- Reklama -
NS steigėjas G.Kniukšta partijos ateitį mato be A.Paulausko

Gintautas Kniukšta, Naujosios sąjungos steigėjas

Savaitgalį vyks NS tarybos posėdis. Ar bus jame atsakyta į visuomenę dominančius klausimus, ar eilinį kartą bus laukiama eilinių rinkimų? Kodėl netolimoje praeityje buvusi viena įtakingiausių šalies partijų – Naujoji sąjunga (socialliberalai) – atsidūrė užribyje?

 

Politinė kova yra argumentų, asmenybių bei idėjų kova dėl valdžios. Nejaugi taip atsitiko, kad NS neliko nei asmenybių, nei idėjų? Kodėl NS pralaimėjo? Ir svarbiausias klausimas: kokia jos vadovo atsakomybė už partijos patirtą pralaimėjimą?

Populiarumas iššvaistytas

Neperdedu sakydamas, jog po laimėtų 2000 m. pavasarį vykusių savivaldos rinkimų NS buvo populiariausia politine jėga Lietuvoje. Nedaug kas atsimena, bet tuometinius kairiuosius (silpnos LSDP ir bankų griūties sukompromituotos LDDP) nuo grėsmės sunykti išgelbėjo tik susijungimas bei kadenciją baigusio Algirdo Brazausko sugrįžimas į didžiąją politiką. Būtent kairiųjų konsolidacija ir liberalams vadovavusio Rolando Pakso išpopuliarėjimas neleido socialliberalams įsivyrauti Seime tų pačių metų rudenį vykusiuose Seimo rinkimuose.

Tuometinė NS sėkmė pelnytai siejama su jos vadovo Artūro Paulausko populiarumu. Tik fotofiniše pralaimėjęs Prezidento rinkimus Valdui Adamkui, buvęs generalinis prokuroras, mafijos tramdytojas A.Paulauskas buvo pripažintu naujos politinės jėgos įkūrėju ir idėjiniu lyderiu. Jo asmenyje žmonės matė stiprų nepriklausomą lyderį, nepaperkamą kovotoją su korupcija, principingą silpnųjų gynėją.

Tačiau patekusi į Seimą NS ir jos lyderis pasikeitė. Partija nevykdė plačių viešųjų ryšių akcijų, lyg išjungtas radijas nutilo jos propagandos mašina, o patekę į Seimą socialliberalai (dauguma jų) tarsi ištirpo minioje. Ilgą laiką NS tik švaistė turėtą tautos pasitikėjimą. Prieš rinkimus triukšmingai paskelbusi „Trečiąjį kelią“, partija lyg apakinta šlovės norėjo girdėti vien minios ovacijas ir stoviniavo vietoje.

Sakysite, tai visų socialliberalų, ne vien jos lyderio, kaltė? Nemanau. Žuvis, kaip žinia, pradeda gesti nuo galvos. Nepateisinusi rinkėjų lūkesčių, NS laikėsi tik jos lyderio populiarumo dėka (beje, vis mažėjančio). Ne be reikalo net turinčią vos ne pusę Vyriausybės NS ir toliau buvo vadinama vieno žmogaus partija. Tuo tarpu A.Paulauskas nepadarė nieko, kad partija stiprėtų. Net priešingai – pavyzdžiui, kurpė planus sujungti ją su LSDP.

Nevykusi organizacija

Kita svarbi NS silpnėjimo priežastis – jos vadovo nesiskaitymas su bendražygiais. Vienas po kito socialliberalų gretas paliko V.Stasiūnaitė, E.Tamašauskas, G.Dalinkevičius, D.Mikutienė, V.Blinkevičiūtė, G.Jakavonis, E.Šablinskas ir kt. Iš NS frakcijos Seime pasitraukė šviesios atminties profesorius Rolandas Pavilionis, kiti buvę artimi A.Paulausko bendražygiai, pavyzdžiui, Vasilijus Fiodorovas.

Taip nutiko todėl, jog A.Paulauskas visą savo politinę karjerą projektavo ne į partiją, o į eilinius prezidentinius rinkimus. Jam niekada nebuvo reikalingi savarankiškai mąstantys ir bent teoriškai galintys kelti konkurenciją asmenys. Reikalinga ne komanda, o tik klusnūs jo valios vykdytojai. Ir pataikautojai.

A.Paulauskas atitolo nuo eilinių partijos narių. Nedovanotinai aplaidus pirmininko dėmesys partijai persmelkė ją visą iki pat apačių. Nevykusi organizacinė struktūra lėmė, kad svarbiausius sprendimus joje kolektyviai priima patys jų vykdytojai, t.y. pats štabas sprendžia, ką ir kaip jis turįs daryti. Žinoma, geriau nieko nedaryti ir tik imituoti darbą.

Prezidentinių ambicijų įkaitas

Orientavimasis vien į prezidentinius rinkimus atvedė A.Paulauską į dvi nesenas ir lemtingas grubias klaidas: A.Brazausko Vyriausybės sugriovimą po jo paties atstatydinimo iš Seimo pirmininko posto bei sugrįžimą į valdžią dirbti itin nepopuliaraus Gedimino Kirkilo vadovaujamoje Vyriausybėje.

Netekęs Seimo pirmininko kėdės, A.Paulauskas privertė socialliberalų ministrus trauktis iš Vyriausybės. To nereikėjo daryti, bet NS vadovas negalėjo pasielgti kitaip. Jis neketino susitaikyti su pralaimėjimu, save laikė ir, matyt, tebelaiko aukščiau už visus bendrapartiečius. Taip pat jis negalėjo leisti, kad kolegos dirbtų ministerijose, kai jis pats tapo tik eiliniu Seimo nariu.

Prezidentinės ambicijos neleido A.Paulauskui atsisakyti ir aplinkos ministro posto. Šį nelengvą postą galėjo užimti kuris nors kitas partietis. Pradėtos skambios kovos su nelegaliomis statybomis akcijos subliūško į nedidelę pirtelę Utenos apskrityje. Statybas apraizgiusios sudėtingos teisinės peripetijos negalėjo būti nežinomos A.Paulauskui, todėl net žinodamas (ar numatydamas) pasekmes jis vis tiek ėmėsi viešųjų ryšių akcijų, desperatiškai siekdamas populiarumo.

Nepagarba partijai ir visuomenei

Spalio 12 d. vykusiuose Seimo rinkimuose socialliberalai neperžengė 5 proc. rinkėjų barjero ir gavę tik 3,64 proc. balsų nepateko į Seimą. Keista, kad A.Paulauskas paskelbė pasitikrinsiąs partiečių pasitikėjimą taryboje. Pagal NS Įstatus tarybos narius siūlo partijos pirmininkas, kitais žodžiais kalbant, tarybos nariai yra paskirti jo paties. Toks „pasitikėjimo pasitikrinimas“ tėra nevykęs bandymas imituoti visuotinai priimtas demokratijos normas, tuo parodomas siekis žūt būt išsilaikyti poste.

Manau, taip A.Paulauskas demonstruoja atvirą nepagarbą partijos nariams ir visuomenei. Juk kalbame ne apie paprastą pralaimėjimą rinkimuose, kokie gali pasitaikyti egzistuojant politinės švytuoklės principui. Kalbame apie visišką fiasko.

Demokratiniame pasaulyje yra įprasta, kad rinkimus pralaimėjusios partijos lyderis atsistatydina iš posto. A.Paulauskas tai turėjo padaryti jau kitą dieną po rinkimų. Visiškai tikėtina, kad suvažiavime socialliberalai būtų vėl pareiškę pasitikėjimą pirmininku, jeigu būtų pastebėję, jog jis pripažįsta padarytas klaidas ir daro reikiamas išvadas. Tačiau partijos vadovas prarado puikią progą atsistatydinti ir taip pataisyti reputaciją.

A.Paulauskas pasitikėjimą galėjo pasitikrinti nebent suvažiavime.

Kas toliau?

Vengianti atsinaujinimo ir nepriimanti laiko iškeltų iššūkių partija tikrai yra pasmerkta marginalizacijai, kitais žodžiais – politinei mirčiai. Gal todėl kai kurie jos vadovai, nematantys perspektyvos darbui, kalba apie susijungimą su kitomis politinėmis jėgomis arba svajoja apie mistinį vidurio jėgų susitelkimą. Tik kam reikia žlugusio partnerio ir kas iš rimtesnių partijų norėtų savo vadovybėje matyti visuomenės pasitikėjimą praradusį Artūrą Paulauską?

Ar gali partija, atsidūrusi visiškame politikos užribyje, susigražinti visuomenės pasitikėjimą? Manau, gali. Gilėjanti ekonominė krizė ir jau dabar matomos naujos valdančiosios koalicijos klaidos suteikia unikalią galimybę atsigriebti. Tik būtina sąlyga – NS turi atsinaujinti.

Todėl esu įsitikinęs, jog A.Paulausko atsistatydinimas yra vienintelis kelias partijai atsigauti ir vėl viską pradėti iš naujo. Taryba turėtų nedelsdama šaukti suvažiavimą, kuris turi įvertinti partijos vadovų klaidas, jų pasekmes ir nuspręsti, kokiu keliu toliau eiti: paleisti organizaciją, ieškoti sąjungininkų ar atsinaujinti ir atkakliu darbu įrodyti, kad socialliberalizmas Lietuvoje turi ateitį. Manau, jeigu partijos darbas bus paremtas regionine politika ir skyriai sulauks nuolatinio dėmesio ir paramos iš centrinės būstinės – Naujoji sąjunga (socialliberalai) susigražins įtakingos politinės jėgos vardą.

2008-11-14

 

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą
Captcha verification failed!
CAPTCHA vartotojo vertinimas nepavyko. Prašome susisiekti su mumis!