Gediminas Kiršinas
Dura lex, sed lex
Lotyniška patarlė
Jau ne pirmą kartą sutinku Naglio alėjos „klube“ gražiai pražilusį vyrą – seną, patyrusį juristą.
Paskutinį kartą jis pasakė, kad nuliūdo išgirdęs Apeliacinio teismo sprendimą dėl Žemaitaičio liapsuso.
Pasak jo, negerai, kad apeliaciniai teismai didina bausmes. (O kai mažina – ar gerai?) Bausti, jo nuomone, kalti gal ne tiek teismai, kiek Seimas, priiminėjantis neteisingus įstatymus. Po to pasitaisė, kad, jo nuomone, ne visi, bet kai kurie Seimo nariai, gal net dauguma, yra arba nekompetentingi, arba nesąžiningi. Žinoma, tai tik piliečio nuomonė, o ne teisinis verdiktas.
Negerai, pasak jo, kad teismas neįsigilino į platų, gilų ir svarbų bylos politinį kontekstą. Juk jau keliasdešimt metų Izraelis nesugeba humaniškai spręsti palestiniečių problemos (jis pavartojo stipresnius išsireiškimus), žūsta daug nekaltų vaikų ir t. t. O juk tą vaikišką eilėraštuką citavo politikas, kuris kadaise „grasino“ ateiti į Seimą su Palestinos vėliava. (Taip jis girdėjo per televiziją.)
Čia įsikišo pagyvenusi pašnekovė:
– Tas eilėraštukas gal net žydų vaikų sukurtas. Mes jauni iš pradžių, – sakė ji, – dainuodavome „ein, cvei, drai…“ (tai jidiš kalbos žodžiai), o tik po to – „žydas lipo kopėčiom…“ Logika sako, kad žydą jame galėjo minėti, greičiausiai, patys žydukai. Ir eilėraščio kontekstas buvo visai kitoks – susijęs su žaidimu, o ne su tarpnacionaliniais santykiais. Tik kvailas (o gal ne kvailas, o geras viešųjų ryšių meistras?) Žemaitaitis, pasak jos, pritaikė jį Palestinos klausimui.
Juristas tęsė, kad toks teismo nuosprendis, jo nuomone, tik kurstys tarpnacionalinę neapykantą Lietuvoje, o tai juk draudžiama. Be to, politikai ne tik gali, bet ir privalo išsakyti savo nuomonę – jie neturėtų to bijoti.
Ar mes, eiliniai piliečiai, ir teismas išgirdome visą pasisakymo kontekstą? Ar nebuvo kažkas nutylėta?
Aš įkišau savo trigrašį: nors Žemaitaitis daug kartų atsiprašinėjo, net opozicinė žiniasklaida to neišryškino. Priešingai – tie atsiprašymai buvo beveik nutylimi arba nustelbiami kita informacija. Tik vienas J. Furmanavičius kartą apie tai pasisakė aiškiai, tačiau ir jo beveik niekas neišgirdo.
Ką darys Aukščiausiasis Teismas? Kartą skaičiau jo pirmininko laišką vienam piliečiui. Jame buvo keliama mintis, kad teisėjus už neteisingus sprendimus reikėtų bausti. Originali mintis, tačiau tas pirmininkas jau seniai ten nebedirba. Kas juos „nubaus“? Jei net Konstitucinis Teismas kartais nesugeba perskaityti savo šalies Konstitucijos…
Vienas diskusijos dalyvis padarė išvadą:
– Žemaitaitis kvailas. Reikėjo jam rėkti: „Aš myliu žydus, lietuviai kalti, Palestinos teroristų vaikai kenčia… Mea culpa… Atiduokime žydų organizacijai Lietuvoje viską, ko ji prašo“, ir t. t. Bet ar tada už jį balsuotų žemaičiai ir Lietuvos rusai?
Žemaitaičio korta mušta. Ir ne dėl „įkalčių“, o dėl to, kad jis nepasakė lietuviams to, ką jie norėjo išgirsti. Jis milijonierius, o tokie, esą, nesupranta paprastų, laisvės norinčių žmonių siekių.
– Tipiškas biurokratas, tarnaujantis Aukso Veršiui? – ištarė kita pokalbio dalyvė, matyt, sena mokytoja. – Gal jis tam ir buvo reikalingas, kad rinkimuose nelaimėtų tikrieji, kultūringi tautininkai?
Mauras savo darbą padarė…
Teisininkas reziumavo:
– Kartą kreipiausi, kad gaudytų vagis. Neišgirdo. Varnas varnui akies nekerta…
Ir giliai atsiduso.
– Tolerancija… Užmiršau tą žodį…
Kam? Kokį žodį užmiršo juristas?
