Drąsius Kedys – sunaikintas, bet nenugalėtas

232
29
- Reklama -

D.Kedys - ženklas, kad yra viena kryptis - į Dievą, į Tiesą, mano kunigas Jonas Varkala (KK nuotr.)
"Šitas ženklas mums nuolatos turėtų sakyti, jog turime išgelbėti ne tik vaiką, bet ir vaikus, ir savo valstybę, ir kurti valstybę, kurioje gyventume kaip žmonės tarp žmonių", - šventinant paminklą D.Kedžiui sakė kunigas J.Varkala (KK nuotr.)
Ant D.Kedžio kapo žydi našlaitės (KK nuotr.)
D.Kedžio sesuo Neringa Venckienė tęsia brolio pradėtą kovą prieš teisėsaugą užvaldžiusį klaną (KK nuotr.)
D.Kedžio mama L.Kedienė taip pat persekiojama teismų klano - ji bus teisiama už teisėjų pavadinimą banditais. Įdomu, jeigu būtų surengtas referendumas, kiek Lietuvos gyventojų pasisakytų taip pat, kaip ir D.Kedžio mama? (KK nuotr.)
Nors D.Kedys mirė, jo pradėta kova už Tiesą liko gyva - į mirties metinių minėjimą prie D.Kedžio kapo susirinko keli šimtai ištikimiausių jo šalininkų (KK nuotr.)
N.Venckienės vyras Aidas Venckus (KK nuotr.)
Akimirka iš D.Kedžio mirties metinių minėjimo Jonučių kapinėse (KK nuotr.)
Paminklas D.Kedžiui (KK nuotr.)
D.Kedžio tėvas netiki, kad mūsų prokuratūra kada nors išsiaiškins tiesą, kaip iš tiesų žuvo D.Kedys (KK nuotr.)
"Velnias yra melo tėvas, amžinas melagis. Drąsiaus niekaip negalėjo apmeluoti. Apmelavo žemai, bet jo rankos iškeltos į Dangų – ir vis tiek Tiesa išplaukia į viršų, jos neina užgesinti", - minint D.Kedžio mirties metines sakė kunigas J.Varkala (KK nuotr.)
Sunaikintas, bet nenugalėtas - toks žmonių atmintyje liks dėl savo dukrelės į kovą prieš pedofilų klaną pakilęs ir dėl to galimai nužudytas D.Kedys (KK nuotr.)
Kunigas altarista Jonas Varkala sako, jog mes turime saugoti Drąsiaus Kedžio simbolį - kad su juo neatsitiktų taip, kaip su Valdovų rūmų simboliu (KK nuotr.)

Šeštadienį Garliavos bažnyčia ryte buvo pilna žmonių – čia buvo aukojamos šv.Mišios už prieš metus, kaip manoma, nužudytą Drąsių Kedį.

Tiesa, D.Kedžio įtartinos mirties metinių proga Generalinė prokuratūra D.Kedžio artimiesiems padovanojo kiek kitokią „dovaną“ – ne tiesą pedofilijos ir D.Kedžio mirties bylose, bet paskelbė švedų ekspertų išvadas, esą Drąsius Kedys mirė užspringęs skrandžio turiniu.

Į klausimus – kas ir kur laikė slapta įkalintą Drąsių Kedį, kas galimai jį nukankino ir imitavo jo užspringimą skrandžio turiniu, kas atsiliepė D.Kedžio mobiliuoju telefonu jau po D.Kedžio dingimo, kodėl prokuroras E.Palaima paskambino N.Venckienei ir paklausė, ar reikės Drąsiui Kedžiui advokato, ir kt., – liko neatsakyta.

„Kažin, ar tiesa kada nors paaiškės“, – prieš sūnaus kapo ašaras šluostėsi D.Kedžio tėvas V.Kedys.

„Kai žmogų suspaudžia, lieka viena kryptis – aukštyn. Ir mūsų visų gyvenimai vienaip ar kitaip būna užklupti, todėl gal labiau atrandame, kad yra kryptis į mūsų Kūrėją.

Kristaus kryžiuje kiekvienas kryžius turi prasmę. Drąsiaus kančios prasmė atsivėrė mumyse, kurie, perskaitę „Laiškus iš Niekur“, atsibudome kaip žmonės, kaip piliečiai, kaip gyvenimo dalyviai.

Taip jau yra, kad kiekvieno krikščionio kančia yra dieviškumo sėkla žmonių širdyse.

Taigi jisai (Drąsius Kedys) yra ženklas mums, kuriuos gyvenimas vienaip ar kitaip suspaudžia, ir mūsų valstybė suspausta yra, – kad yra kryptis į Dievą, yra kryptis į Tiesą.

Žmogų galima sunaikinti, bet nenugalėti. Drąsių „blatnieji“ norėjo padaryti „šaraška“, bet jisai tapo Kristaus atvaizdu. Sukaustytas, suspaustas, pažemintas, pastatytas tarp plėšikų, bet nenugalėtas.

Ir, manau, kad šitas ženklas mums nuolatos turėtų sakyti, jog turime išgelbėti ne tik vaiką, bet ir vaikus, ir savo valstybę, ir kurti valstybę, kurioje gyventume kaip žmonės tarp žmonių. Dabar mes gyvename valstybėje, kur gyvename kaip žmonės tarp velnių. Dažnai taip pasijuntame.

Velnias yra melo tėvas, amžinas melagis. Drąsiaus niekaip negalėjo apmeluoti. Apmelavo žemai, bet jo rankos iškeltos į Dangų – ir vis tiek Tiesa išplaukia į viršų, jos neina užgesinti.

Taigi, ženklą (D.Kedį) turime, juo sekame. Bet, va, kaip būna su ženklais. Atkasė Valdovų rūmų pamatus. Matome – turėjome valstybę kažkada. Šiuolaikiniai valdovai, tiksliau – jų parankiniai – tuos Valdovų rūmus atstatė, ir mums šiandien Valdovų rūmai yra simbolis sugedusios valstybės.

Šiandien yra vienintelis dalykas, kuris mums drauge su Drąsiumi priklauso, – tai gelbėti vaiką, gelbėti savo valstybę ir kurti valstybę, kur gyventume kaip žmonės tarp žmonių.

Ir melo tėvą galime įveikti tikėjimu.

Būtų nuostabu, kad šį ženklą saugotume, kad neatsitiktų taip, kaip atsitiko su Valdovų rūmais, kurie tapo ne simboliu.

Manau, kad mes šitą simbolį turime saugoti, nes tai mūsų viena viltis – tai vilties simbolis, kad turėsime valstybę, kurioje gyvensime kaip žmonės tarp žmonių. Tik nenuleiskime rankų – jeigu rankas suriš, mes galime dvasia iškilti aukštyn.

Manau, kad Kūrėjas atsilieps – kaip atsiliepė Drąsiui, nes gimėme mes. Eisime drąsiai jo keliu ir kursime tą valstybę – mes esame ir prokurorai, ir teisėjai ta prasme, nes ateina rinkimai, ateina daugybė reiškinių, kuriuose mes turim dalyvauti ir savo nuosprendį galutinį pasakyti vienaip ar kitaip toje politinėje sferoje. Mes turime teisę ir pareigą gintis.

Yra žmogaus teisės, laisvės, tačiau mes turime prisiminti, kad dar yra ir žmogaus atsakomybė. Jeigu ją apleidžiam, tampam niekuo.

Drąsius neapleido savo atsakomybės už savo vaiką, tikėjo dar valstybe, tikėjo, kad jinai yra, bet … teko rašyti „Laiškus į Niekur“.

Ir štai iš Niekur atsiradom mes. Ir jeigu mes pajėgsime taip elgtis, atsiras daugiau žmonių, ir turėsime valstybę, kur gyvensime kaip žmonės tarp žmonių, kur teismai vykdys teisingumą. Nes teisėtai buvo nuteistas Kristus, teisėtai daug kas buvo padaryta – teisėtai atėjo Hitleris. Bet kada žmogus tampa preke, kada žmogus tampa niekuo, mes, krikščionys, turime pakilti.

Jokių velnių vaikų, kurie pasako, kad pedofilija – tai suaugusių ponų žaidimas. Ne, Hitleris irgi pasakė, kad žydas – ne žmogus, tai mes tokiu atveju turim pasakyti: „Ne“. Kas mūsų rankas besuriš, mūsų šauksmas į dangų liks.

Aš manau, kad mes turime nepavargti, turime turėti valstybę, kur būtų saugūs vaikai, kur gyventume kaip žmonės tarp žmonių. Nes velnio laikas yra valandos, o mums priklauso amžinybė, ir mes turime gyventi prisimindami, kad turime atsakomybę už šitą gyvenimą“, – Drąsiaus Kedžio mirties metinių proga pašventinus paminklą ant D.Kedžio kapo kalbėjo kunigas altarista Jonas Varkala.

Prie Drąsiaus Kedžio kapo taip pat buvo išreikšta viltis, kad galimai vieną dieną paminklai Drąsiui Kedžiui stovės didžiausiuose šalies miestuose.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą