Gintaras Furmanavičius
Praėjusį savaitgalį Vilniuje įvyko tragedija, nusinešusi dviejų jaunų žmonių gyvybes. Dvi gyvybės, dvi šeimos, du gyvenimai, nutrūkę per vieną akimirką. Kol pareigūnai aiškinasi visas šios nelaimės aplinkybes, visuomenė natūraliai ieško atsakymų, kodėl tai įvyko. Tai suprantama – visuomenė nori žinoti.
Žurnalistikos pareiga yra informuoti, pateikti patikrintus faktus ir padėti žmonėms suprasti, kas įvyko. Tačiau vis dažniau susidaro įspūdis, kad ribą tarp informavimo ir tragedijos eksploatavimo tampa vis sunkiau įžiūrėti.
„Prakalbo avariją sukėlusios merginos galimai buvęs vaikinas“ – štai tokia intriguojančia antrašte apie šią nelaimę pasidabino jau seniai dugną pasiekęs naujienų portalas, kuris pats apie save teigia, kad „kūrybiškumas – mūsų varomoji jėga“. Tekste galima rasti dar krūvą perlų, kuriais mus maitina žiniasklaida: „Su Ema bendravau būdamas 16–17 metų, maždaug prieš 2,5 metų. Kadangi nebuvau dažnai internete, nežinojau jos kaip žmogaus.“
Suprantama, jei nesi internete, sunku pažinti žmogų. „Šiai dienai esu jau dvejus metus santykiuose su savo panele, ir tiesiog visas šitas dėmesys internete paveikia ne tik mane, bet ir mano artimuosius.“ Sutikite, tai labai svarbi kiekvienam portalo skaitytojui informacija, kuria noriai dalijasi kūrybiškumo varomas portalas.
Šiandien naujienos apie skaudžius įvykius gyvena pagal savas taisykles. Pirmoji žinutė, po pusvalandžio – papildyta, vėliau dar viena su naujomis detalėmis, po to vaizdo reportažas, liudininkų pasakojimai, kaimynų komentarai, socialinių tinklų įrašai, vaikystės nuotraukos, ekspertų vertinimai, psichologų įžvalgos, straipsniai apie gedulą, straipsniai apie avarijos vietą, straipsniai apie aukų gyvenimus. Galiausiai net atsiranda publikacijų apie tai, kodėl ši istorija taip domina visuomenę. Kartais susidaro įspūdis, kad pati tragedija tampa nebe įvykiu, o tęstiniu projektu, kuris baigiasi tik tada, kai jį iš pagrindinių naujienų išstumia kita baisi nelaimė.
Amerikiečių žurnalistikos tyrinėtojai Billas Kovachas ir Tomas Rosenstielis savo garsios knygos „The Elements of Journalism“ puslapiuose yra parašę paprastą, bet labai svarbią mintį: „Pirmoji žurnalistikos pareiga yra pareiga tiesai.“ Šiandien prie šios frazės norisi pridėti dar vieną klausimą – ar tiesa ir noras žinoti visada reikalauja dešimčių publikacijų apie tą pačią nelaimę? Ar visuomenė iš tiesų tampa geriau informuota, kai kiekviena nauja detalė iškart virsta skambia antrašte? O gal kartais tai jau nebe informavimas, o varžybos dėl dėmesio?
Interneto žiniasklaida gyvena iš auditorijos, ir tai jau seniai nėra paslaptis. Kuo daugiau žmonių paspaudžia straipsnį, tuo didesnė reklamos vertė; kuo emocingesnė antraštė, tuo daugiau peržiūrų; kuo daugiau peržiūrų, tuo didesnės pajamos. Tokia yra verslo logika, ir jos nereikia demonizuoti. Tačiau problema prasideda tada, kai žmogaus nelaimė ima funkcionuoti kaip priemonė šiems tikslams pasiekti. Tada kyla labai nemalonus klausimas – ar tragedija dar yra žinia, ar jau parduoti paruoštas produktas?
Ypač skaudu pagalvoti apie žmones, kurie tuo metu išgyvena didžiausią savo gyvenimo netektį. Ar tikrai kiekviena jų gyvenimo detalė turi tapti vieša? Ar tikrai būtina ieškoti senų nuotraukų, kalbinti kaimynus, naršyti socialinių tinklų paskyras, cituoti pažįstamus vien tam, kad būtų galima parašyti dar vieną publikaciją apie tą patį? Ar tai padeda suprasti nelaimės priežastis? O gal tai tiesiog patenkina mūsų smalsumą?
Prancūzų filosofas Guy Debord dar prieš penkis dešimtmečius garsioje studijoje „Spektaklio visuomenė“ rašė: „Visa, kas buvo tiesiogiai išgyvenama, virto reginiu.“ Atrodo, kad ši mintis šiandien skamba kaip niekada aktualiai. Mes vis dažniau nebe išgyvename įvykius, o juos abejingai stebime. Tragedijos tampa informacijos srauto dalimi, kuriame viena baisi istorija keičia kitą, o visuomenės dėmesys keliauja ten, kur tuo metu garsiausia antraštė.
Kartais atrodo, kad greitis tapo svarbesnis už atsakomybę. Portalai lenktyniauja, kuris pirmasis paskelbs naują detalę. Vos tik pasirodo bent menkiausia informacija, ji jau atsiduria naujienų sraute. Vėliau ji tikslinama, papildoma, keičiama, tačiau pirmasis įspūdis visuomenei jau būna sukurtas. O juk ikiteisminis tyrimas nėra lenktynės. Pareigūnų darbas reikalauja kruopštumo, o ne skubėjimo. Viešojoje erdvėje dažnai atrodo priešingai – svarbiausia suspėti pirmiems, net jei vėliau tenka taisyti savo pačių paskelbtus faktus.
Ir dar vienas dalykas kelia nerimą: mes vis rečiau mokame patylėti. Aš suskaičiavau daugiau kaip dvidešimt antraščių visoje žiniasklaidoje apie šią nelaimę. Pasisakė visi. Kaip sarkastiškai rašiau savo socialiniame tinkle, nepasisakė tik avariją sukėlusios merginos darželio auklėtoja, visada viską komentuojantis Stano ir Gitanas Nausėda. Atrodo, kad kiekviena tragedija privalo būti nuolat komentuojama, analizuojama, aptarinėjama, tarsi tylėjimas būtų abejingumo ženklas. Tačiau galbūt kartais didžiausia pagarba mirusiesiems yra ne dar vienas straipsnis, o paprasčiausias gebėjimas sustoti. Ne viskas, ką galima parodyti, privalo būti parodyta, ne viskas, ką galima sužinoti, turi būti paskelbta. Juk turime sutikti, kad toli gražu ne kiekviena nelaimės detalė turi pasiekti visuomenę.
Žinoma, būtų nesąžininga visą atsakomybę suversti vien žiniasklaidai. Portalai rašo todėl, kad žmonės tuos tekstus noriai skaito. Jei nebūtų auditorijos, nebūtų ir tokios pasiūlos. Mes patys atidarome šiuos straipsnius, dalijamės jais socialiniuose tinkluose, komentuojame, ginčijamės, spėliojame. Kitaip tariant, tragedijų rinka egzistuoja todėl, kad egzistuoja jų vartotojai. Tai nemaloni mintis, bet ji verčia pažvelgti ir į save.
Nežinau, kokios bus galutinės šios avarijos tyrimo išvados. Jas turi nustatyti tyrėjai ir teismas, o ne socialinių tinklų komentatoriai ar naujienų portalų antraštės. Tačiau viena išvada, mano galva, akivaizdi jau šiandien: kai žūsta du jauni žmonės, svarbiausia neturėtų būti tai, kas pirmasis paskelbė naują detalę ar surinko daugiausia paspaudimų. Svarbiausia turėtų likti pagarba – pagarba žuvusiesiems, jų artimiesiems, tiesai ir ypač pačiai žurnalistikai, kurios kokybė, deja, prastėja beveik kosminiu greičiu. Nes visuomenės brandą parodo ne tai, kiek ji sugeba kalbėti apie tragedijas, o gebėjimas suprasti, kad ne viskas, ką galima paversti naujiena, turi tapti preke.
Rašytojas Albertas Camus yra pasakęs: „Tikras dosnumas ateičiai – atiduoti viską dabarčiai.“ Šiuos žodžius šiandien norisi papildyti sava mintimi: pagarba žmogui kartais reiškia gebėjimą atsisakyti dar vienos rėkiančios antraštės ir suvokimą, kad už kiekvienos žinios slypi žmonės, kurių gyvenimai jau niekada nebegrįš į ankstesnes vėžes.
