Ligita Juknevičiūtė
Mielieji,
Šiandien vienas komentaras po mano įrašu apie mūsų savaitgalio išvyką davė man impulsą pamąstyti ir parašyti šį tekstą. Žmogus papriekaištavo, kad keliu „vargšą“ žmogų į „Facebook“, kad taip neturėtų būti, jog Artūras kažkaip prastai atrodo, ir paklausė, ar jam apskritai padėjo suaukoti pinigai. Supratau, kad pagaliau turiu jums papasakoti apie mūsų mylimo draugo Artūro sveikatos reikalus.
Pernai jūs suaukojote apie 10 tūkstančių eurų vaistams „Leqembi“. Reikalinga suma buvo 26 tūkstančiai eurų vaistams, neskaitant kelionių išlaidų. Rašiau paraiškas ir į kelis fondus, tačiau paramos negavome. Už suaukotus pinigus vis tiek darėme tai, kas galėjo jam padėti. Artūras buvo gydomas teta bangomis, holistiniais metodais stiprinome jo kraujagyslių būklę, koregavome mitybą. Kelis mėnesius dirbau telefonu su specialistu Lietuvoje, kuris nuotoliniu būdu padėjo rūpintis jo sveikata ir būsena. Tikiuosi, kad visa tai davė teigiamų rezultatų. Emociškai Artūras vėl tapo švelnus, jautrus ir empatiškas. Kartais kartu žiūrėdami filmus net paverkiame. Jis prisimena visus brangius žmones ir svarbius gyvenimo įvykius, apie juos kalbamės, džiaugiamės sulaukę draugų ar giminaičių. Jam patinka bendrauti.
Pakeitėme gyvenamąją vietą. Dabar Artūras mūsų kaime gali saugiai vaikščioti aplink namus. Jis tai daro kasdien po kelias valandas. Čia labai ramu ir tylu, aplink gyvena nuoširdūs žmonės. Visi Artūrą jau pažįsta, pakalbina. Graikai apskritai yra draugiški žmonės, o mūsų kaime – ypač.
Prieš kelis mėnesius buvau įkėlusi nuorodą, kurioje buvo rašoma, kad tie plačiai reklamuoti vaistai vis dėlto nėra tokie stebuklingi, kaip buvo tikėtasi. Jie gali sukelti ir labai sunkių šalutinių reiškinių, tarp jų – kraujo išsiliejimo į smegenis riziką. Todėl dabar galvoju, kad galbūt ne be reikalo Dievas neleido mums surinkti reikiamos sumos. Kol kas einame kitu keliu – natūralesniu, be vaistų ir eksperimentų, tiek, kiek reikės.
Šiuo metu Artūras jaučiasi gerai. Jis gerai miega, jei nepervargsta, būna geros nuotaikos, nori keliauti. Žiūrime filmus, klausomės geros muzikos, politinių laidų, kalbamės, kartais net pašokame pasileidę mėgstamą dainą, pakvailiojame, keliaujame.
Į mūsų situaciją ir jo būseną žiūriu taip: svarbiausia kuo ilgiau išsaugoti jo sveikatą ir gerą nuotaiką, nes bet kurią akimirką gali atsirasti iš tiesų veiksmingas gydymas.
Man labai įstrigo viena mintis. Žydų išminčiai sako, kad meluoti galima tik vienu atveju – kai kalbama apie žmogaus gyvybę. Niekas nežino, kam ir kodėl skirti vienokie ar kitokie išbandymai, kiek žmogus gyvens, ar pasveiks. Tai žino ir sprendžia tik Dievas.
Todėl aš nuolat sakau Artūrui: „Tu pasveiksi. Matai, kaip gerėja tavo sveikata? Matai, kiek šiandien nuėjai? Matai, kaip tau pavyko vienas ar kitas dalykas? Tavo smegenys atsistato, formuojasi naujos neuronų jungtys. Viskam reikia laiko.“
Ir aš tikiu, kad Artūras pasveiks. Jei ne šiame, tai kitame sielos gyvenime.
Todėl labai prašau mūsų negraudinti, mūsų negailėti ir nevadinti vargšais. Atjauta ir pagalba vieni kitiems yra labai svarbu, tačiau gailestis – visai kas kita. Mes nesame vargšai. Jei šiame gyvenimo etape vyksta tai, kas vyksta, o ne tai, ko norėtume, aš šimtu procentų pasitikiu Dievo planu ir su smalsumu stebiu, kur Jis mus veda.
To linkiu ir jums. Toliau dalinsiuosi mūsų gyvenimo epizodais ir nuotykiais, nes mes dažniausiai esame geros nuotaikos ir jaučiamės palaiminti.
Dėkoju už jūsų palaikymą. Kartoju sau ir kartosiu jums visada: gyvenkime, dėkokime už kiekvieną dieną šiame pasaulyje, už viską, ką nuostabaus jau esame patyrę ir kas dar mūsų laukia. Net jeigu rytojaus nebūtų, kiekvienas šiandien įkvėptas oro gurkšnis yra dovana ir malonė.
Dėkoju už supratimą ir palaikymą. Būkite visi sveiki ir džiugūs.
