Dr. Ryšardas Burda
Publicistas, teisės apžvalgininkas
2021 m. kovo 22 d. Taryba priėmė sprendimą, kuriuo nustatoma Europos taikos priemonė. Briuselio biurokratinis pavadinimas net LRT nepatiko, todėl dažnai ji ją vadina „taikos fondu“. Būtent šio 17 mlrd. eurų fondo dalis – 70 mln. eurų – buvo keistai išplauta Estijoje, dėl to atsistatydino Estijos gynybos ministras. Tačiau šį kartą – ne apie korupciją, bet apie taiką ir karą.
Straipsnį parašyti paskatino taikos fondo pavadinimas ir jo lėšų naudojimo paskirtis. Na, paprastas klausimas: kaip galima vadinti fondu, iš kurio lėšų perkami sviediniai Ukrainos karui? Logiška būtų jį pavadinti karo rėmimo fondu. Tačiau ne – pasirodo, ES teisės biurokratų požiūriu tik karas yra tikroji taika. Nedidelis pastebėjimas: atkreipkite dėmesį į šio fondo įsteigimo datą – mažiau nei metai iki karo Ukrainoje pradžios. Gal kažkas apie šio karo pradžią žinojo daugiau nei V. Zelenskis ir V. Putinas?
Taika – kas tai?
Dažniausiai taika vadinamas laikotarpis, kai nėra konflikto, juolab karinio, visi klausimai sprendžiami sutarimu ir derybomis, o ginčai – nenaudojant ginklo. Bet istoriškai, nuo Vestfalijos karo pabaigos, kai nacijų pagrindu, naudojant jėgą, buvo kuriamos valstybės, taika buvo tik tarpas tarp karų. Taigi taisyklė „kieno jėga, to ir tikėjimas bei taiki tvarka“ nuolat buvo tikrinama ginklu Napoleono karų, Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metais.
Taigi trumpas tarpas tarp karų yra taika. Ar tai reiškia, kad taika yra absoliutus kiekvienos valstybės tikslas ir absoliuti vertybė? Juk per taikos laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo Europos žemyne susiformavo Europos Sąjunga. Europa pasiekė tokią ekonominę ir socialinę gerovę, kokios neturėjo per pastaruosius 400 metų. Tačiau pastarieji globalūs įvykiai parodė, kad veltui buvo pamiršta patarlė „nori taikos – ruoškis karui“, reiškianti, jog po Šaltojo karo pabaigos, nuo 1990 metų, naujų valstybių ir valstybėlių požiūris į taiką nebuvo perprastas.
Taikos supratimas valstybiniu lygmeniu yra suvereniteto klausimas. Tik suvereni valstybė gali pasirinkti gyventi taikos ar karo sąlygomis. Kol Lietuva buvo Tarybų Sąjungos sudėtyje, jai nereikėjo kelti sau klausimo, kaip sutarti su kaimynais, ar „skelbti karą“ Kinijai dėl Taivano, ar „skelbti“ ekonominį ir politinį „karą“ Baltarusijai ir pan. Tačiau suverenitetas nėra vienpusis eismas. Jeigu kažkas pripažino Lietuvos suverenitetą, vadinasi, ir Lietuva pripažino kitos šalies suverenitetą. Kitos šalies suverenitetas savyje turi tokią pačią taikos ir karo pasirinkimo laisvę.
Taikos klausimas turi vidinį ir išorinį diskursą. Tai yra suverenios ir savarankiškos valstybės egzistencinis klausimas. Tik nepriklausoma ir suvereni valstybė gali savarankiškai spręsti karo ir taikos klausimą. Įprasta, kad vidaus taiką valstybė palaiko pasitelkdama ginkluotas, tačiau civilines, Vidaus reikalų ministerijai pavaldžias institucijas. Tačiau išorės grėsmėms valdyti naudojami militarizuoti ir specialūs žvalgybiniai padaliniai. Taip pat ir ekspansijos atvejais tik nepriklausoma valstybė gali nuspręsti, ar jai reikia grasinti kitai valstybei ir siekti suskaidyti kaimyninės valstybės teritoriją, užvaldant jos dalį. Šiems planams ir siekiams įgyvendinti valstybė paprastai apskaičiuoja savo ekonominius, karinius ir žmogiškuosius išteklius.
Ukrainos ir Rusijos taikos planai skirtingi. Rusijos taikos reikalavimai: Ukrainos demilitarizacija, neblokinis statusas (NATO – ne), denacifikacija ir užkariautų teritorijų pripažinimas. Ukrainos taikos reikalavimai – užkariautų teritorijų susigrąžinimas, reparacijų išmokėjimas, kapituliacija ir galop Rusijos sunaikinimas. Tai kardinaliai priešingos pozicijos, kurių suderinti negalės nei D. Trumpo giminaičiai, nei buvę verslo draugai. Skaitytojas tikriausiai prisimena, kad V. Putinas pasakė, jog kuo ilgiau vyks karas, tuo pasiūlymai Ukrainai bus vis nepalankesni. Tai patvirtina pastaruoju metu pasirodžiusi informacija apie tai, kad šios sąlygos pasipildė dar keliomis: patvirtinti Ukrainos Konstitucijoje naują valstybės teritoriją, išbraukiant iš jos žemes, „į kurias įžengė rusų kareivis“; tarptautiniu lygiu pripažinti naujas Rusijos teritorijas; teritorinius klausimus patvirtinti referendume; organizuoti rinkimus ir išrinkti naują Radą bei prezidentą.
Taigi Ukrainos ir Rusijos taikos sąlygos yra skirtingos. Lietuva besąlygiškai palaiko Ukrainą. Prezidentas „prisiekė“ Ukrainos valstybei bučiuodamas jos vėliavą ir ne tik žodžiais, bet ir veiksmais siekia įtraukti tautiečius į karinius veiksmus – jei ne savo, tai Ukrainos teritorijoje.
O kas yra taika Lietuvai ar Lietuvos elitui? Lietuvos tautos niekas nesiruošia klausti. Tiesioginės demokratijos priemonės – referendumai ir plebiscitai – yra sunaikintos kaip „teisinė klasė“. Todėl lieka tik žvelgti į politikus. Kol kas nė vienas Lietuvos politikas nėra pasakęs, kad jis nori Lietuvai taikos, todėl siūlo: 1, 2, 3… Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad politikai atvirai nepasisako ir dėl karo. Tačiau visi elito veiksmai atitinka hibridinio karo apibūdinimą.
Lietuvos elito „karas“
Lietuvos, kaip ir visų ES šalių, problema yra ta, kad, viena vertus, pagal Stojimo į ES sutartį gynybos klausimas yra perduotas Briuselio biurokratams, kita vertus, gynybos klausimas sprendžiamas NATO sutarties pagrindu. Tačiau trečioji dimensija yra ta, kad NATO 2026 metais jau nebe ta, kokia buvo 2004 metais. Ji nustojo spręsti vien karinės gynybos uždavinius. Per pastaruosius dešimtmečius, siekdama performuoti Rytų flango valstybių karinę struktūrą, NATO aktyviai sprendė valstybės valdymo, ekonominius ir politinius uždavinius.
Taip iš esmės buvo sukurtas dar vienas „monstras“, turintis milžinišką įtaką kiekvienai Aljanso valstybei ir visai ES. Pakanka tik paminėti, kad tik „dėl“ NATO ES nesugebėjo įsteigti savo greitojo reagavimo karinių padalinių. Tik „dėl“ NATO ir ne be atskirų ES valstybių pastangų ES negali sukurti bendrų savo kariuomenės standartų. Prancūzai, švedai, vokiečiai, čekai – kiekvienas nori užvaldyti ES karo pramonės rinką ir joje vyrauti. Todėl Europa, nenorėdama ar negalėdama apsirūpinti vien NATO, iš esmės JAV, ginkluote, yra pasmerkta pralaimėti konvencinį karą su bet kokiu priešu, paskęsdama ginkluotės standartų balagane. Tai matome Ukrainos pavyzdžiu.
Lietuvos elitas, deklaruodamas, kad nori sunaikinti Kaliningrado sritį, tikriausiai paskaičiavo, kiek Lietuvos valstybė turi karių, tankų, lėktuvų ir dronų, salvinės artilerijos pabūklų, priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų, kokia yra operatyvinė karo lauko giluma, ir įvertino kitus specifinius karybos dalykus. Todėl esu ramus ir tikras, kad visa tai mes turime, ir tik laiko klausimas, kada iš taikos laikotarpio šoksime į karo laikotarpį. Jis, žinoma, bus trumpas ir pergalingas, kaip tai buvo parodyta 2025 metais žiniasklaidos ir karo specialistų stalo žaidimuose, panaudojant vos 10 mlrd. eurų. Tiesa, drįstu paklausti, kodėl ES, surinkusi net 90 milijardų eurų, niekaip nesugeba pralaužti Ukrainos fronto linijos ir pažaboti niekingo priešo. Juk stalo žaidimas parodė, kad laimėti galima net su 10 milijardų lietuvių pinigų.
Rusijos elito atstovai sako, kad būsimas karas Europoje bus kitoks nei Ukrainoje ir daug trumpesnis. Tai reiškia, kad Rusija nesiruošia kariauti su NATO tradiciniais konvenciniais Antrojo pasaulinio karo lygio ginklais ir kurti frontų nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Nei dronų spiečiai, nei lėktuvų eskadros, nei tankų brigados nebus tomis priemonėmis, kuriomis viena kariuomenė daužys kitą. Eurazijos ir Europos žemynų populiacijų mažėjimas neleidžia besaikio žmonių deginimo karuose. Tai supranta tiek Europos, tiek ir Rusijos valstybių vadovai. Tačiau tik Rusija gali Europos žemyno populiaciją sunaikinti kelis kartus, kad ir savo pačios tautos nukraujavimo būdu. Tad karas, kuriam caras Nikolajus II 1899 metais siūlė humanitarines taisykles, nebus panašus nei į Pirmąjį pasaulinį, nei į šiuolaikinį hibridinį karą.
Hibridinis karas
Hibridinis karas ištrynė ribas tarp karo ir taikos. Tai pažymi ne tik politologai, bet suvokė ir karo specialistai. Konvencinė kariuomenė susimaišo su samdiniais ir privačiomis kariuomenėmis. Europa vis labiau linksta prie feodalinio laikotarpio kariuomenės formavimo principų, nes ES piliečiai nenori gerovės gyvenimo iškeisti į apkasus. Todėl hibridinio karo metodai naudojami tiek priešo, tiek ir savo tautiečių atžvilgiu.
Lietuva priversta aktyviai dalyvauti hibridiniame kare ne tik politiniu ir teisiniu, socialiniu ir humanitariniu, informaciniu ir kognityviniu, ekonominiu ir finansiniu ar kibernetiniu ir technologiniu lygmenimis, bet ir kariniu lygmeniu.
Lietuva iš savo biudžeto ir skolintų lėšų finansuoja svetimos valstybės kariuomenę, gamina ginkluotę ir sviedinius, „siunčia“ proksi karius į karą, didina poligonų skaičių (jų jau – 9), aktyviai naikina teisinius masinio naikinimo ginklų draudimo apribojimus, atsisako branduolinio ginklo apribojimų, siūlo siųsti Lietuvos konvencinę kariuomenę į karo zoną. Lietuvos kariuomenė nuolat fiksuoja kovinių dronų skverbimąsi į mūsų teritoriją ir yra priversta reaguoti civilinės saugos bei ginkluotomis priemonėmis, dalyvauja kibernetiniame kare ir pan.
Iš esmės Lietuva jau dalyvauja proksi kare ir pasyviais ar aktyviais veiksmais jau pasinaudojo savo išskirtine teise spręsti taikos ir karo pasirinkimo klausimą. Šie veiksmai kol kas nesulaukia aktyvaus konvencinio karinio priešininko atsako. Kol kas vadovaujamasi logika, kad priešas neišdrįs atakuoti Lietuvos kaip NATO šalies.
Kita vertus, ar Lietuvos elitas suvokia, kad dalyvauja hibridiniame kare, kurio tikslas – atskirais ir mažais veiksmais palaipsniui „žudyti“ priešininką tol, kol jis kapituliuos? Ar Lietuvos elitas yra tikras, kad priešas neturi dūriams atsparios storos odos ir riebalų sluoksnio? Taktika nedideliais dūriais ir vis naujų raudonųjų linijų peržengimu priversti priešininką kapituliuoti galima tik tuo atveju, kai valstybė ar „norinčiųjų koalicija“ turi pakankamą ne tik karinį ir ekonominį, bet ir pasionarių piliečių bei politinio pasitikėjimo rezervą. Dėl tokių atsargų buvimo Lietuvoje kyla didelių abejonių.
P. S. Rašydamas straipsnį sužinojau, kad Lietuvos socialiniame tinkle „Facebook“ platinamas klausimas: ar sutinkate, kad nuo Seimo būtų nuimta Ukrainos vėliava? Geras klausimas. Geras klausimas norint sužinoti, kas yra prieš Ukrainą. Geras klausimas slaptai sociologinei apklausai atlikti. Geras klausimas užsieniečių lojalumui patikrinti. Geras kognityvinio karo klausimas.
