Kol policijoje posėdžiauja svarbūs dėdės ir tetos, kurdami planus, kaip įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko V.Kondratjevo sprendimą – sugrąžinti mergaitę jos biologinei motinai, mažoji Drąsiaus Kedžio dukrelė rašo laiškus ją saugantiems žmonėms.
„Mažam bet svarbem žmogui vardu Neris. Taip myliu jus visus, kurie mane saugo“ (mergaitės vardas, pavardė, o šalia – dar ir vaikiškas parašas, nupieštos širdelės ir gėlytės), – rašo mergaitė savo laiške režisierei Neriai Karpuškaitei-Akelaitienei, drauge su kitais žmonėmis budinčiai Klonio gatvėje.
Stalo stalčiuje radusi dar popieriaus, mergaitė savo vaikiška pirmokės rašysena parašė ir kitą laišką:
„Laima nori, kad aš būžiu (būčiau) nelaiminga“.
Mažoji Kedžio dukrelė savo didžiąją svajonę – su kuo ji nori gyventi – nuskraidino į dangų: jeigu jau suaugusieji jos norų čia negirdi, tai gal Dievulis išgirs ir padės?
Tad pradžioje atsiklaupusi ant pievelės rašė paslapčia, kad niekas nematytų, vėliau išdrąsėjusi pasirodė ką parašiusi.
„Noriu, kad gyvenčiau pas Neringą„, – tokia buvo didžiausia mergaitės svajonė, pakilusi į dangų.
