Problemiškas požiūris į rusų kalbos situaciją

2
575
Rusų rašytojas Levas Tolstojus
- Reklama -

 

Kremliaus kariauna jau dešimtą mėnesį kelia šiurpą pasauliui masinėmis Ukrainos gyventojų žudynėmis (vien Mariupolyje žuvo per 20 000 gyventojų), miestų raketiniu griovimu. Kremliaus išgamos apdergė Rusiją, jos kultūrą, meną, kalbą.

Suprantama, kad atsirado neigiamas požiūris ir į agresorių kalbą. Ukrainiečių vaikai nenori mokytis rusiškose mokyklose. Tokios emocijos suprantamos.

Bet ar visuomet logiška vadovautis emocijomis? Turiu omeny suaugusius.

Jeigu nemokėtume rusų kalbos kaip susikalbėtume su gausiai atvykstančiais į Lietuvą karo pabėgėliais ukrainiečiais (jie visi puikiai moka rusų kalbą, tokia realybė, kuri prieštarauja emocijoms). Kaip susikalbėtume su braliukais ir estais. Tik dalis jaunimo pramokę angliškai, ypač tie, kurie pagyveno Britanijoje ar JAV. Vyresnioji karta pramokti angliškai neturi nei laiko, nei entuziazmo, nei, o tai svarbiausia, motyvacijos.

Esame ir būsime rusų kaimynais. Neišsikelsime į Madagaskarą kaip siūlė Pakštas. Per tūkstančius metų susiformavo tokia tautų teritorinio išsidėstymo geografija. Pvz., švedams, norvegams ji palankesnė, nes jie už jūros. Net jeigu žiūrim į Rusiją kaip į priešą vis tiek priešo kalbą geriau mokėti negu nemokėti, nes tai praverčia kare. Tai paliudija ir pokario ginkluota partizanų kova.

O prekyba su Rusija nenutrūksta ir dabar, o ateity bus kaip ir prieš šį karą dešimteriopai intensyvesnė, tad ir čia be rusų kalbos mokėjimo niekaip neišsiversime. Jos mokėjimas ateity, kai Rusija taps normalia demokratine šalimi, padės plėtoti kultūrinius ryšius, pravers rusų visuomenės atzombinimui.

O mes, vyresnioji karta, labai vertiname rusų klasikus.

Fiodoras Dostojevskis. Žmogaus sielos gelmių inžinierius, išpranašavęs būsimą Rusijos valdžios užgrobėjų – bolševikų kraupias žmonių žudynes. „Jeigu Dievo nėra, viskas galima“. Taip mąsto ir dabartiniai rusų kareivos.

Levas Tolstojus. Rusų tautos sąžinė, pasaulinis klasikas, pasmerkęs rusų kariuomenės žiaurumus užkariaujant Šiaurės Kaukazą (čečėnus, dagestaniečius) (apysaka „Chadži Murat“). Kaukazo tautos jį gerbia. Dar didesnius žiaurumus Rusija dabar vykdo Ukrainoje.

Nikolajus Gogolis. Ukrainiečių ir rusų rašytojas, išgarsinęs Zaporožės kazokų neprilygstamą narsą kovojant už Ukrainą. Apysaka „Taras Bulba“. Ši apysaka ir dabar įkvepia ukrainiečius kovai prieš rusų agresiją.

Aleksandras Solženicynas. Sukrečiančiai pavaizdavęs bolševikų žiaurumus savo kūrinyje „Archipylag gulag“. Tų žiaurumų tąsa – rusų žudynės Ukrainoje.

Šių rašytojų vėlės rauda regėdamos, ką išdarinėja jų tautiečiai Ukrainoje.

1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius

- Reklama -

2 KOMENTARAI

  1. Pats kalbu ir skaitau rusiškai. Esu vyresnės kartos žmogus. Na ir kas iš viso to? Man šiandien gėda rusiškai kalbėti su latviais. Nejaučiu rusiškumui jokių sentimentų, nors kažkada jie turėjo asmenybių. Šiandien tai 90 procentų banditišką ideologiją propaguojanti visuomenė. Civilizacijos atstumtieji. Kam reikalinga jų kalba, jeigu jie patys yra priversti mokytis užsienio kalbų. Kito kelio russų jaunimui nėra. Negaiškime laiko su agresyviai atsilikėliais. Iš jų kalbos mokėlimo bus apskritas nulis naudos. Negaišinkime jaunų žmonių be jokio reikalo. Šiandien russai pasirinko atsilikėlių kelią, bet tai yra jų pasirinkimas.

  2. Teisingai – reikia mokėti priešo kalbą. Taip skatino ją mokytis vaikus po karo. O kad jie taps demokratiški? Gal po kokių 200 metų. Ne veltui yra posakis: rusas yra rusas.

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!