Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios politiniai kaliniai, tremtiniai laikėsi tvirtos nuostatos – mokykla turi būti patriotinė. Tokia, kokia buvo prieškary. Būtent ta, prieškario patriotinė mokykla, išugdė kartą, kuri beveik dešimtmetį didvyriškai kovojo prieš žiauriausią sovietinę okupaciją. Žuvo virš dvidešimties tūkstančių laisvės kovotojų. Panašiai tiek buvo prieškario Lietuvos kariuomenėje. Tokio ilgo, atkaklaus pasipriešinimo nebuvo jokioje Vakarų Europos valstybėje. Panašus, herojiškas kaip Lietuvoje, tik didesnio mąsto pokario ginkluotas pasipriešinimas buvo Vakarų Ukrainoje. Ten žuvo šešiasdešimt tūkstančių patriotų ir tiek pat sovietų okupacinės kariuomenės baudėjų. Ir mus, ir ukrainiečius įkvėpė tas pasiaukojantis pokario ginkluotas pasipriešinimas. Jis ir toliau vyksta Ukrainoje tik visos šalies mastu. Visas doras pasaulis palaiko ukrainiečių didvyrišką kovą prieš Kremliaus psichopatą.
Bet grįžkime prie Lietuvos. Garsi Lietuvos pokario ginkluotojo pasipriešinimo tyrinėtoja Nijolė Gaškaitė, parašiusi neprilygstamą „Pasipriešinimo istorija“ (Aidai, 1997 m., 2006 m. ) pasakė: „Partizanų kova – gražiausias deimantas mūsų istorijoje“. Visi patriotiškai nusiteikę Lietuvos žmonės turi skaityti šį vadovėlį, rekomenduoti jį jaunimui. Tai patriotizmo biblija, ji turi būti kiekvienoje šeimoje.
Lietuvos politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovotojai už savo kuklias pensijas visoje Lietuvoje pastatė tūkstantį paminklų Laisvės kovotojų atminimui. Tai didžiausias idealizmo proveržis mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje.
Deja, švietimo sistemos situacija buvo nuvilianti. Kalbant apie patriotinį ugdymą. Iki tautinės mokyklos buvo toli kaip iki mėnulio.
1992 metais rinkimus į Seimą laimėjo stagnacinės buvusiųjų valdžioje jėgos. Jos suprato: jeigu mokykloje moksleiviai bus auklėjami patriotiškai, vėliau tapę suaugusiais jie už juos nebalsuos. Mokyklų direktoriai liko tie patys, kurie buvo sovietmečiu. Mokytojai taip pat buvo paruošti sovietmečiu, tad ir pažiūros jų buvo atitinkamos. Istorijos programoje Pasipriešinimo istorijai, kuri faktiškai buvo tabu, dešimtose klasėse buvo skirta vos viena pamoka (?!).
Buvo kuriozinių atvejų. Vienos mokyklos kolektyvui buvo pasiūlyta pavadinti ją garsaus partizanų vado vardu. Iš 72 tos mokyklos pedagogų, 69 balsavo prieš. Politinių kalinių ir tremtinių organizacijų vadovybėms trūko drąsos, jos buvo gan pasyvios.
Tai prieštaravo aktyviai patriotinėms dalies politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių nuostatoms. Jie siekė aktyvios veiklos. Buvo statomi paminklai, rašomi prisiminimai, aktyviai dalyvaujama patriotiniuose renginiuose.
1991 m. sausio 13-ąją, kada Nepriklausomybė pakibo ant plauko, dešimtys tūkstančių politinių kalinių, tremtinių, laisvės kovų dalyvių, šaulių, kitų patriotiškai nusiteikusių piliečių, pasiaukojančiai budėjo dienomis ir naktimis prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Televizijos bokšto, kur 14 gynėjų žuvo, šimtai buvo sužeisti. Jų aukos dėka Nepriklausomybė buvo apginta.
Didvyriškas pokaris, Sausio 13-oji, savanorių kovos 1919-1920 metais, visa mūsų istorija – yra neišsenkamas patriotizmo ugdymo šaltinis. Jį reikia deramai panaudoti, nes mažai tautai, esančiai pavojingoje geopolitinėje zonoje, patriotizmas būtinas kaip oras. Tik patriotiškai nusiteikę piliečiai gins šalį. To ryškus įrodymas – vykstanti didvyriška ukrainiečių kova su Rytų pabaisa.
Dabartinėje, potencialiai pavojingoje Lietuvai geopolitinėje erdvėje patriotizmui alternatyvos nėra. Norisi prisiminti kai kuriuos, susijusius su šia nuostata įvykius ir datas. Minėjau, kad mus politinius kalinius, tremtinius, Laisvės kovų dalyvius padėtis švietimo sistemoje, kalbant apie patriotinį ugdymą, netenkino. Ir dabar ji toli gražu nėra ideali.
Nuo pat Atgimimo didesniu aktyvumu kalbant apie šią problemą pasižymėjo Kazlų Rūdos politiniai kaliniai, tremtiniai, šauliai. Išsamiau apie jų veiklą kitą kartą.
O dabar verta prisiminti vieną svarbią datą. 2002 metais, t.y. lygiai prieš 20 metų, kovo mėn. Kazlų Rūdos savivaldybės mokyklų istorikai pirmieji Lietuvoje pradėjo skirti Pasipriešinimo istorijai 18 pamokų per metus vietoj vienos, numatytos pagal programą dešimtoje klasėje. Pusės Pilietiniam ugdymui skirtų pamokų sąskaita. Tai buvo vietos tremtinių ir šaulių iniciatyva. Prašymą Švietimo skyriui parašė šių eilučių autorius. Mūsų iniciatyvai pritarė Kazlų Rūdos meras Valdas Kazlas, Marijampolės apskrities Švietimo departamentas ir Kazlų Rūdos Švietimo skyrius. Aišku, ir mokyklų istorikai. Įkvėptai Pasipriešinimo istorijos Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje (vėliau gimnazijoje) mokė mokytoja Birūta Bujauskienė. Tai itin retas atvejis Lietuvos mastu. Švietimo ministerija laikėsi neutralios pozicijos.
Mūsų iniciatyva plito tarp mokyklų istorikų Lietuvos mastu. Istorikų konferencijose Druskininkuose (2004 m.), Alytuje (2005 m.), Marijampolėje (2006 m.), Kaune (2007 m.), Kaišiadoryse (2008 m.) savo patirtimi dalinosi mokytoja Birūta Bujauskienė ir šių eilučių autorius, didžiausio Lietuvoje Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus darbuotojas.
1941 m. tremtinys
Algimantas Lelešius
