Apie energijos kainas kitu kampu

0
10085
Dr. Algimantas Matulevičius. KK nuotr.
- Reklama -

Pastoviai girdimas naratyvas, sklindantis iš valdančiųjų, kad energijos ir visų kitų kainų neregėtas augimas yra tik pasaulinio masto problema. Deja, šioje „dainelėje“ yra tik dalis tiesos.

Tarp kitko, net pasaulinio masto kainų kilimą paaiškinti tik paprasta ekonomine logika nelabai įmanoma. Taip, kainų kilimui dalinę, pabrėžiu – tik dalinę įtaką turėjo ir turi COVID-19 pandemijos pabaiga (bent sąlyginė), Europai – karas Ukrainoje. Tačiau tokio masto kainų augimas vien šiais faktoriais sunkiai paaiškinamas. Nes stebint pasaulinės ekonomikos augimo arba vartojimo rodiklius ir juos vertinant nesimato nei fantastiškai išaugusio vartojimo, nei su tuo susieto gamybos augimo.

Pirmoji šioje situacijoje besiperšanti išvada – kad toks drastiškas kainų augimas, deja, ne pačios ūkininkavimo-ekonomikos virsmo pagimdytas, o tam tikrų įtakos grupuočių specialiai inspiruotas. Bet palikime tai tarptautiniams ekspertams, o mes pasižvalgykime savame kieme.

Noriu į šią problemą pažvelgti grynai iš istorinės perspektyvos. Ir jau pačioje pradžioje pareiškiu, kad mūsų dabar esančių ir buvusių vyrų ir moterų valdžioje kalbos ir paaiškinimai yra kaip to mokinuko, kuris neparuošė namų darbų, apie tai žino ir dreba, kad tik mokytoja jo nepakviestų atsakinėti.

Ir dar nuoga TIESA – kad už tai, kas dabar vyksta, atsakingi ne tik dabar valdžioje esantys, bet ir tie, kurie joje buvo.

Neginu dabartinių, nes tikrai jie praktiškai nieko ne tik, kad nepadarė, bet ir toliau užsispyrėliškai nedaro. Juk negalime pamiršti, kad turtuolių turime ne daugiau 10-15%, o, štai, gyvenančių ant skurdo ribos jau apie 40%. O energetinis skurdas skaičiuojamas, kai išlaidos energijai viršija 10% pajamų. Tai Lietuvoje tokių drąsiai priskaičiuosime kas antrą, o gal ir daugiau.

Be to, niekas negali sąžiningai paaiškinti, o kodėl pas kaimynus lenkus elektra kainuoja kelis kartus pigiau. Arba pas Baltijos sesę Estiją, jau nekalbant apie Švediją, kurioje kainos net 10 kartų mažesnės. Nerišliai bandoma aiškinti, kad lenkai kūrena anglis, o estai – skalūnines dujas, bet ne tik tai jiems duoda pigesnę elektros kainą. Ji pigesnė, nes tose valstybėse įgyvendintas visas kompleksas priemonių tam, kad pirmoje eilėje buitiniams vartotojams ji būtų pakenčiama. Ką darys Lietuvos pensininkai, gaunantys 440 eurų pensiją, kai jiems už elektrą ir šildymą reikės susimokėti beveik ją visą? O už ką valgyti? Atsakymas maždaug toks: skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas.

Logiškai vertinant valstybę kaip žmonių bendruomenę, o ne tik galimybę atėjus jai vadovauti savimi pasirūpinti, akivaizdžiai matome, kad per 32 atkurtos Nepriklausomybės metus, kas jai bevadovavo, elgėsi vienadieniškai ir neatsakingai. Paimkime, kad ir tą pačią elektros jungtį su Švedija, kuria buvęs premjeras ponas Andrius Kubilius skambiai gyrėsi. Deja, kaip dabar pasirodė, tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija o ne rimtas projektas.

Dabar atvirai sakoma, kad reikėjo ženkliai stipresnės jungties. Tai kas, ponai, trukdė tiesiant tuos du kabelius (vienas rezervinis) per jūrą iš karto patiesti nors keturis? Techniškai bei finansiškai būtų buvę ekonomiškiau, o dabar ženkliai daugiau galimybių būtų.

Kiek ponas Arvydas Sekmokas mus iš Seimo tribūnos įtikinėjo, kad Baltarusija Astrave nestatys AES, nes pinigų neturi? O pastatė. Pastatė todėl, kad mes per anksti uždarėme Ignalinos AE. Kol ji būtų dirbusi, mums galima būtų buvę jau dabar turėti naują. Tik lai ponai nemeluoja, kad referendumas kaltas. Kalti tie, kurie, uždarę veikiančią ir TATENOS pripažintą saugia AE, bandė mums įpiršti seną, nebemodernų atominį reaktorių ir toms pasakėlėms, vadinamoms studijomis, išmetė kaip į balą porą šimtų milijonų dolerių. Gerbiami ponai japonai nieko veltui nedarė, Lietuva jiems už viską susimokėjo.

Galų gale, kas aiškiai ir artikuliuotai pasakys, o kodėl per 32 metus mes nesugebėjome sinchronizuoti savo elektros tinklų su visa Europa? Ką, tam reikia viso amžiaus? Normaliai dirbant užtektų dešimtmečio.

Dar esant šviesaus atminimo Nepriklausomybės akto signatarui Bronislovui Lubiui apie 2000 metus jis man asmeniškai pasakojo, kad Lietuvoje yra piktybiškai veikiančių nesąžiningų veikėjų, kurie būtent trukdo, kad kuo greičiau būtų sukurtos elektros jungtys su Lenkija, o per ją – su visa Europa. Jis asmeniškai turėjo gan stiprius ryšius tiek su Lenkijos verslininkais, tiek su politikais, ir stengėsi padėti tai įgyvendinti. Bet, kaip man prisipažino, niekam Lietuvoje tos pagalbos nereikėjo.

Šį jo teiginį patvirtina realūs mūsų gyvenimo faktai. Tik keletas štrichų priminimui. Apie 1998 metus elektros eksporto afera į Baltarusiją, kur Lietuva neteko šimtų milijonų litų. O ponas Ošerovskis iš Elektrėnų skundėsi, kad už tai lyg tai konservatorių partijai paskolino per tuometį premjerą ir partijos valdybos pirmininką Gediminą Vagnorių apie 4 milijonus dolerių ir jų neatgauna. Ši informacija ne iš turgaus, o tuomečio vidaus reikalų ministro, Nepriklausomybės akto signataro Vidmanto Žiemelio, gauta iš savo kriminalinės žvalgybos operatyvinio darbuotojo. Beje, šią informaciją jis geranoriškai pasidalino su G. Vagnoriumi ir tai jam kainavo postą ir partijos nario vardą. O pseudo eksportas lietuviškos elektros toliau vyko.

Beje, apie tuos 4 milijonus istorija nutyli, taip niekas ir nesiaiškino, nors viešai buvo skelbta. Jeigu, kaip norėjo B. Lubys, pirmajame XXI amžiaus dešimtmetyje Lietuvos elektros sistema būtų integruota į Europos, tai šiandien ponas Jonas Garbaravičius (kurio tėtis buvo įtakingas konservatorių partijos ir Seimo narys, o dėdė socialdemokratas ir pabuvojo net Kauno meru), nebūtų multimilijonierius. Nes juo tapo, saviškių padedamas, elektros pagalba. Pradžioje, dirbdamas „Lietuvos energijoje“, eksportavo pigią Ignalinos AE elektrą į Rusiją. Ją uždarius, Rusijos elektrą – į Lietuvą. Buvo net Rusijos energetikos sistemos pilnateisis atstovas Lietuvoje. Tokių, nors ženkliai mažesnio kalibro „verslininkų“, apie lietuvišką elektrą sukosi ir sukasi gan daug.

Ir greta tvyro atsakymas, kam buvo naudingas Ignalinos AE uždarymas? Kaip ir tai, kad Lietuva neturi elektros energijos generavimo pajėgumų. Nors, prieš uždarant Ignalinos AE, Elektrėnuose buvo pastatytas naujas modernus, berods, devintas blokas, kad gamintų elektrą deginant dujas arba mazutą. Pastarasis yra pigesnis, bet taršesnis. Žiniasklaida su patosu gyrėsi, kai buvo griaunami Elektrėnų elektrinės kaminai. Suprask, atgyveno. Dalis taip, bet ne viskas.

Ir man visiškai neaišku, o kodėl dabar nedirba tas Elektrėnų naujesnis blokas? Ir išvis kam konservatoriai sukūrė energetikos ministeriją, kada Lietuva daugiausia perka, o ne generuoja? Tai gal laikas tą ministeriją uždaryti? Juo labiau, kad Lietuvos energetikos bendrovių valstybės akcijas valdo finansų ministerija.

Taip, kad opozicija ne tam ministrui interpeliaciją skelbia. Ją galima skelbti Gintarei Skaistei, o energetikos ministeriją išvis sujungti su susisiekimo ir pavadinti infrastruktūros ministerija.

Be to, griežčiausiai uždrausti parceliuoti infrastruktūros objektų turtą. O čia gan šauniai pasidarbavo ir papildomą vinį į elektros kainų šuolį įkalė ne kas kitas, o buvęs premjeras, dabar besidarbuojantis ,,Vardan Lietuvos“( tik kurios, neaišku?), ponas Saulius Skvernelis su tuomečiu finansų ministru Šapoka. Jie tyliai, net tūlui Ramūnui Karbauskiui (dabar viešai paskelbė) nežinant, pardavė net 27% stambiausios elektros bendrovės „Ignitis“ akcijas už mizerną 400 milijonų eurų sumą. Kad tai buvo pigu, patvirtina ir tai, kad tas akcijas įsigijo ne tik Swedbankas ir SEB bankai, bet net asmenys iš JAV.

Kaip galima stebėtis, kad valstybėje klesti korupcija, jeigu jos milijardinis turtas tyliai vienadienių veikėjų parceliuojamas. Ir kokią moralinę teisę turi ponas S. Skvernelis šiandien kritikuoti valdančiuosius, jeigu pats ne tik kritikuotinas, bet… Deja, Lietuvoje, kurioje kyšius teisėjai įteisina paskolomis, „bet“ nebūna. Niekas už savo prasižengimus niekada dar ne tik, kad nebuvo patrauktas atsakomybėn, bet nors PASMERKTAS! Nors, sprendžiant pagal reitingus, tauta tokius myli. Nors didžiules elektros kainas keikia. Paradoksų šalis…

Lietuvoje besikeičiant valdžioms vienas dalykas išlieka stabilus – tai, pasinaudojant valstybe, daryti ,,verslą“ vagiant iš jos arba po jos priedanga iš savo tautiečių. Taip buvo su šilumos tinklais Vilniuje, kuriuos liberalas A. Zuokas išnuomojo lyg tai Prancūzų bendrovei „Dalkia“, nors realiai iš jos kyšojo buvusio „Rubikono“ ausys.

Šis pavyzdys labai panašus į energetikos ministro Dainiaus Kreivio konservatoriaus priverstinį ir labai skubotą elektros rinkos liberalizavimą. Sakė, kad taip sukursime konkurenciją ir atpiginsime elektrą vartotojui. ATPIGINO! Tačiau reikia paaiškinti. Šie „liberalizuotojai“ yra ne kas kita o tarpininkai, kurie elektros negamina (išskyrus vėjo ir saulės jėgaines). Tai, liaudiškai tariant, parazitai, nes nieko nesukurdami užsidirba ir niekas net nežino jų maržų. Ir kas gali paneigti, kad per juos Astravo AE elektra nepakliūva į Lietuvą. Kaip ponas D. Kreivys tai sugeba patikrinti?

Bet svarbiausia, kad ši veikla yra licencijuota, t.y. ne bet kas gali prekiauti elektra, o tik tie, kam leidžia valdžia.

Taip, kad šis liberalizavimo fiasko turėtų būtų atvirai pripažintas. Atsiprašyta suklaidintų gyventojų ir pilnai atšauktas. O fiasko ištiko dėl to, kad taip vadinama laisva rinka ne visur veikia ir veikti negali.

Yra natūralios monopolijos ir jų nepakeisi biurokratų norais arba kažkokiomis negyvomis rinkos dogmomis. Yra dalykų, kuriuos gerai sprendžia privatininkai. Tačiau egzistuoja tokių bendrų visiems poreikių, kurie geriausiai funkcionuoja būdami valstybiniai. Ir tai gyvenimas yra ne kartą patvirtinęs.

Privatininkas, kaip žinoma, siekia tik vieno vienintelio tikslo – pelno. O žmonių bendruomenėje egzistuoja ir tokia samprata, kaip socialinis solidarumas ir bendras gėris bei bendri interesai. Jei mes tokių nepuoselėsime, gyvensime kaip banditų gauja.

Nors trumpai, bet negalime nepaliesti ir dujų kainų, kurios irgi daro įtaką ne tik elektros kainomis, bet svarbiausia – centriniam šildymui. Mūsų vadovai, negailėdami sau pagyrų ir nepasižymintys kuklumu, giriasi, kokie buvo toliaregiai ir viską žinojo. Tame tarpe ir apie Putino karą (iš kur tokia informaciją gavo?), todėl ir išsinuomojo suskystintų dujų laivą – SGD terminalą.

Iš pricipo tai gerai. Bet geri šeimininkai tokius brangiai kainuojančius daiktus ne nuomoja, o perka. Ir mes ne prieš SGD terminalą. Tik norime SKAIDRUMO! Nors visus, kurie nors apie tai užsimena, konservatoriai paskelbia Kremliaus agentais. Lai, bet TIESA brangesnė. O ji tokia negraži.

Specialistų vertinimu, tarp kurių buvo ir minėtas B.Lubys, bei britų analitikai, Lietuva galėjo pasistatyti antžeminį stacionarų SGD terminalą už daugiausia 250 mln. eurų. Ir statyti reikėjo ne ekologiškai labai trapioje ekosistemoje, kokios yra Kuršių marios, o Būtingėje šalia jau esamo naftos terminalo. Tai būtų strategiškas žingsnis link giluminio Lietuvos jūsų uosto.

O dabar už šio SGD terminalo nuomą Lietuva per dešimt metų sumokės apie 800 milijonų eurų. Beje, mokėjimas už nuomą vykdomas Lietuvos valstybinės įmonės į ofšorinę įmonę, esančią Bermuduose. Štai, kaip mūsų valdžia kovoja už skaidrumą!

Bet tai ne viskas. Mūsų taip išgirto terminalo dujos labai brangiai kainuoja. Kas gali paneigti, kad neskaidri jo nuoma ir ne visi išviešinti (dalis akcininkų užslaptinti) akcininkai ir sukelia šias kainas.

Didelė klaida ar tuomečių Lietuvos vadovų ambicijos padarė taip, kad mes vietoj to, kad SGD terminalą būtume kūrę su Latvija, tuo pat metu tapę ir dujų saugyklos Inčiukalnyje bendrasavininkais, užsispyrę tai padarėme vieni.

Tarp kitko, jei būtume darę kartu, pusę SGD terminalo kainos būtų padengta iš ES paramos.

Geriau paanalizavus šį projektą, vis tik peršasi negera mintis: o kas galėtų paneigti, kad taip skubėta ir atsisakyta partnerystės buvo iš nenoro, kad kas nors papildomai pasidomės šio projekto skaidrumu. Juk rezultate neišsisprendė dujų kainos prieinamumas nei buitiniams vartotojams, nei įmonėms. O juk taip buvo žadėta.

Taip, kad žvelgiant į nesustabdomai augančias kainas ir ne tik energetikos, bet ir būtiniausių maisto produktų, matome absoliutų valdžios bejėgiškumą ir trypčiojimą vietoje.

Be valdžios neįgalumo jau ne pirmą kartą išryškėja ir taip liaupsintos laisvos rinkos bejėgiškumas. Nieko ji nesureguliuoja žmonių naudai, nebent padeda turtuoliams dar labiau turtėti. Beje, taip buvo per pasaulinę 2009 – 2011 m. finansinę krizę, peraugusią į ūkio kolapsą. Per ją pasaulio turtuoliai savo turtus padidino dvigubai. O vargšai… Bet kam jie rūpi?

Nesuveikė laisva rinka ir per COVID-19 pandemiją kada net apsauginės kaukės buvo didžiulis deficitas. O laisva rinka į tai atsakė neregėtu jų kainų šuoliu.

Taip, kad visokie eksperimentai su žmonėmis tik didesnę dalį jų vis labiau nuskurdina ir didina socialinį susipriešinimą, bei iššaukia socialinius neramumus. Nesistenkite juos didinti, valdžios ponai ir ponios.

Daktaras Algimantas Matulevičius – Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, LPK Garbės Prezidentas, buvęs LRV ministras ir Seimo NSGK pirmininkas

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą