Anatolijus Lapinskas
Šį pavasarį Amerikoje gyvenantis Neringos Venckienės sūnus Karolis savo sukurtoje peticijoje „Apsaugokite Neringą Venckienę nuo politinių persekiojimų ir ekstradicijos“ (Protect Neringa Venckiene from Political Persecution and Extradition) paragino Amerikos prezidentą Donaldą Trumpą neperduoti N.Venckienės Lietuvai. Peticija surinko mažiau nei pusę iš reikiamų 100 tūkst. parašų ir buvo uždaryta.
Vis dėlto manyčiau, kad jos teiginiai Amerikos advokatų bus panaudoti teisminiuose debatuose, nagrinėjant N.Venckienės ekstradicijos bylą, o taip pat formuojant visuomenės nuomonę. Ar tikrai peticija ir internete platintas K.Venckaus kreipimasis ją pasirašyti, buvo sąžiningi dokumentai, Baltiesiems Rūmams ir Amerikos žmonėms pateikiantys teisingus faktus ir jų interpretacijas? Paskaitykime ir pažiūrėkime tą kreipimąsi „į geros valios žmones“.
Istorijos esmė. Neringa Venckienė išmokė brolio dukrelę pasakoti šlykščias seksualines fantazijas, neva taip ją tvirkino mamos draugai pedofilai. Nors mama Laimutė Stankūnaitė niekuo nebuvo apkaltinta, bet N.Venckienė mergaitės motinai neatidavė, t.y. tiesiog pagrobė, buvusi teisėja buvo apkaltinta ir pagal kitus baudžiamuosius straipsnius. N.Venckienės sūnus kreipėsi į Amerikos prezidentą, kad negrąžintų jo motinos į Lietuvą, kur jos laukė teismas.
Savo videokreipimosi pradžioje K.Venckus parodo N.Venckienės surežisuotą ir jos brolio dukrelės imituotą neva tvirkinimo sceną, kur mergaitė rodo, kaip rankose laiko vyro lytinį organą, parodo, kad jis yra tarp kojų, o po to aiškina, kad su tuo neva išbėgusiu „sysalu“ (sperma) tas vyras ją tepa.
Neįsivaizduojamas tėvo Drąsiaus Kedžio ir mergaitės tetos N.Venckienės žiaurumas platinti tokį neva vaiko seksualinį išnaudojimą rodantį filmą, o iš tikrųjų grubiausią klastotę visam pasauliui – Lietuvos Seimo nariams, valdžios institucijoms, žiniasklaidai, užsienio ambasadoms, o dabar tą falsifikatą pasiūlyti net ir Amerikos prezidentui! Neįsivaizduojama, kaip N.Venckienės sūnus galėjo pasiryžti tokiai aferai, aišku, tik motinos N.Venckienės įkalbėtas.
O ar kas nors tikrino mergaitės “pasakojimą”, ar tikrai buvo tos siaubingos scenos? Pasirodo, “tikrino”! Po 2008 11 29 D.Kedžio pareiškimo dėl mergaitės tvirkinimo, be abejonės rašyto N.Venckienės, „buvo nuvykta į …(nurodomas L.Stankūnaitės tėvų adresas, tuomet ji ten NEGYVENO), kur GYVENA minėtos mažametės mama Laimutė Stankūnaitė. Apsilankymo metu buto durų niekas neatidarė, todėl atlikti įvykio vietos apžiūros nebuvo galimybės“.
Nepaisant šio bukai sąžiningo tyrėjo pranešimo, patvirtinusio kad jokio tyrimo NEBUVO, Kauno Panemunės policijos komisariato viršininkas Egidijus Kuckailis, vėlgi, aišku, N.Venckienės spaudžiamas, pasirašė pažymą: „Tyrimo metu NUSTATYTA, kad tvirkinimo veiksmai su mažamečiu asmeniu BUVO atliekami adresu (nurodytas L.Stankūnaitės negyvenamas butas)”.
Tačiau, anot VRM generalinio inspektoriaus Juliaus Jasaičio, tuomet įvykusi paties D.Kedžio apklausa „nedavė jokio pagrindo manyti, kad prieš mergaitę buvo naudojamas smurtas, ar buvo reali grėsmė jos sveikatai, normaliai fizinei ir dvasinei raidai“. Galima sakyti, kad normalioje valstybėje toks D.Kedžio skundas būtų paprasčiausiai atmestas.
Deja, N.Venckienės valstybėje viskas vyko kitaip. Kauno apylinkės teismas, tenkindamas į D.Kedžio (iš tikrųjų N.Venckienės) 2008 12 22 ieškinį, jau 2008 12 23 N.Venckienės įtakojamas paskelbė: „Iš ieškovo byloje nurodytų aplinkybių ir įrodymų… yra nustatyta, kad tvirkinimo veiksmai BUVO atliekami… L.Stankūnaitės gyvenamoje vietoje, sudaro pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovei L.Stankūnaitei matytis su dukra…“
Tokia buvo tragiškos epopėjos pradžia. Vėliau ji išsirutuliojo į ne vieną nužudymą, teisėjų įžeidinėjimus per Venckienės bylas, vaiko neapykantos motinai kurstymą, N.Venckienės knygos platinimą su smulkiausiomis neva vykusių seksualinių orgijų su mergaite detalėmis, ypač akcentuojant „sysalo kišimo į burną“ (4 metų mergaitei!). Greta to N.Venckienė nepasidrovėjo aiškinti, kad ji mergaitei yra tarsi mama…
Toliau savo kreipimesi Karolis Venckus pateikia dar krūvą melagysčių, pvz., dėl neva aplaidaus D.Kedžio (t.y. N.Venckienės) skundų dėl dukros prievartavimo tyrimo, patikinimų, kad jo motina buvo kovotoja su korupcija ir kyšininkavimu, o žurnalistai neva atakavo jo šeimą be jokių įrodymų.
Rodomos netgi pomirtinės D.Kedžio nuotraukos, kvestionuojant, ar gali taip atrodyti „geriant užspringęs žmogus“ ir perspėjant, taigi ir Amerikos prezidentą, kad negalintiems žiūrėti tokių vaizdų, geriau 5 sekundėms nusisukti…
Kreipimosi „vinis“ – smurto scenos N.Venckienės namuose. Iš 14 min. kreipimosi, beveik 7 min. skirtos grumtynėms, bandant motinai grąžinti mergaitę Kedžių namuose, arba minios pasipriešinimui Kedžių namų kieme. Abiem atvejais pareigūnai turėjo tvirtą teisinį pagrindą savo veiksmams, bandydami grąžinti mergaitę motinai.
Tačiau ir pati N.Venckienė, jos šeimos artimieji aktyviai priešinosi pareigūnams. Amerikoje toks pasipriešinimas valdžios žmonėms yra griežtai smerkiamas ir baudžiamas, todėl Amerikos teismo užuojautos N.Venckienei dėl tokio pasipriešinimo nėra ko laukti. Manyčiau, kad K.Venckus tą žino.
Priminsiu analogišką istoriją Amerikoje beveik prieš dvidešimt metų. 1999 metais kubiečio berniuko Eliano Gonzalezo mama kartu su juo bėgo iš komunistinės Kubos į JAV. Deja, jų laivas nuskendo, tačiau berniukas išsigelbėjo ir atsidūrė Floridoje. Kubiečių emigrantai ėmėsi triukšmingos „berniuko gelbėjimo“ kampanijos, daugiatūkstantinių demonstracijų, kad berniukas liktų Amerikoje, o ne grįžtų pas Kuboje likusį tėvą.
Tačiau Amerikos teismas, remdamasis sena kaip pasaulis taisykle – vaikai turi gyventi su tėvais, o ne su giminaičiais, nusprendė vaiką grąžinti tėvui į Kubą. Giminaičiai su tuo nesutiko. Tuomet ginkluoti antstoliai įsiveržė į berniuko namus, jį paėmė ir atidavė tėvui.
Ši istorija plačiai nuskambėjo, nemažai žmonių smerkė JAV valdžios „brutalumą“, bet valdžia dėl to ramaus miego neprarado. Demokratija ir teisinės valstybės pagrindai buvo apginti, o miniai nebuvo leista diktuoti valstybei savo valios. Amerika gerai prisimena šį precedentą.
N.Venckienės ekstradicijos neįvykdymas verstų pasaulį suabejoti Amerika kaip teisine valstybe.
Palaikantys N.Venckienę Lietuvos žmonės, anot K.Venckaus buvo nuteisti, tarp jų gydytoja Laima Plėšnienė, kuri melagingai liudijo apie Andriaus Ūso „vyndėmę“ ant lyties organo ir neva jo rodymą svetimų moterų ir mergaitės akivaizdoje. Kreipimesi K.Venckus jai leidžia dar kartą tas savo sukurtas nesąmones pakartoti. Negi Amerikos žmonėms ir prezidentui taip svarbi toji „vyndėmė“, kad ja remiantis reikalaujama neišduoti N.Venckienės Lietuvai?
K.Venckus dar gąsdina Amerikos teismą, kad N.Venckienė „niekada nesulauks teisingo teismo Lietuvoje“. Kodėl? Todėl, kad žurnalistai ir politikai esą jau nusprendė, kad ji turi būti nuteista. Keistas argumentas. Žurnalistų ir politikų Lietuvoje, manančių, kad N.Venckienė nusikaltėlė yra anaiptol ne visi, nemažai vis dar mano, kad ji yra kovos su pedofilija herojė. Bet juk viską galų gale nuspręs teismas! Keista, kad buvusi teisėja yra tokios blogos nuomonės apie Lietuvos teismus, gal tuo pačiu ir apie save pačią – teisėją.
Kreipimąsi K.Venckus baigia žinomo britų švietėjo Keno Robinsono posakiu: „Tai, ką padarote dėl savęs, miršta kartu su jumis, kai paliekate šį pasaulį. Tai, ką padarote dėl kitų, gyvena amžinai“.
Bet juk esmė yra, ką būtent padarote dėl kitų? Jeigu darbus, kuriuos N.Venckienė padarė ar prisidėjo prie jų, paminėtus šiame kreipimesi, tuomet būtų geriau, jeigu ji būtų iš viso jų niekada nedariusi, o gyvenusi ramų ir pasiturimą gyvenimą Kauno pašonėje. Deja, likimas nusprendė kitaip.
