Gintaras Furmanavičius
Jums tikriausiai neteko girdėti, jog LRT žurnalistų etikos kodeksas tarp kitų postulatų skelbia, kad „žurnalistai turi skleisti tik teisingą, patikrintą informaciją, pirmenybę teikti faktų tikrinimui“.
Tai, kad antrą savaitę iš eilės dalijuosi savo mintimis apie LRT, kuriai už nekokybišką propagandą mokame iš savo kišenių, yra grynas atsitiktinumas. Prieš savaitę rašiau, kaip visuomeniniu save tituluojantis transliuotojas aiškino mums, jog labai svarbu atsakingai rinktis informacijos šaltinius, o šaunusis LRT tyrimų skyrius kartkartėmis mus pavaišina tyrimais, kurių objektyviais pavadinti liežuvis niekaip neapsiverčia. Ar kam nors iš mano skaitytojų teko matyti tyrimą apie konservatorių ar liberalų politiką arba sklypo įsigijimą už vieną eurą? O gal tikitės tyrimo apie paslaptingą nelaimę Klaipėdos rajone, kur privačiame poligone neaiškių bandymų metu buvo sunkiai sužalotas pareigūnas? Tikriausiai jau nebe.
Šiandien patyrinėkime pačios LRT „objektyvumą“. Jos raginimus atsakingai rinktis informacijos šaltinius vertinu rimtai. Todėl šį kartą nusprendžiau pasidomėti žmonėmis, kuriuos transliuotojas pasirenka ekspertais tuomet, kai reikia kalbėti apie pačią LRT. Proga tam atsirado po Generalinės prokuratūros kreipimosi į visuomeninį transliuotoją.
LRT paskelbė straipsnį dramatišku pavadinimu „Buvusi KT teisėja apie prokuratūros raštą LRT: tiesiai šviesiai – tai vertinu kaip cenzūrą“, kuriame aiškinamasi, kaip tokį prokuratūros žingsnį vertinti. Viskas būtų lyg ir normalu: kai kyla rimtas ginčas dėl žiniasklaidos laisvės, prokuratūros įgaliojimų ir galimo kišimosi į redakcinę veiklą, žurnalistui natūralu pakalbinti konstitucinės teisės ir žiniasklaidos specialistus. Tik būtų dar natūraliau išgirsti skirtingus vertinimus.
LRT savo straipsnyje kalbina tris ekspertus – buvusią Konstitucinio Teismo teisėją Tomą Birmontienę, žiniasklaidos tyrėją Deimantą Jastramskį ir Lietuvos žurnalistikos centro vadovę Džiną Donauskaitę. Ir štai sutapimas: visi trys iš esmės kalba viena kryptimi. Toma Birmontienė prokuratūros veiksmą tiesiai vadina cenzūra, Deimantas Jastramskis įžvelgia bandymą daryti įtaką žiniasklaidos turiniui, o Džina Donauskaitė kalba apie pavojų redakcinei nepriklausomybei.
Šį kartą net nenoriu ginčytis dėl jų argumentų. Mane sudomino kitas klausimas: kas yra žmonės, kuriuos LRT pasirinko paaiškinti visuomenei, ką reikėtų galvoti apie konfliktą, kurio viena iš šalių yra pati LRT?
Pradėkime nuo Deimanto Jastramskio. Jis yra įvardijamas kaip žiniasklaidos ekspertas, Vilniaus universiteto profesorius, tyrėjas ir mokslinių publikacijų autorius. Tačiau yra viena detalė, kuri šiame kontekste atrodo ne tokia jau menka: Jastramskis yra dabartinis LRT tarybos narys, aktyviai palaikantis dabartinę LRT valdžią ir jos vykdomą vienos partijos šlovinimo politiką.
Beje, nuolatinis LRT pašnekovas, pučiantis į tą pačią dūdą, yra ir Mažvydas Jastramskis, dirbantis propagandos fabrike, kuris vadinasi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Ir Mažvydas, ir Deimantas dirba Vilniaus universiteto akademinėje aplinkoje ir abu dėsto TSPMI, tačiau viešai prieinamuose patikimuose šaltiniuose jų giminystės ryšio patvirtinimo rasti nepavyko.
Deimantą Jastramskį į LRT tarybą delegavo Seimo konservatoriai, jo kadencija tęsiasi iki 2028 metų, o LRT taryba yra aukščiausias kolegialus visuomeninio transliuotojo valdymo organas. Kitaip sakant, LRT, norėdama išsiaiškinti, ar prokuratūra nedaro nederamo spaudimo LRT, vienu iš ekspertų pasirenka savo pačios tarybos narį, kurio lojalumas struktūrai nekelia abejonių.
Pabandykime tą pačią situaciją perkelti kitur. Tarkime, prokuratūra pradeda domėtis banko veikla. Bankas savo interneto svetainėje paskelbia publikaciją apie galimą prokuratūros spaudimą ir kaip nepriklausomą finansų ekspertą pakalbina savo valdybos narį. Gal tas žmogus yra geriausias Lietuvos ekonomistas ir kiekvienas jo žodis teisingas. Bet turbūt niekas nesiginčytų, kad skaitytojui būtų pravartu aiškiai pasakyti, jog „ekspertas“ kartu yra institucijos, kurios interesus šiuo metu aptarinėja, valdymo organo narys. Visuomeniniam transliuotojui, regis, tokia aplinkybė netrukdo žmogaus balsą naudoti kaip ekspertinį vertinimą.
Bet Deimanto Jastramskio istorija tuo nesibaigia. Jis yra buvęs Lietuvos žurnalistikos centro vadovas. O kas šiam centrui vadovauja dabar? Kita to paties LRT straipsnio ekspertė – Džina Donauskaitė. Pažiūrėjus į paties Lietuvos žurnalistikos centro skelbiamą informaciją, atsiranda dar daugiau įdomių sutapimų. Centro dalininkas yra Atviros Lietuvos fondas, o savo istorijoje LŽC nurodo, kad 1995 metais jį įsteigė būtent Sorošo įkurtas Atviros Lietuvos fondas. Tai nėra mano interpretacija, slaptas dokumentas ar interneto sąmokslo teorija. Tai skelbia pati organizacija.
Ir čia noriu būti labai tikslus. Faktas, kad organizacijos dalininkas yra Atviros Lietuvos fondas, savaime neįrodo, jog fondas nurodinėja Donauskaitei, ką sakyti, ar kad kas nors moka už konkrečią jos nuomonę. Tokių įrodymų nėra, todėl jų ir neprikursiu. Tačiau jeigu jau kalbame apie žiniasklaidos skaidrumą, interesų ryšius ir būtinybę skaitytojui žinoti informacijos šaltinį, kodėl tokie dalykai staiga tampa nesvarbūs tada, kai ekspertus renkasi pati LRT?
Juolab kad LŽC ir LRT ryšys nėra vien teorinis. Lietuvos žurnalistikos centras yra vykdęs bendrus projektus su LRT. Viename jų buvo rengiami žiniasklaidos mokymai ekspertams: partneris buvo LRT, projektą rėmė Švedijos ambasada Lietuvoje ir Švedijos institutas, o atrinktiems dalyviams buvo skiriamos 350 eurų vertės stipendijos mokymams. Kitas projektas – „Žurnalistikos laboratorija“ – buvo vykdomas LŽC kartu su LRT ir NARA, o jį finansavo JAV ambasada Lietuvoje.
Vėl pabrėžiu: nematau nieko nusikalstamo tame, kad Švedijos institutas ar JAV ambasada finansuoja žurnalistikos projektus. Demokratinėse valstybėse tai normali praktika. Tačiau jeigu organizacijos vadovė LRT eteryje ar publikacijoje vertina pačios LRT konfliktą, skaitytojui būtų pravartu žinoti, kad kalba ne žmogus iš Marso, o organizacijos, ilgą laiką turinčios bendrų projektų ir personalinių ryšių su LRT, vadovė.
Tie personaliniai ryšiai taip pat įdomūs. Lietuvos žurnalistikos centro struktūroje yra LRT Tiriamosios žurnalistikos skyriaus vyriausioji redaktorė Indrė Makaraitytė.
Taigi pamažu susidėlioja gana jaukus šeimyninis paveikslas: Atviros Lietuvos fondas yra LŽC dalininkas, Donauskaitė – LŽC vadovė, Jastramskis – buvęs LŽC vadovas ir dabartinis LRT tarybos narys, LŽC ir LRT kartu vykdo projektus, dalį jų remia Švedijos institutas, Švedijos ar JAV ambasados, o LRT darbuotojų randame ir paties LŽC struktūrose. Ir štai du šio rato žmonės vienoje LRT publikacijoje aiškina skaitytojui, kaip reikėtų vertinti veiksmus pačios LRT atžvilgiu.
Dar kartą: nė vienas šių faktų neįrodo, kad Jastramskio ar Donauskaitės nuomonė yra nupirkta. Taip teigti būtų ne tik nesąžininga, bet ir kvaila. Žmonės gali visiškai nuoširdžiai tikėti tuo, ką sako. Tačiau būtent todėl kalbu ne apie korupciją, o apie LRT „objektyvumo“ mechanizmą. Juk objektyvumas nėra vien draudimas meluoti. Objektyvumas yra ir pašnekovų pasirinkimas, interesų bei ryšių atskleidimas, skirtingų argumentų pateikimas ir galimybė skaitytojui pačiam nuspręsti, kuri pusė jį įtikina.
Jeigu trys iš trijų pasirinktų ekspertų kalba viena kryptimi, o du iš jų turi gana aiškių institucinių sąsajų su pačia LRT arba jos projektine aplinka, kyla elementarus klausimas: ar Lietuvoje tikrai neatsirado nė vieno kito teisės ar žiniasklaidos specialisto?
Trečioji pašnekovė Toma Birmontienė yra kitoks atvejis. Tokio tiesioginio institucinio ryšio su LRT, kokį matome Jastramskio atveju, jos biografijoje neradau. Tačiau pati biografija verta dėmesio.
Šiandien Birmontienę žinome kaip konstitucinės teisės profesorę ir buvusią Konstitucinio Teismo teisėją. Tačiau profesinę karjerą ji pradėjo visai kitoje sistemoje. 1979 metais baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, iki 1990 metų ji dėstė SSRS vidaus reikalų ministerijos Minsko aukštosios mokyklos Vilniaus fakultete.
Taigi daugiau kaip dešimtmetį būsimoji Konstitucinio Teismo teisėja dirbo sovietinės VRM sistemos aukštojoje mokykloje. Vadinti ją buvusia milicininke būtų netikslu – tokio fakto patikimuose šaltiniuose nėra. Tačiau faktas, kad vienuolika metų jos profesinės karjeros praėjo SSRS vidaus reikalų ministerijos sistemoje, yra dokumentuotas.
Vėliau jos profesinis kelias pasuko visiškai kita kryptimi: Lietuvos žmogaus teisių centras, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, prezidento patarėjos pareigos, Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių ir europinės teisės projektai.
Viešuose šaltiniuose netrūksta duomenų apie Lietuvos žmogaus teisių centro veiklos bei projektų sąsajas su liūdnai pagarsėjusios JAV tarptautinės plėtros agentūros (USAID) ir Europos institucijų parama. Centro projektai taip pat buvo remiami Europos Tarybos programų lėšomis. Sorošo įkurto Atviros Lietuvos fondo ataskaitose Lietuvos žmogaus teisių centras taip pat tiesiogiai nurodomas tarp ALF finansuotų organizacijų.
Jos akademiniame CV nurodomas dalyvavimas Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų vystymo programos bei Europos Tarybos projektuose. Ir vėl – būtų primityvu sakyti, kad žmogaus dabartinę nuomonę lemia tai, kur jis dirbo prieš keturiasdešimt metų. Tačiau lygiai taip pat keista iš biografijos pasirinkti tik tuos gabalus, kurie gražiai atrodo šiandien.
Štai todėl ši istorija man įdomi ne tiek dėl Generalinės prokuratūros. Ji man atrodo kaip nedidelis ir nežurnalistinis tyrimas, puikiai parodantis, kaip galima gaminti „objektyvią“ žurnalistiką nė karto tiesiogiai nepamelavus. Tam nereikia falsifikuoti faktų, uždrausti kitokią nuomonę ar išjungti kam nors mikrofoną. Užtenka tinkamai pasirinkti, kam tą mikrofoną įjungti. Vieną žmogų galima pristatyti kaip žiniasklaidos ekspertą, pernelyg nesureikšminant, kad jis kartu yra tavo paties tarybos narys. Kitą – kaip žurnalistikos organizacijos vadovę, neakcentuojant viso organizacinių, projektinių ir personalinių ryšių tinklo. Trečią – kaip buvusią Konstitucinio Teismo teisėją, nesigilinant į ankstesnius biografijos sluoksnius. O svarbiausia – pasirinkti tris pašnekovus, kurių išvados nuosekliai juda ta pačia kryptimi.
Todėl čia, mano supratimu, slypi gerokai subtilesnė ir pavojingesnė propaganda nei primityvus melas. Skaitytojui nereikia nieko liepti ir nereikia pasakyti: „Galvok taip.“ Jam parodomi trys autoritetingi žmonės, kurie vienas po kito pasako iš esmės tą patį. Po trečiojo žmogui natūraliai kyla mintis: jeigu taip sako ekspertai, matyt, kitaip galvoti nėra labai protinga. O ketvirto eksperto, kuris galėtų pasakyti ką nors kita, tiesiog nėra, nes jis, kaip visuomet, nepakviestas.
Todėl kitą kartą, kai LRT primins mums apie būtinybę tikrinti informacijos šaltinius, atsakingai rinktis žiniasklaidą ir saugotis propagandos, siūlau šiuos patarimus priimti visiškai rimtai. Aš bent jau taip ir darau. Tikrinu šaltinius, žiūriu, kas su kuo susijęs, kas kieno taryboje sėdi, kokios organizacijos kartu vykdo projektus ir kodėl iš daugybės galimų ekspertų pasirenkami būtent tie, kurie vienas po kito patvirtina tą pačią išvadą. Nes propaganda yra nebūtinai tada, kai žiniasklaida jums meluoja. Kartais jai visiškai pakanka nuspręsti, kieno tiesą jums leisti išgirsti, o kieno – ne.
„Dažniausiai mes pirmiausia ne pamatome ir tada apibrėžiame, o pirmiausia apibrėžiame ir tada pamatome“, – dar 1922 metais knygoje „Viešoji nuomonė“ („Public Opinion“) rašė Walteris Lippmannas, vienas įtakingiausių XX amžiaus amerikiečių žurnalistų ir viešosios nuomonės tyrinėtojų. Kitaip tariant, mūsų matomą tikrovę dažnai lemia ne vien faktai, bet ir tai, kas, kaip ir kokia tvarka mums juos parodo.
