiūlymų puokštėje – ir 300 milijardų Vakaruose įšaldytų Rusijos finansinių rezervų, kuriuos siūloma padalyti į dvi dalis. Viena jų būtų panaudota Ukrainai arba tam, kas iš jos liks, atstatyti, kita – bendram amerikiečių ir rusų investiciniam fondui sukurti. To paties Dmitrijevo manymu, vienu iš būsimo fondo investicinių projektų galėtų tapti 65 milijardų vertės investicija į tunelį po Beringo sąsiauriu.
Išgirdę šią naujieną, daugelis tiek Rytų, tiek Vakarų ekspertų pasukiojo pirštą prie smilkinio, esą tai lėšų mėtymas į niekur. Čiukotkoje ir Aliaskoje nutiesti kelius ar geležinkelius – absurdas. Pagaliau, kur ir kam bus reikalingos kažkokios prekės amžinojo įšalo zonose, kuriose, be elnių, žmonių – minimumas. Šiandien – taip, o rytoj?
Negi nesuprantame, kad gyvybiškai svarbių globalių veiklų centras slenka į Rytus? Dar ateinantį dešimtmetį, jei žmonija išvengs visuotinės katastrofos, Rusija savo centrą – sostinę – perkels į Sibirą, o aktyviausia ekonomine teritorija taps Azija ir Tolimieji Rytai. Taigi, tai nėra kokie nors svaičiojimai, tai – realios ateities komercijos perspektyvos. Be to, šis fondas galėtų kontroliuoti Šiaurės jūrų prekybos kelią, kuris jau tampa svarbus.
Manau, pakanka to, ką išdėsčiau, kad suprastume, jog šie pasiuntiniai rūpinasi komerciniais projektais, o politika ir geopolitika juos domina tiek, kiek tai gali padėti išspręsti juos dominančius klausimus. Žodžiu, tos publikos tikslas – neprarasti bent dalies to, ką Vakarai spėjo nugvelbti iš buvusios TSRS, ir perduoti tai į Trumpo bei jo draugų rankas. Matant, kad Rusija sugrįžo į geopolitikos areną, o priemonės, kuriomis siekiama ją priversti ir toliau tarnauti, neduoda reikiamo rezultato, verta imtis derybų.
Tačiau jei Maskvos siūlymai verslo srityje šiam duetui suprantami ir daugiau ar mažiau priimtini, tai sprendimai geopolitikos srityje, kurių reikalauja Kremlius, yra per painūs ir sudėtingi net Baltųjų rūmų administracijai. Tuo labiau kad tai nepriimtina Vakarų Europai, nes reikštų dabartinio europietiškojo elito krachą. O D. Trumpas, kaip ir pačios JAV, vis dar smarkiai priklauso nuo globalios finansų sistemos išlikimo. Privačių finansinių instrumentų lėlininkai vis dar tebėra svarbiausi politikų tampytojai už virvučių. Trumpui su kompanija kol kas nepavyko išsivaduoti iš šios priklausomybės. Jo paskelbtas tikslas išlaisvinti JAV iš „giluminės valdžios“, atrodo, patyrė fiasko.
Žinant D. Trumpo ekscentriškumą ir verslininko užsispyrimą, jei jam dar liko jėgų kovoti, belieka tikėti, jog tai dar ne pabaiga.
Dueto kelionė į Kijevą, kurią taip aptarinėja žiniasklaida ir kurią visomis priemonėmis akcentuoja Zelenskis, yra pilstymas iš tuščio į kiaurą. Jokios čia paslapties nėra. Kadangi geležinkelio kelius iš Rusijos į Ukrainą Zelenskio kohorta pati sunaikino, o Kijevo oro uostai seniai nebepriima lėktuvų, nes jų takams reikalingas kapitalinis remontas, pasiuntiniams beliko vienas kelias – lėktuvu į Žešuvą (Lenkiją), o iš ten – geležinkeliu į Kijevą.
Reikia pripažinti, kad šio dueto derybose buvo apsčiai teatralizacijos elementų. Ant traukinio, kuriuo atvyko derybininkai, puikavosi užrašas „Taikos traukinys“. Juos pasitiko pats Zelenskis. Vėliau atvykėliai, matyt, nuskubėjo į jiems skirtas patalpas ir po kurio laiko buvo atboginti į senamiestį, prie Sofijos soboro. Juos vėl iškilmingai pasitiko Zelenskis. Vėl apsiglėbesčiavimai, trafaretiniai pasisveikinimai, tada gidas Zelenskis pristatė cerkvę iš vidaus. Po to, kaip jis pats pabrėžia, vyko trijų raundų derybos, o pabaigoje lauke įrengtoje pavėsinėje – spaudos konferencija.
Klausydamasis šios spaudos konferencijos, o aš pasistengiau tai padaryti, pajutau gailestį amerikiečiams. Susidarė toks įspūdis, kad Zelenskis jau nelabai supranta, kas jis yra iš tikrųjų, o jo juokeliai ir padūsavimai, kai derybininkai atsakinėjo į klausimus, aiškiai demonstravo, jog dėl nieko susitarti nepavyko. Ir negalėjo pavykti.
Svečiai Maskvoje padovanojo ženklą, kurio vienoje pusėje parašyta „Taika per jėgą“. Tai reiškia, kad taikos Ukrainoje klausimas ir toliau bus sprendžiamas karo lauke.
Jei atidžiau pasižvalgytume, kas dedasi kitose, tiek artimose, tiek tolimose šiam regionui teritorijose, turėtume pripažinti, kad įtampa visur didėja, o chaoso apraiškų daugėja. Deja…
Ar pavyks šį rudenį pasiekti bent nedidelį teritorinių galių ir geopolitinių žaidėjų susitarimą, pakeisti slinkimo į visuotinį konfliktą kryptį? Vargu, bet vilties dar yra.
Norint išspręsti Ukrainos klausimą, deja, būtina pašalinti Zelenskį ir jo diktatūrinį režimą arba teks kariauti iki paskutinio ukrainiečio, o tada ateis atsakomybės metas ir kitiems. Tokia jau ta tiesa.
