Pasaulio ekonomikos kreivė kyla aukštyn

31
9
- Reklama -
Giedrius Grabauskas-Karoblis (KK nuotr.)

Globalinė ekonomikos ir finansų krize, pasaulyje prasidėjusi 2008 metų pradžioje ir 2009 metais pasireiškusi visu stiprumu, jau blėsta. Kai kurios šalys – Lenkija, Suomija, Švedija, Norvegija, Taivanis, Urugvajus, Kosta Rika ir kai kurios kitos pasaulio valstybės pajuto tik minimalų krizės poveikį. Krizės padariniai buvo smarkiai juntami Vokietijoje, Vengrijoje, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, tačiau krizės padarinius pavyksta neutralizuoti.

Tiesa, pastaruoju metu Airijoje pasireiškia antroji krizės banga – ji susijusi su tuo, kad Airija dar nuo 1986 metų skolindavosi didžiules sumas iš užsienio bankų. Šiuo metu, kai Airijos biudžetas gerokai ištuštėjęs ir tenka mokėti didžiules palūkanas už paskolas, tai kenkia šios šalies finansiniam stabilumui ir trikdo normalią ekonomikos raidą. Tačiau iš kai kurių ekspertų lūpų pasigirstančios prognozės apie artėjantį Airijos ekonomikos krachą gali ir neišsipildyti, „juodieji ekspertai“ dar 2009 metų viduryje prognozavo, kad 2009 metų pradžioje Airija panirs į didžiulę krizę. Nieko panašaus neįvyko, tokios prognozės – tai tiesiog tam tikrų veikėjų manipuliacijos, siekiant pigių vienadienių sensacijų arba net sąmoningi siekiai sukelti sumaištį šalyje.

Tuo tarpu kai kurioms valstybėms – Uzbekijai, Ukrainai, Bulgarijai, Lietuvai ir kai kurioms kitoms šalims krizė turėjo didžiulį poveikį. Lietuvoje ši krizė, dar kitaip vadinama sunkmečiu, mažai siejasi su pasauline ekonomikos krize. Tokią aštrią krizę mūsų krašte nulėmė galingų korupcinių klanų veikla. Tokių klanų organizuoti valstybės lėšų grobstymai, didžiulės aferos bei itin svarbūs faktoriai – kad Lietuvoje per 20 metų taip ir nesukurta daugumai piliečių paranki socialinio aprūpinimo sistema ir egzistuoja tiesiog nepakeliama mokesčių našta, ir lemia mūsų šalyje staiga plintantį skurdą ir didžiulę emigraciją iš Lietuvos.

Emigracijos mastai didžiuliai – iš mūsų krašto sparčiai išvyksta tiek didmiesčių, tiek provincijos gyventojai. Kai kurie kaimai tiesiog ištuštėjo, jų gyventojai išvyko į Airiją, Ispaniją, Norvegiją ir kitus kraštus. Neveltui ši emigracijos banga vis dažniau įvardijama „deportacijos į Vakarus“ terminu.

Rusijos valdžia džiaugiasi, kad ekonominės krizės poveikis jau neutralizuojamas ir krizę pavyks pažaboti. Tačiau didelei daliai Rusijos gyventojų tokios naujienos nei šildo, nei šaldo -skurdas šalyje didžiulis, žemiau skurdo ribos gyvena virš 30 procentų Rusijos piliečių. Emigracijos mastai iš Rusijos vis didėja, o išvykusių rusų vietas užpildo kinai, vietnamiečiai, uzbekai, kazachai ir kitokie atvykėliai. Štai Tolimųjų Rytų Usurijsko mieste (220 tūkstančių gyventojų) jau beveik pusė vietos gyventojų yra kinai, čia gyvena ir apie 5 tūkstančius uzbekų, virš 3 tūkstančių vietnamiečių.

Rusijoje išlieka ir specifiniai verslo santykiai – šios šalies didžiajame versle susilieja oligarchinės struktūros, kriminalinės grupuotės ir saugumiečių klanai. Štai Kremliui artimas oligarchas A.Usmanovas – Rusijos mafijos autoriteto S.Michailovo ir Uzbekijos mafijos lyderio G.Rachimovo verslo partneris. O vienas iš pagrindinių Kremliaus režimo lyderių I.Sečinas yra faktinis kai kurių itin pelningų koncernų savininkas. Rusijos premjeras, KGB pulkininkas V.Putinas, vicepremjeras, KGB majoras I.Sečinas ir Šveicarijoje jau keliolika metų gyvenantis jų kolega, irgi buvęs KGB pareigūnas G.Timčenka valdo naftos biznio koncerną „Gunvor“, kontroliuoja didžiąją dalį „Surgutneftegaz“ akcijų, valdo ir kai kurias labai pelningas Peterburgo įmones. Peterburge jų interesams atstovauja keli asmenys, tarp jų – Kremliaus „pilkuoju kardinolu“ vadinamas A.Jebralidzė. Egzistuoja duomenys, kad V.Putino turtas vertinamas 40 milijardų dolerių.

Pravartu pažvelgti į Rusijoje dominuojančio ekonominio modelio – pusiau valstybinio monopolinio kapitalizmo ištakas. Dar B.Jelcino valdymo laikotarpiu šalyje įsigalėjo pelningas verslo struktūras pusvelčiui privatizavę oligarchai ir galingas pusiau valstybines korporacijas kontroliuojantys įtakingi valdžios veikėjai.

Nuo 2000 metų B.Jelcino aplinką pakeitė kur kas nuožmesni veikėjai – buvę jėgos struktūrų (daugiausia KGB-FSB) pareigūnai. Šie tik deklaravo, kad nori ,,atkurti tvarką šalyje“. Jie atkūrė „savo tvarką“ – faktiškai įteisino didžiulius grobstymus, vagystes ir reketą. Korupcija pradėjo kilti kaip ant mielių, ir jei ir vyksta tam tikros valdžios permainos, jos skirtos tik įtakos zonos ir finansinių srautų perskirstymui.

Paaiškėjo, kad Maskvos mero J.Lužkovo nuvertimą daugiausia nulėmė ekonominiai interesai. Naujasis meras A.Sobianinas yra tiesioginis V.Putino ir I.Sečino statytinis, šiuo metu vyksta verslo įtakos zonų perskirstymas – dalį J.Lužkovui artimų verslo magnatų įmonių perima su Kremliumi artimai susijusių S.Kerimovo, A.Usmanovo, brolių Kovalčiukų ir brolių Rutenbergų valdomos verslo struktūros.

O kokios verslo struktūros suklestėjo Maskvoje per pastarąjį dešimtmetį? Pirmiausia tai J.Lužkovui artima asociacija ,,XXI vek“(Rusijos ,,mafijos caru“ vadinamo politiko ir dainininko J.Kobzono, Lietuvoje pagarsėjusio kriminalinio lyderio A.Kikališvilio, ir 2009 metais Maskvoje nušauto, iš Lietuvos kilusio verslo magnato Š. Kalmanovičiaus vadovaujama, keliasdešimt koncernų bei firmų apjungianti korporacija. FTB ir kai kurių kitų Vakarų valstybių specialiųjų tarnybų asociacija „XXI vek“ įvardijama kaip kriminalinių grupuočių „stogas“). Ši asociacija siejama su cigarečių ir spirito kontrabanda, deimantų kontrabanda, prekyba narkotikais, naftos bizniu, prekyba metalais, valdo ir vaistinių tinklus bei kelis cukraus fabrikus.

Antra tokia įtakinga verslo grupė – U.Džabrailovo vadovaujamas čečėnų kilmės verslo magnatų klanas. Trečia grupė – T.Ismailovo ir Z.Ilijevo vadovaujamas iš Azerbaidžano kilusių žydų kilmės oligarchų klanas. T.Ismailovo klanas valdė turgavietes, viešbučius, parduotuvių tinklus, statybos įmones, vertėsi ir prekyba metalais. Nuo 2009 metų pabaigos šie veikėjai didžiąją savo verslo dalį perkėlė į Dagestaną ir užsienio šalis – Turkiją ir Graikiją. Jei B.Jelcino laikais Rusijoje egzistavo bent dalinės demokratinės laisvės, o tuometinė santvarka – tai tipiška oligarchija, tai šiuo metu Rusijoje įsigalėjo totalitarizmas. Žmogaus teisės, ekonominės ir pilietinės laisvės visai pamintos, legalizuoti nužudymai.

Dabartinė santvarka -tai kažkoks kriminalinis feodalizmas: apsivogusių, klastingų ir žiaurių giminaičių bei bičiulių valdžia. Normalūs rinkimai nevyksta, tad Rusijos politikos olimpe ir visuomenėje jau atvirai naudojami feodalizmo laikų terminai – ,,dvarai“, „įpėdiniai“ ir panašūs Viduramžius primenantys terminai.

O ekonominė padėtis Vengrijoje šiais metais keičiasi į gera. Jau kyla atlyginimai, pensijos, o šalies verslininkai džiaugiasi, kad atsiranda vis palankesnės eksporto galimybės, o ir vidaus rinka atsigauna. Vengrijos ekonomikos pakilimui nemažą poveikį turėjo ir gerai išvystytas turizmo sektorius. Turizmo vystymui čia sudarytos geros sąlygos – štai PVM viešbučiams siekia tik 4 procentus (o Lietuvoje 21procentas), nedidelės turizmo firmos pirmaisiais veiklos metais net visai atleidžiamos nuo mokesčių. Didelę įtaką per pastarąjį pusmetį jaučiamai ekonominei pažangai turėjo ir politiniai pokyčiai- nuo gegužės mėnesio Vengrijai vadovauja partijos „Fideš“ lyderio Viktoro Orbano vadovaujama vyriausybė. Šalyje įsibėgėja kovos su korupcija kampanija – atskleidžiami tiek ilgą laiką Vengriją valdžiusios korupcinės F.Diurčianio vyriausybės narių vykdyti nusikaltimai, tiek korumpuotų ,,Fideš“ narių veikla. Į apklausas prokuratūroje kviečiamas ir pats F.Diurčianis – šis komunistinės praeities politikas įtariamas organizavęs stambias aferas. Žinomas Vengrijos ekonomistas ir filosofas Ištvanas Mesarošas teigia: ,,F.Diurčianio vyriausybė buvo korumpuota iki kaulų smegenų. Diurčianis pasižymėjo korupcine veikla, jam valdant, neregėtai pralobo jo giminių ir bičiulių ratas“.

Pietų Azijos regiono ekonomika išlaikė ekonominės krizės išbandymus. Nors 2009 metų pradžioje prognozuota, kad vadinamajai „Azijos tigrų“ grupei – Singapūrui, Honkongui, Taivaniui, Pietų Korėjai gali tekti susidurti su didžiuliais išbandymais, to neįvyko. Nors būta tam tikrų ekonominių problemų, šių šalių ekonomika vėl kyla. Singapūrui su didžiulėmis problemomis teko susidurti 1965-1970 metais, kai šioje šalyje klestėjo skurdas ir korupcija. Bet tuometinis premjeras Li Kuan Ju ėmėsi griežtų priemonių ir atkūrė tvarką šalyje-kyšininkai ir valstybinio turto grobstytojai buvo šaudomi arba kariami. Pakartas buvo ir Li Kuan Ju dėdė bei keli pusbroliai. Singapūras gana sparčiai vystėsi, o 1982-1985 metais jau gerokai lenkė visas regiono valstybes. Prie šios šalies suklestėjimo labai prisidėjo pažabotas nusikalstamumas. Ši šalis pasižymi itin mažu nusikalstamumo lygiu, nusikalsti tiesiog neapsimoka. Už menkesnius nusikaltimus baudžiama 4-10 metų įkalinimo bausmėmis, už stambesnius – gresia 12-20 metų įkalinimas, o stambiausi nusikaltimai baudžiami 20-40 metų įkalinimu, kalėjimo iki gyvos galvos arba mirties bausme. Griežtai susidorojama ir su chuliganais – už žmogaus užpuolimą bei sumušimą taikomos griežtos bausmės – tokie chuliganai įkalinami 5-12 metų, be to, jie baudžiami ir didžiulėmis piniginėmis baudomis, jei jų nesumoka, konfiskuojamas jų turtas. Jei turto neturi, paleidus juos iš kalėjimo, jie priverstinai įdarbinami, o trečdalis jų atlyginimo pervedama į nukentėjusio asmens sąskaitą. Mirties bausmė gali būti skiriama už prekybą narkotikais, už stambaus masto korupciją, už pedofiliją.

Lietuvoje klestintys ir dar besišaipantys pedofilai Singapūre nepajuokautų – jie ilgiems metams atsidurtų kalėjime arba būtų sušaudyti. Singapūro pavyzdys rodo – tik pasitelkus griežtas priemones galima atkurti tvarką šalyje, išbristi iš korupcijos liūno, susidoroti su prekeiviais narkotikais.

Tuo tarpu Lietuvoje įteisintos švelnios bausmės davė tiesiog pasibaisėtinus rezultatus – klesti apsivogę politikai, kyšius imantys teisėjai ir valdžios įstaigų klerkai. Valdžios įstaigose dirba ir banditai – štai Aplinkos ministerijoje darbuojasi „Raudonikio“ pravarde žinomas kriminalinis autoritetas, Užsienio reikalų ministerijoje dirba „Šidlos“ pravarde žinomas aferistas, susijęs su Lietuvoje įsigalėjusių mafijos klanų lyderiais. Beje, „Šidla“ dar sovietmečiu pasižymėjo kaip išdavikas, artimai susijęs su KGB. O narkotikų prekeivių gaujos atvirai ir ciniškai prekiauja narkotikais. Sąžiningi operatyviniai darbuotojai skundžiasi – jie kelis mėnesius renka įkalčius, seka narkotikų prekeivius, o juos sulaikius, jau po kelių dienų ar savaičių jie paleidžiami korumpuotų teisėjų ar prokurorų nurodymu.

Prekyba narkotikais, kontrabanda, sukčiavimais ir kitais nusikaltimais besiverčiantys mafijos klanai labai pralobę ir savo narių išlaisvinimui skiria didžiulius piningus. Net eiliniai tokių klanų nariai gauna didžiules pajamas – jos siekia 2-3 tūkstančius eurų per mėnesį. Kiek aukštesnio rangų klanų narių ar vidurinės grandies mafijos veikėjų pajamos jau siekia nuo 5 iki 20 tūkstančių eurų per mėnesį. Klanų vadeivų pajamos milijoninės, kai kurie iš jų valdo net 30-60 milijonų eurų siekiantį turtą. Šie mafijos vadeivos dalijasi pinigais su korumpuotais politikais ir valdžios pareigūnais, dalis nusikalstamu būdu (iš cigarečių ir spirito kontrabandos, prekybos narkotikais, nelegalių miškų kirtimo, PVM aferų, ES lėšų grobstymo) gautų lėšų iškeliauja į kai kurių partijų „juodąsias kasas“. Tuo tarpu didelės dalies Lietuvos piliečių pajamos tesiekia 600-1000 litų per mėnesį, dauguma šių pajamų suryja didžiuliai mokesčiai. Tad natūralu, kad Lietuvos ekonomika krenta į gilią duobę, toliau tęsiasi masinė deportacija į Vakarus.

Ten, kur klesti betvarkė, o banditų gaujos turi didžiulę įtaką, visada susidaro užburtas ratas -daugeliui žmonių trūksta pinigų pragyvenimui, įsigali ir bedarbystė, klesti kontrabanda, tada prastai surenkami mokesčiai, dar didelė dalis biudžeto lėšų išgrobstoma, ir galiausiai vėl ir vėl teigiama, kad nėra lėšų pensijų bei atlyginimų kėlimui.

Lietuvoje toks užburtas ratas jau tapo kasdienybe, mūsų krašte klesti tik apsivogę, apsimelavę politikai, oligarchų klanai ir kriminalinės kastos. O pažangūs politikai, teisėsaugos pareigūnai, visuomenės veikėjai ir žurnalistai visaip žeminami, persekiojami, tampomi po teismus, jiems grasinama. Jau nemažai klanams neįtikusių valstybės pareigūnų, politikų ir žurnalistų yra nužudyti. Tokių nužudymų vykdytojai ir užsakovai dažniausiai taip ir nesuimami, nusikaltimai neatskleidžiami, arba suimami tik iešmininkai – vienas ar du iš kelių nužudymo vykdytojų, o užsakovai taip ir nerandami. Yra surastas ir bendrinis terminas aktyviems, prieš korupciją kovojantiems piliečiams įvardyti – jie vadinami „violetine minia“.

Kadangi teismai yra luominiai – jie atstovauja daugiausia tik siauroms privilegijuotoms kastoms -iš esmės kriminalizuoto elito interesams, juose teisybę rasti labai sunku. O sąžiningi teisėjai irgi susiduria su grasinimų banga, jie visaip žeminami ir vejami iš darbo. Tai akivaizdžiai parodė ir teisėjos N.Venckienės pavyzdys. Ši kaunietė teisėja susidūrė su gerai organizuota ir prieš ją nukreipta propagandine kampanija, o korumpuoti šios teisėjos kolegos surezgė planą, kaip ją pašalinti iš darbo. Šis planas nuosekliai vykdomas, ir jau artimiausiu metu N.Venckienė bus šalinama iš pareigų.

Pasaulio ekonomikos raidai, kaip ir politiniams procesams, neigiamą įtaką turi įvairios imperializmo formos – rusiškas imperializmas, kiniškas imperializmas, korporacinis imperializmas. Kai kurios galingos korporacijos ne tik veikia kaip išnaudotojų karteliai – įsikuria šalyse, kur pigi darbo jėga ir mokėdami savo įmonių darbuotojams grašius, susižeria didžiulius pelnus, tačiau ir skatina korupciją, užsiima kontrabandos organizavimu. Štai su tarptautine cigarečių kontrabanda siejami ir tabako koncerno „Reestma“ vadovai. Tarptautinį cigarečių kontrabandos voratinklį tiriantis italų pareigūnas Džiuzepė Sklezis pareiškė, kad į kontrabandos organizavimą yra įsitraukę „Reestmos“ vadovai, galingų mafijos klanų lyderiai, įtakingi Serbijos, Juodkalnijos, Moldovos, Bulgarijos, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos ir kai kurių kitų šalių politikai ir valstybės pareigūnai. Teigiama, kad su cigarečių ir spirito kontrabanda susijęs mafijos tinklas organizavo ir žinomų žurnalistų – Kroatijos žurnalisto I.Pukaničiaus ir Juodkalnijos žurnalisto D.Jovanovičiaus nužudymą.

Pasaulinei ekonomikos krizei traukiantis, svarstoma apie tokių krizė pažabojimo būdus. Daromos išvados, kad krizę lengviau pažaboti ten, kur menka korupcija ir egzistuoja gerai sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema. Štai Prancūzijoje, Austrijoje, Skandinavijos kraštuose, Honkonge, Kosta Rikoje egzistuoja tiek daugumai piliečių palankios mokesčių ir socialinių garantijų sistemos, be to, šių valstybių biudžetuose tradiciškai kaupiamos rezervo lėšos. Atėjus sunkmečiui, tos sukauptos lėšos labai praverčia.

Lietuvoje joks rezervas valstybės biudžete nebuvo kaupiamas, o lėšos tiesiog grobstomos arba švaistomos Valdovų rūmų, stadionų, kitokių prabangos objektų statyboms, didžiulėms įtakingų pareigūnų algoms bei premijoms. Tad ir likome prie suskilusios geldos.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą