Kaltos aplinkybės – o aš niekuo dėtas?

39
3
- Reklama -

Kęstutis Masiulis (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Kasdien iš televizijos ekranų girdžiu skundus, kaip Lietuvoje bloga gyventi. Tokie pamąstymai yra subjektyvūs, kaip subjektyvus yra ir gyvenimo pilnatvės ar džiaugsmo pojūtis.

Gyvenimo laimės arba nelaimių priežasčių ieškome išorės aplinkybėse arba savyje. Vieni mano, kad įvairios aplinkybės – bloga valdžia, bloga mokykla, blogi tėvai, bloga Tėvynė, blogi kaimynai lemia jų pačių nelaimingą gyvenimą. Kiti yra labiau linkę akcentuoti savo pačių lemiamą poveikį gyvenimo kokybei ir, svarbiausia, laimės pojūčiui. Kitaip tariant, mes patys susikuriame tokį gyvenimą, kokio trokštame, o kad tai pasiektume, patys ugdome reikiamus gebėjimus.

Išorės sąlygos yra svarbios, tačiau net ir Sibire dalis ištremtųjų gebėdavo gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą. Į nacių koncentracijos stovyklą uždarytas vienas iš psichoanalizės kūrėjų Viktoras Franklis net ir tomis baisiomis sąlygomis sugebėjo ne pulti į neviltį ir kaltinti aplinkybes, bet gyventi vadovaudamasis žmogiškumo principais, gyventi prasmingai ir net, kaip jis pats prisipažįsta, vertingą gyvenimą.

Klaidinga yra dėl sunkių gyvenimo akimirkų kaltinti tik išorės aplinkybes ir nebandyti priežasčių šaltinio ieškoti savyje: tingėjime mokytis, negebėjime įgyti paklausią specialybę, baimėje ir nepasitikėjime kurti verslą, apsileidimuose ir tinginystėje, valios trūkume, neišlavintame charakteryje, asmenybės nebrandume ar tiesiog žemoje asmeninėje kultūroje.

Pasaulyje yra labiau linkusių į optimizmą ir labiau į pesimizmą kraštų. Protestantų, konfucionistų ir budizmo kultūros šalyse yra labiau pripažįstama asmeninė atsakomybė už savo likimą ir gyvenimo gerovę. Vokietis sociologas Maxas Weberis jau prieš šimtmetį išaukštino protestantišką dvasią, sukūrusią dabarties antropocentristinę civilizaciją.

Kaip rašo žurnalas „The Economist“, dabartinė komunistinė Kinijos valdžia nutarė sugrįžti prie senosios filosofijos ir susitelkti ne į tai, kaip siekti vis didesnio bendrojo vidaus produkto, bet į tai, kaip pasiekti, kad visuomenė jaustųsi laimingesnė. Turtas pats savaime nesuteikia gerovės ir laimės pojūčio. Nėra tokios turto ribos, nuo kurios visi pradeda jaustis „laimingi“.

Katalikiška, musulmoniška tradicija labiau akcentuoja ne asmenybės savarankiškumą, bet nuolankumą, bendruomeniškumą ir priklausomybę. Liaudiškai tariant, „kaip Dievas duos“. Tokia kultūrinė aplinka stipriai veikia mūsų pasaulėvaizdį bei supratimą.

Gal tuo ir galime paaiškinti nuolatinį bumbėjimą ir skundimąsi, tačiau ar ties tuo ir turime nurimti? Yra tūkstančiai pavyzdžių, kaip „nelaimingoje“ Lietuvoje sunkiausiomis sąlygomis asmenybės pačios sukūrė save, įgijo žinių ir pasiekė trokštamų tikslų. Derėtų pastebėti ir optimistišką, dirbantį, savo jėgomis pasitikintį pasaulį, aukštų idealų bei vertingų tikslų siekiančius ir sau bei kitiems darbą kuriančius žmones. Juk ne vien nelaimėmis gyvename.

Televizijoje gausu „bėdų turgaus“ nuotaikų, tačiau maža sėkmės istorijų. Jeigu moksleivis tarptautiniame akordeonistų konkurse nuskynė laurus, apie tai nebus jokio siužeto, bet visos televizijos parodys ir tūkstančius kartų pakartos istoriją, kaip motina nužudė du savo sūnus. Nusikaltėlis „daktaras“, kyšininkas policininkas ir šou laidoje šokantis politikas yra mūsų laikų tipiniai herojai, lyg savotiški laikmečio spaudai ir archetipai. Būtent taip po šimtmečio apie mūsų laikmetį kalbės istorikai. Bet ar tikrai tai yra tikrieji archetipai? Kodėl jais nėra veržlus, aukščiausius mokslus pasiekęs studentas, sėkmingas verslininkas, sąžiningas politikas? Jei pripažįstame, kad mūsų gyvenimas progresuoja, kad darome pažangą ir mažiname atotrūkį tarp Lietuvos ir pirmaujančių valstybių, tai turime pripažinti, kad tą pažangą lemia idealistai, kūrėjai ir dorai besielgiantys žmonės.

Tai tikrai nėra smulkmenos. Iš tokių istorijų visumos kuriama bendra mūsų visų nuotaika, kuri, deja, yra ne laiminčiųjų, bet dažniau pralaimėtojų nuotaika. Viešame ir privačiame gyvenime dominuojančiu niurzgėjimu prie pažangos ir laimės neprisidedame.

Prieš 25 metus Lietuvoje visi buvo nelaimingi, kad gyvena už „geležinės uždangos“, negali laisvai nuvykti ne tik į Ameriką, bet ir į Lenkiją. Dabar vykstant į Ameriką net nebereikia vizų, bet visi vėl nelaimingi.

Dabar madinga dėl visų blogybių kaltinti Seimą ir Vyriausybę. Tačiau padarykime stebuklą, susikeiskime parlamentais ir vyriausybėmis su švedais. Turėtume švedišką vyriausybę ir švedų parlamentą. Ar nuo to Lietuvoje turėsime Švediją? Kas pasikeistų? Tikriausiai tik tai, kad tuomet visi keiksnotų švedišką valdžią ir vis tiek iš visur sklistų aimanos.

Išorės sąlygos, kurias Lietuva pasiekė vos per 20 metų, yra tiesiog pavydėtinos. Esame Europos Sąjungoje, ginami NATO. Laisvai galime keliauti, legaliai dirbti ir gyventi faktiškai kur tik norime. Mokytis turime galimybę bet kuriuose pasaulio universitetuose. Parduotuvės lūžta nuo prekių. Gyvename laisvame krašte, kuriame nėra stichijų, netrūksta maisto ir vandens. Net Vyriausybė visame pasaulyje yra giriama ir puikiai vertinama, ne blogiau nei krepšininkai.

Ko dar trūksta, kad kiekvieną rytą nubustume su šypsena ir su ja gultume? Tiktai asmeninės atsakomybės už savo likimą, darbštumo ir valios. Štai kur rūškanų veidų priežastis.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą