Algimantas Rusteika
KLAUSIMAS. Kas svarbiau: Lietuvos saugumas nuo priešų ar propaganda, kad piliečiai galvotų taip, kaip reikia valdžiai?
ATSAKYMAS. Pudrinti žmonėms protus yra daug svarbiau. VSD biudžetas – 64,6 mln. eurų. LRT – 79,6 mln. eurų. Tai dar didesnis „optimizavimas“ negu kruvino V. Putino režimo valstybėje.
2026 m. kruvinos ruzzijos federaliniame biudžete visai kategorijai „Žiniasklaida“ numatyta apie 146,3 mlrd. rublių, iš jų televizijai ir radijui – apie 111,8 mlrd. rublių. Tuo tarpu kategorijai „Nacionalinis saugumas ir teisėsauga“ – apie 3,91 trilijono rublių. Taigi kruvinų ruzzų net visa federalinė žiniasklaida gauna maždaug 27 kartus mažiau negu nacionalinio saugumo ir teisėsaugos blokas.
Taigi mūsų šviesioje Ukrainos savivaldybėje, dar kartais pavadinamoje „Lietuva“, saugumas suprantamas taip, kad svarbiau ne sužinoti, kas vyksta, o tinkamai paaiškinti, kaip į tai reikia žiūrėti ir ką piliečiai turi galvoti. Tai ir nenuostabu, nes LRT direktorytė, kalbėdama apie finansavimą, pati yra pasakiusi: „LRT taip pat yra gynybos dalis.“
Viena tarnyba saugo valstybę, kita – jos teisingą supratimą. Biudžetas parodo, kuri užduotis svarbesnė. Taigi mes tiesiog turime dvi žvalgybas: viena renka informaciją, nutekina ją, kada reikia ir kam reikia, o kita ją transliuoja. Tik antroji kainuoja brangiau. Nes protus pisti, meluoti ir žmonių akyse diskredituoti valstybę yra svarbiau už valstybės saugumą.
Netikite? Tai žinokite, kad vidutinis atlyginimas LRT yra 3 589,67 euro, o VSD – tik 2 676,02 euro. O ir pagal visokias ten „medianas“, kurių praktiškai niekas iš mielų ir brangių Lietuvos žmonių nesupranta, LRT „medianinis darbuotojas“ gauna apie 797 eurais, arba 31 proc., daugiau negu VSD „medianinis darbuotojas“.
Vidurkio skirtumas – apie 914 eurų, arba 34 proc., LRT naudai. Taigi žmogui, saugančiam valstybės paslaptis, valstybė vidutiniškai moka mažiau negu žmogui, pasakojančiam apie jas per televizorių. Su vadovais – dar įdomiau.
Oficialioje LRT 2024 m. ataskaitoje (naujesnės dar nėra – bent jau man jos rasti nepavyko) nurodyta, kad generalinei direktorei per metus išmokėta 105 014,29 euro, t. y. vidutiniškai apie 8 751 eurą bruto per mėnesį. Tai – 2024 m. duomenys. Dabar, aišku, atlyginimas padidėjo, tik mums dar nepranešė. O VSD vadovo alga jau 2026 m. – 7 192 eurai, irgi bruto.
O jei kalbame apie sistemą, kurios žmonės tiesiogine prasme eina į degantį namą, rizikuoja sveikata ir gyvybe, traukia žmones iš automobilių, važiuoja į chemines avarijas ir karo atveju būtų vieni pirmųjų civilinės saugos grandyje?
Vidutinis LRT darbuotojo atlyginimas – 3 589 eurai. Vidutinis ugniagesio gelbėtojo atlyginimas – 1 459 eurai. Skirtumas – 2 130 eurų per mėnesį. LRT vidurkis yra 2,46 karto, arba maždaug 146 proc., didesnis. Protingam žmogui to pakanka.
VSD užduotis – sužinoti, kas vyksta. LRT užduotis – paaiškinti, ką apie tai galvoti. Akivaizdu, kad antrasis darbas sudėtingesnis. VSD reikia sekti priešiškų valstybių veiklą, gaudyti šnipus, vykdyti kontržvalgybą, sekti savo piliečius ir vatnikus, saugoti valstybės paslaptis ir dar atskleisti visokias „hibridines“ grėsmes, kurių normalus žmogus, kurio klausosi VSD, net pavadinimų nežino.
O televizijoje reikia kas vakarą padaryti taip, kad normalus žmogus žinotų tik tai, ką reikia, ir turėtų tvirtą tokią nuomonę, kokios reikia. Šnipą dar galima pagauti, nors ir jų per trisdešimt šešerius metus sugauta, berods, tik du. Šnipas užsimaskavęs, tačiau turi vardą, pavardę, telefoną, automobilį, susitikimo vietą ir kartais net čekį iš „Maximos“.
O su nuomone – daug sunkiau: piliečio galvoje visiškas bardakas. Ten vienu metu gyvena žmona, paskola, bulvių kaina, Ukraina, pensija, kaimynas debilas, Europos Sąjunga, senas „Passatas“, vaikų ateitis ir kažkur kamputyje – dar nepribaigta nuosava nuomonė. Štai ją ir reikia surasti bei sunaikinti. Lietuvos teritorijoje tai – prioritetas.
VSD saugo valstybės paslaptis, nes baisus priešas gali pavogti karinę paslaptį: kur sandėliuojami drakono dantys ir kiek tankų turėsime, nors apie tai kasdien galima paskaityti žiniaKLaidoje. Baisu.
Bet pilietis gali pradėti galvoti pats, ir tai – daug baisiau. Kol VSD kažkur tamsoje ieško priešo, nacionalinis manipuliuotojas šviesoje jau būna suradęs kaltąjį. Kartais net anksčiau, negu kas nors atsitiko. Štai ką reiškia prevencinė valstybės gynyba ir hibridinių grėsmių užkardymas!
Valstybė saugi ne tada, kai priešas nieko apie ją nežino. Valstybė saugi, kai jos piliečiai žino tiek, kiek reikia! O kiek reikia – pasakys per žinias! Mes juk Europos Sąjunga! Žmonės supratingi!
Todėl kariuomenę taip pat galima optimizuoti. Tankas kainuoja milijonus ir dar ryja dyzeliną. O televizijos ekspertas sėdi praktiškai vietoje. Jam reikia tik stalo, stiklinės mineralinio vandens ir mikrofono.
Be to, tankas moka tik šaudyti. O ekspertas gali paaiškinti, kodėl šaudyti nereikia, kodėl reikėjo šauti vakar, kodėl rytoj bus per vėlu ir kodėl apskritai klausimas suformuluotas neteisingai. Vienas ekspertas faktiškai pakeičia keturis tankus.
O faktų tikrintojas – dar daug pigesnis. Priešo raketa tik atskrenda, o jis jau gali nustatyti, kad socialiniuose tinkluose paskelbtoje nuotraukoje iš tiesų užfiksuota 2018 metų raketa iš Sirijos. Vadinasi, konkrečiai šita raketa mūsų informacinės erdvės nepasiekė! Grėsmė neutralizuota.
Jeigu išauštų baisioji diena X, gyventojams nereikėtų dalyti nei automatų, nei pabėgimo krepšių. Reikėtų kiekvienam duoti po ekspertą. Prie kiekvieno daugiabučio pastatome po tiesioginės transliacijos televizijos kamerą. Rūsyje – Valinskas. Pirmame aukšte – Laurinavičius. Antrame – komunikacijos specialistas.
O ant stogo – „Delfi“ faktų tikrintojas su žiūronais. Pamatęs priešą, jis nedelsdamas patikrina, ar priešas tikrai yra priešas. Jeigu tai patvirtinama dviejų nepriklausomų šaltinių, kviečiamas diskusijos dalyvis. Ir tada prasideda griežtas, atgrasantis atsakas.
Dirba nauja Krašto apsaugos ministerijos struktūra – Greitojo komentavimo pajėgos. Budėjimas – visą parą. Priešui dar tik kertant sieną, televizijos studijoje jau sėdi keturi žmonės. Vienas sako, kad situacija sudėtinga. Antras – kad reikia išlaikyti rimtį. Trečias primena istorinį kontekstą apie baisius ruzzus. Ketvirtas sako, kad visuomenė neturėtų daryti skubotų išvadų.
Kol priešas pasieks Vilnių, jau turėsime septynias diskusijų laidas ir specialią rubriką. Tai ir yra atgrasymas. Galima būtų atsisakyti ir dalies žvalgybos. Kam slapta klausytis, ką priešas sumanė, jeigu galima pakviesti politologą ir paklausti, ką priešas tikrų tikriausiai planuoja? Žvalgybininkui juk dar reikia mokėti algą, mokyti jį kalbų, siųsti į užsienį, pirkti techniką…
O Jakilaitis tai pats ateina į studiją, kartais net nemokamai. Ir viską žino. Ypač tai, kas bus po dvidešimties metų. Tiesa, po dvidešimties metų niekas nebeatsimins, ką jis sakė, bet tai – dar vienas sistemos privalumas. Todėl ateityje nacionalinio saugumo biudžetą siūlyčiau sudaryti labai paprastai: VSD – 50 milijonų, LRT – 100 milijonų.
Kariuomenei – kas liks. O jeigu nieko neliks, kariuomenė neturėtų dramatizuoti. Apie jos problemas bus parengta labai gera laida. Pakviesime ekspertus. Bus dvi nuomonės, ir abi teisingos – reikia didinti finansavimą. O jeigu priešas vis dėlto puls, svarbiausia neleisti jam užimti LRT televizijos bokšto.
Atskira nacionalinio saugumo šaka – „priedangos“. Su jomis mes jau beveik pasiruošę karui. Ant namų prikabino daug lentelių su užrašu „PRIEDANGA“. Ateini – durys užrakintos, nes rūsys privatus. Paskambini administratoriui – sekmadienis. Paskambini pirmininkui – jis sodyboje. Paskambini numeriu 112 – ten paaiškina, kad tai ne jų kompetencija.
Raketa tuo metu irgi laukia, nes juk Lietuva yra teisinė valstybė, todėl negalima pradėti bombardavimo, kol nebaigtos administracinės procedūros. Jeigu duris vis dėlto kas nors atrakina, paaiškėja, kad priedangoje yra dvidešimt metų nekeisti vamzdžiai, trys dviračiai, keturiasdešimt stiklainių, žieminės padangos ir Petro iš penkto aukšto spinta.
Bet svarbiausia – lentelė yra! O lentelė ir yra mūsų civilinės saugos doktrinos esmė. Nes pastatyti tikrą slėptuvę – brangu. O parašyti, kad čia slėptuvė, – daug pigiau. Tai labai pažangi valstybės valdymo technologija. Jeigu neturime ligoninės – pakabiname lentelę „LIGONINĖ“. Jeigu neturime tilto – „TILTAS“. Jeigu neturime pinigų – „GEROVĖS VALSTYBĖ“. Ir sistema veikia!
Todėl karo atveju gyventojams būtų išdalytas priedangų žemėlapis. Žmogus telefone mato žalią taškelį už 300 metrų. Bėga. Atbėga. Durys užrakintos. Telefone taškelis vis tiek žalias, vadinasi, statistiškai žmogus jau saugus. Jeigu raketa pataikys, metinėje ataskaitoje vis tiek liks įrašyta, kad tame rajone priedangomis buvo aprūpinti 87 procentai gyventojų.
Bet čia kyla labai svarbus klausimas: o ką priedangoje veiktų LRT? Atsakau: pirmiausia – tiesioginė transliacija. Rūsyje pastatomas stalas, ant jo – mikrofonų miškelis. Už stalo – vedėjas, politologas, psichologas, komunikacijos ekspertas ir atsargos pulkininkas iš Ukrainos. Aplink sproginėja, nuo lubų grėsmingai byra tinkas.
Jakilaitis, kaip visada, išlieka profesionaliai ramus:
– Pone eksperte, ar jau galime teigti, kad sprogimas įvyko, ar vis dėlto reikėtų palaukti oficialaus institucijų patvirtinimo?
Ekspertas atsako:
– Vienareikšmiškai vertinti dar anksti.
Antras sprogimas. Užgęsta šviesa.
– Situacija dinamiška, – sako politologas.
Trečias sprogimas. Nukrenta lentyna su konservais.
– Svarbiausia nepasiduoti panikai, – primena psichologas.
Tada įsijungia „Delfi“ faktų tikrintojas. Jis nustato, kad socialiniuose tinkluose platinamas teiginys „mus bombarduoja“ yra iš dalies klaidinantis. Tuo metu kažkas daužo į užrakintas priedangos duris.
– Įleiskit, bl*!
Vedėjas sunerimsta. Ne dėl žmogaus – dėl keiksmažodžio tiesioginiame eteryje. Garso režisierius skubiai nutildo mikrofoną. Nacionalinis manipuliuotojas privalo išlaikyti standartus net karo metu.
Po reklamos, kurios nėra, nes tai juk visuomeninis transliuotojas, grįžtame į studiją. Duris vis dar daužo. Vedėjas Jakilaitis paaiškina:
– Primename, kad gyventojai turėtų naudotis oficialiai pažymėtomis priedangomis.
Žmogus už durų:
– Tai, bl*, čia ir yra oficialiai pažymėta priedanga! Įleiskit, bl*!
Studijoje trumpam stoja nejauki tyla. Tokio klausimo scenarijuje nebuvo. Tada politologas išgelbsti situaciją:
– Turime suprasti, kad priedanga nėra vien fizinė sąvoka.
Labai teisingai. Priedanga pirmiausia yra mūsų atsparumas, todėl nebūtina į ją patekti. Svarbiausia žinoti, kad ji yra ir kad yra pažymėta interaktyviajame žemėlapyje. Su lentele. Ir jeigu vis dėlto žūtum prie užrakintų jos durų, nereikėtų sakyti, kad valstybė tavimi nepasirūpino.
Lentelė juk buvo! O kitą rytą LRT praneštų: „Naktį Lietuvos priedangų sistema atlaikė.“ Ir tai būtų visiška tiesa. Nė viena lentelė nenukrito.
Salėje gęsta šviesa. Audringi plojimai, pereinantys į ovacijas.
UŽSKLANDA.
