Apie sankcijas, mūsų valdančiuosius ir „Rusijos sulaikymo doktriną“

10
7
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

Man visada įtartina, kai valstybės valdantieji manipuliuoja skaičiais ir vengia tiesiai ir šviesiai įvertinti vieną ar kitą tarptautinį veiksmą.

Pirmame straipsnyje, kuriame paliečiau ir Rusijos įvestas sankcijas ES bei JAV, Kanadai ir Australijai, rašiau, kad tai tikrai nėra „mirtina“ ir visa tai pragyvensime, kaip iki šiol pragyvenome kitokius vyksmus, virsmus ar panašius įvykius. Tai nereiškia, kad į visa tai reikia žvelgti „vagnoriškomis“ akimis, kai 1998 – 1999 metais buvo viešai skelbiama, jog defoltas Rusijoje mūsų nepalies. Tada jis mums atsiliepė skaudžiai, neaplenks ir dabar.

Nors dabarties ekonomistai tikrai turi velniškai bjaurią madą viską vertinti tik nominalia išraiška, bet ir šioje srityje nesutaria.

Valdančių prognozės

Mūsų kai kurių valdančiųjų nuomone, toks Rusijos veiksmas Lietuvos BVP gali kainuoti 0,2 procento. Pramonininkų konfederacija skelbia mananti, kad tai bus daugiau kaip 0,5 procento metinio BVP. Nuomonių skirtumas pakankamai didelis. Manau, kad teoriškai galima ir visai neigti kokį nors poveikį. Sakysime, metų pabaigoje valstybė pasiskolins pakankamai nemenką sumą, ir sekančių metų pradžioje statistikos paskelbti 2014 BVP augimo rezultatai demonstruos, kad nuostolių dėl Rusijos sankcijų visiškai nebuvo arba jie buvo minimalūs.

Tuo metu dauguma valstybės įvairiausius užsakymus gaunanti žiniasklaida, kuri skelbia save nepriklausoma, nuolat demonstruos „tuščias“ prekyviečių lentynas Rusijoje ir kalbės apie jau, jau prasidedančią humanitarinę katastrofą – badą. Tam net į Rusiją vykti nereikia. Tuščių vitrinų ar lentynų nuotraukas ar net filmuotą medžiagą galima paruošti neišeinant iš „namų“. Svarbiausia, kad tai kuo daugiau atsirastų socialiniuose tinkluose ir kuo daugiau juose apsilankiusių su tokia „realia“ padėtimi pas kaimynus „susipažintų“.

ES ekonomistų prognozės – liūdnesnės

Aš neturiu tikrų skaičių, kaip paveiks mūsų ūkio sektorių, šios sankcijos, bet jos tikrai paveiks.

Kai kurie ES ekonomistai, kurie skaičiuoja bendrus ES nuostolius ta pačia nominalia išraiška, skelbia, kad šie sieks 12 milijardų eurų per metus. Prognozuoja, kad tai ypač stipriai pajus posovietinės šalys. Pirmiausia Lenkija, Rumunija, Bulgarija ir Baltijos valstybės, bet labiausiai nukentės Lietuva ir Suomija. Jų skaičiavimais, pasienio su Rusija valstybės neteks iki 4 procentų savo BVP.

Dėl Suomijos galima ir neabejoti, nes jai buvusi TSRS, o dabar Rusija – pagrindinis prekybinis partneris.Visa jos pokarinė ekonominė sįkmė užmaišyta tampriu bendradarbiavimu su Rytais. Beje, Estijos – taipogi, nes jos pagrindinis prekybinis partneris – Suomija. Nors Rusija oficialiai – tik viena svarbiausių „Baltijos sesės“ eksporto krypčių, bet milžiniška integracija su suomiais leidžia manyti, kad tikrumoje Rytinė mūsų kaimynė ir estams – pagrindinė eksporto rinka. Tiek to, suomiai temąsto patys apie save, o mes – apie save.

Taigi, jei tikėtume tais ekonomistais, tai Lietuva – labiausiai nuo tokių Rusijos veiksmų nukentėsianti valstybė. Kodėl?

Matyt, jie skaičiuoja visas sritis ir visus kaštus, o mūsiškiai viešumoje dėl tam tikrų priežasčių šiek tiek stengiasi juos išskaidyti.

Galvokime logiškai, jei paskelbtume tik pinigines netektis įmonių, kurių veikla – žemės ūkis ar jo produkcijos perdirbimas, – vienokie skaičiai. Jei prie šito pridėtume logistikos netektis, nedarbo galimą augimą ar net dalies tokių įmonių bankrotus ir visas iš to išplaukiančias pasekmes, nuostoliai neišvengiamai bus kitokie.

Suprantu, kad eilinis vartotojas jau džiaugiasi, nes turėtų kristi kai kurių produktų kainos ir tai turės teigiamos įtakos namų ūkio biudžetui. Teisingai, kai kurių kasdieninių prekių kainos, matyt, gali sumenkti, bet tai nedelsiant atsilieps ir valstybės biudžete, nes PVM – pagrindinis valstybės pajamų aruodas. O akcizai – antras pagal reikšmę. Tikėti, kad kainų kritimą kompensuos ženkliai padidėjusi apyvarta – neverta. Lietuvos vartotojas jau pasimokė iš tik ką „Kubiliaus sutramdytos krizės“.

Jei dar prie viso to pridėtume, kad eksportas – pagrindinis mūsų gerovės lokomotyvas, o, pagal statistikos skelbiamus duomenis, eksportas į Rytus sudaro nuo 25 iki 28 procentų viso eksporto ir žemės ūkio, maisto pramonės produkcija jame – daugiau kaip pusę visų apimčių, tai mūsų politikų skelbiamiems vertinimams nepasitikėjimas tik padidėja, o ES kai kurių ekonomistų įvardintieji 4 procentai, jei ir nėra tas tikrasis prognozuotinas rodiklis, tai 2 procentai gali būti realus skaičius.

Prie viso to būtina priminti, kad eksportas – vienas pagrindinių valiutos aitvarų į mūsų šalį, o nuo valiutos kiekio priklauso ir nacionalinių pinigų masė vidaus rinkoje. Šitai yra labai svarbu. Valiutos atsargų sumažėjimas gali sukelti rimtas finansines problemas ir priversti peržiūrėti skolinimosi planus didėjimo linkme.

Be to, neturime pamiršti, kad stiprėjanti priešprieša jau pareikalavo papildomų išlaidų valstybės biudžete. Vyriausybė jau anksčiau „surado“ 200 milijonų naujų rinkų paieškai, beveik tokią pat sumą naujos ginkluotės įsigijimui ir svetimos armijos išlaikymui.

Būtina pridėti absoliučiai neatsakingus ir kenkėjiškus mūsų kai kurių politinių partijų žaidimus. Sakysim, kad ir konervatorių pastovų tauzijimą apie įsipareigojimą grąžinti pensijas.

Atvirai kalbant, ši partija – tai tarsi kažkoks kvailybės įsikūnijimas. Nebuvo tokios kadencijos, kad ji nepridergtų į valstybės reikalų aruodą ir po viso to iš kitos valdančiosios daugumos nereikalautų jį išvalyti.

Žodžiu, kaip ten bebūtų, bet smūgis mūsų ekonomikai gali būti pakankamai stiprus. Toks stiprus, kad į miražą pavers visą mūsų ūkio planuojamą augimą ir vėl sugrąžins prie recesijos slenksčio.

Rašau „gali“, nes turiu vilties, kad taip neįvyks. Neturėtų įvykti. Tačiau tokiems pamąstymams yra tam tikro pagrindo.

Iš „Rusijos stabdymo doktrinos“

Jau esu daug kartų sakęs, kad įvykiai Ukrainoje, kuriuos neabejotinai iššaukė Vakarai, niekada nebuvo ir nėra tikroji viso to ekonominio – finansinio – informacinio karo su Rusija priežastis. Nebūtų Ukrainos, būtų Kaukazas ar net Baltijos šalys. Pasiteisinimas tikrai būtų rastas, o vienokių ar kitokių veiksmų, stabdant Rusijos atgimimą, neišvengiamai būtų imtasi.

Ukraina – pats geriausias „Rusijos stabdymo doktrinos“ įgyvendinimo instrumentas. Jis – supriešina tarpusavyje civilizaciją, kuri daugelį šimtmečių buvo apjungta vieno imperinio darinio ir buvo ta galia, kuri visada priešinosi Vakarų sumanymams valdyti pasaulį.

Bet tai jau atskira tema, nors mūsų valdančiojo elito veikimas viešoje erdvėje nepaneigiamai rodo, kad mes esame, savanoriškai ar priverstinai – ne tiek svarbu, aktyviai įsijungę į šios doktrinos įgyvendinimą. Dėl daugelio priežasčių. Apie jas reiktų rašyti atskirai.

Keletas pavyzdžių: ar jums niekada nekilo klausimas, ką reiškia nepriklausoma energetika? Logiškai mąstant, jei valstybės žemės gelmėse neslypi naftos ar dujų klodai, kurie leistų patenkinti nors savus poreikius ir esi priverstas pirkti juos iš svetur, tai jokios energetinės nepriklausomybės niekada nebus. Kuo čia kalta Rusija, kad jos gelmės tokių turtų pertekusios?

Kainos nustatomos biržose arba tarpusavio susitarimu. Teisingai? Absoliučiai teisingai. Ar mes tikrai už energetinius resursus mokame brangiausiai Europoje? Ne, tai netiesa. Taip, mes esame tokių mokėtojų lentelėje netoli viršūnės, bet ne pačioje viršūnėje. Apie tai jau daug rašyta ir nesiimsiu kartotis.

Tai kodėl mes visais būdais stengiamės apjuodinti kaimynę ir, nežiūrint į perspektyvą, ieškome kitų energetikos šaltinių, kurių tiekiama produkcija tikrai nebus pigesnė, o gal net brangesnė?

Atsakymą galima rasti net kokio nors straipsnio ta tema komentaruose. Ten jums labai aiškiai koks nors Jonas ar Angelė, kurie absoliučiai nesusigaudo vyksmuose, bet gerai žino, kad: „Nustosime pirkti dujas, naftą iš ruskių, iš bado pastips“, – paaiškins. Primityvu? Taip, bet tai visiškai atitinka „Rusijos stabdymo doktrinos“ reikalavimus. Eikime toliau.

„Snoro“ ir „Ūkio banko“ mįslė

Pamenate, labai daug karštų diskusijų buvo dėl „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų veiklos sustabdymo ir vėliau jų likvidavimo. Tiesą pasakius, likvidavimo procesas ir dabar tebesitęsia. Pačiame įkarštyje televizijų ekranuose matėme ne vieną specialistą, kuris su užsidegimu aiškino šių veiksmų būtinumą ir neišvengiamumą. Buvo ir tokių, kurie įtarė šiuose veiksmuose buvus politinį atspalvį, dirbtinės konkurencijos pasekmes ar panašiai.

Beje, iki šiol niekas įtaigiai ir suprantamai taip ir nepasakė, kas ir kodėl tikrumoje privertė valstybę imtis tokių drastiškų priemonių ir neįvardija tikrų kaštų, kiek jai tas veiksmas kainavo.

O vertėtų, nes valstybė garantuoja privačių indėlių iki tam tikros sumos padengimą, o visiems kitiems kreditoriams pataria laukti stebuklo. Įdomu būtų sužinoti, kiek ir kokių įmonių dėl šių veiksmų nukentėjo ar bankrutavo.

Deja, apie tai vengiama nekalbėti. Vangiai kalbama ir apie „Snoro“ ar „Ūkio“ banko pagrindinių akcininkų likimus. Ką mes apie tai žinome? Kad prokuratūros kreipėsi dėl jų išdavimo Lietuvai? O kuo pagrįstas toks kreipimasis? Dokumentais? Kokiais? Vargiai ten yra tiesioginių Antonovo, Baranausko ar Romanovo kriminalinės veiklos įrodymų, nes bankų patikra tebesitęsia. Neabejoju, kad jei „Snoras“ būtų veikęs Rusijoje, tai Antonovui ir Baranauskui, pervedusiems nemenkas sumas į D.Britaniją ir ten įsigijusiems nemenką turtą, niekas negrėstų, nes Britų imperija stambaus kapitalo savininkų, kurie savo pelną ir turtelį paslėpė Londone, paprastai kitoms šalims neišduoda. Mes galime turėti vilties, nes abejotina, ar dėl kelių šimtų milijonų britai ims priešintis ir sukels sumaištį ES, jei mes tokį nepasitenkinimą aktyviai reikšime.

Tiesą pasakius, mums reiktų prisiminti ir „informacijos nutekėjimą“, kuris, pagal Lietuvos banką, leido „Snoro“ savininkams skubos tvarka pervesti užsienin ženklias sumas.

Teismai, kiek pamenu, informacijos nutekinimu apkaltintus asmenis išteisino ir net priėmė sprendimą juos grąžinti atgal į pareigas. Tik kur jie ten begrįš, jei turi geresnes. Vadinasi, realiai niekas taip ir negali pasakyti, kas ir kokiu būdu tą informaciją apie ruošiamus veiksmus prieš „Snorą“ perdavė „Lietuvos rytui“, o šis paviešino. Aišku, prieš tai neišvengiamai informuodamas suinteresuotus asmenis.

O gal jokios nusikalstamos veikos ir nebuvo? Gal tai tikrai politinis ar kitoks sprendimas, kurį sukėlė tam tikri, mums nežinomi procesai? Gal tas paviešinimas buvo būtinas ir suplanuotas, kad išgąsdintų banko savininkus, o šie supanikavę skubiai padarė tai, kas šiandien pateikiama kaip pagrindiniai jų nusikaltimų įrodymai?

Žmogus yra žmogus, nesvarbu, kokioje kėdėje jis besėdėtų ir kokį turtą ar turtelį bevaldytų. Iškilus grėsmei jis imasi ne visada gerai apgalvotų veikimų. Jis stengiasi nors dalį savo gėrybių paslėpti.Taip ir Antonovas su Baranausku: kai jiems buvo tvirtai pasakyta, kas turi įvykti ir jokio kito ėjimo neįmanoma išrasti, jie ėmėsi pervedimo (slėpimo) operacijų.

Realiai net tuomet kalbančios specialistų galvos televizijų ekranuose sutiko, kad abu bankai jų veiklos stabdymo metu buvo mokūs. Ginčas buvo dėl likvidumo. Lietuvos banko specialistai tvirtino, kad šie du turėjo rimtų likvidumo problemų, o į mokumą nereikia kreipti dėmesio.

Manau, kad ir iki šiol daugelis to meto klausytojų taip ir nesuprato tos diskusijos esmės. Pabandysiu supaprastintai ir žmogiškai paaiškinti tas tariamas likvidumo problemas: bankas niekada visų depozitinių arba „realių pinigų“, kuriuos mes sunešame į savas sąskaitas, saugyklose nelaiko. Taip, jis nurodytas rezervines sumas (dažniausiai jos nesiekia 10 procentų) įšaldo savo buveinėje arba perduoda saugoti centriniam bankui, o visa kita naudoja būtiniems įsipareigojimams vykdyti. Kitaip pasakius, „leidžia į apyvartą“.

Ta vadinamoji „apyvarta“ labai įvairi. Pradedant nuo pačio banko skolų grąžinimo kitiems kreditoriams ir baigiant spekuliacija vadinamaisiais „vertybiniais popieriais“ ar nekilnojamu turtu.

Likvidumas – tai banko „apyvartinių“ veiksmų rezultatas, įsigyjant turtą, kurį, atsiradus problemoms, gali greitai ir ganėtinai už gerą kainą realizuoti arba užstatyti ir taip palaikyti savo mokumą ar padengti netikėtai iškilusius reikalavimus.

Kadangi bankų savininkai kartais nevengia azarto ar kitokios neviešinamos veiklos, o, sakysim, vertybinių popierių kainos paskutinį dešimtmetį demonstruoja nepastovumą, tai likvidumo problemų gali praktiškai surasti visose bankinėse organizacijose. Kitas klausimas – kokio jos dydžio ir kiek gali artimiausioje ateityje teoriškai padaryti įtaką pačiai banko kasdieninei veiklai.

Va, būtent čia ir galimos viešų problemos pristatymų spekuliacijos, nes, kaip pripažįsta daugelis finansistų, bankus kontroliuojančių įstaigų verdiktai dažnai remiasi subjektyviu jose dirbančių specialistų požiūriu.

Todėl visiems, kas bent kiek, nors ir primityviai, susigaudo nors regimoje bankų veikloje, iškilo daug klausimų, kurie iki šiol taip ir liko neatsakyti.

Neabejotinai šiuos du bankus palyginus su pas mus veikiančias skandinavų monstrais realiai galima vadinti tik bankeliais. Bet tai nereiškia, kad didžiausios problemos būtinai turi atsirasti tokiuose. Didžiuliai bankai ar jų susivienijimai taipogi nėra apsaugoti nuo bėdų. Atvirkščiai, jie turi ganėtinai daug didesnį rizikos laipsnį, nors tuo pačiu ir didesnes manevro galimybes, neutralizuojančias tas rizikas.

Kokias realiai to meto iškilusias problemas galėjo išspręsti „Snoro“ ir „Ūkio“ bankų likvidavimas?

Pirmiausiai tai galėjo būti naudinga svetimiems bankams. Pirma, sunaikinti, nors ir menki, bet konkurentai rinkoje. Antra, juose buvusių depozitų permetimas į kitus bankus ženkliai galėjo pagerinti šiuose atsiradusių problemų, jei tokios juose buvo, sprendimą. Kokie bankai tuo metu galėjo turėti likvidumo problemų? Tie, kurie perėmė liūto dalį sunaikintų veiklos.

Kad taip galėjo būti, rodo ir labai pagerėję santykiai su skandinavais. Pereitų metų Prezidentės lankymaisi Švedijoje ir Norvegijoje. Iš mirties taško pajudėjęs ir sparčiai sprendžiamas elektros jungčių klausimas ir kiti akivaizdūs dalykai, kuriuos mes nurašome D.Grybauskaitės gebėjimams.

Trečia, tai galėjo būti ir politinis sprendimas, kuris demonstruoja mūsų aktyvų įsijungimą į „Rusijos sulaikymo doktrinos“ reikalavimus. Negi kam nors vis dar paslaptis, kad abu šie bankai aktyviai veikė Rusijos rinkoje?

Verta sustoti ir prie dar vieno pavyzdžio, kuris manyje sukėlė prieštaringas mintis.

Priešprieša tik prasidėjo…

Dar praėjusių metų rudenį rašiau apie mūsų Prezidentės nelabai suprantamą politinį elgesį bei prognozavau dar didesnį santykių su Rytų kaimyne paaštrėjimą.

Kaip kitaip buvo galima Jos Ekscelencijos veiksmus įvardinti? Spręskite patys: neabejotinai Lietuvos Respublikos Prezidentės dar 2013 metų pradžioje išsakytas siekis Lietuvos pirmininkavimo ES pusmetyje „Rytų partnerystės“ projektą paversti realybe, galėjo ir net privalėjo būti suderintas su daug rimtesniais geopolitiniais žaidėjais. Deja, mes niekada nebuvome ir nesame tokiais. Mes – tik užsakymų vykdytojai.

Tačiau niekas negali iš tos pačios Prezidentės atimti suvokimo, kas už viso to slypi ir kokios gali būti pasekmės Lietuvai. Atsisakyti vykdyti nurodymus – nerealu. Tai ne tik gali sukelti asmeninės politinės karjeros pabaigą, bet ir pakenkti šaliai. Šeimininko nurodymus privalai įgyvendinti. Tuo labiau, kai tau už nugaros švokščia absoliučiai nuolankus to paties šeimininko tarnas – konservatoriai, ir jie pasiruošę imtis visų priemonių, kad priverstų arba net nuverstų.

Tad belieka kas? Belieka panaudoti, vaizdžiai tariant, „skiepus“ nuo artėjančios „pandemijos“, kurie gal ir neturės absoliutaus poveikio, bet nors kiek sumažins ligos pasekmes. Aš turiu mintyje pereitais metais D.Grybauskaitės susitikimus su JAV Prezidentu, jos viešus pasisakymus ir viešas kalbas.

Drįstu teigti, kad būtent jos lėmė, kad tie santykiai su Rytų kaimyne Lietuvai tapo kur kas sudėtingesni daug anksčiau, nei jie realiai pavirto į visos Vakarų civilizacijos priešpriešą. Jau tada nors kiek mąstantis verslininkas galėjo suprasti, kuria linkme sukama, ir pabandyti perorientuoti savo verslą Vakarų ar kitų trečiųjų šalių pusėn.

Ar tai teisinga politika? Pamatysime ateityje. Tik tokie veiksmai man dalinai primena vienos lietuviškos asmenybės požiūrį. Labai atsakingai šią asmenybę vadinu „lietuviška“, nors jinai ir darė įtaką Lietuvos gyvenimui beveik dvidešimt penkerius pokario metus ir dabar neabejotinai vadintina kolaborantu.

Tai tikrai buvo pragmatikas ir puikiai suprantantis, kad Lietuva negali pasipriešinti ar net įtakoti geopolitinius virsmus ir priešpriešas, kurias sumanė daug galingesni šios srities žaidėjai. Jai lieka prisitaikyti. Išgyventi. Ir svarbiausia – tauta, jos kultūrinis paveldas. Todėl mes TSRS virsmą pasiekėme tautiniai daug grynesni, vadinasi, ir stipresni bei ekonomiškai tvirtesni nei kitos mažosios ar didžiosios buvusios tarybinės imperijos dalys.

Jei dabartinis mūsų Prezidentės veikimas grįstas tokiais siekiais, tai tik sveikintina, nes kitaip visą jos veiklą galima vertinti tik kaip nuolankią tarnystę svetimai jėgai, ir labai abejotina, ar tai naudinga mūsų šaliai.

Prisipažinsiu, nors tikrai nemėgstu Prezidentės kaip asmens vien dėl jos viešai demonstruojamo kietakaktiškumo, bet norėčiau, kad ji kuo mažiau būtų panašesnė į garbinamą V.L. Lietuva turi kur kas vertingesnių istorinių asmenybių, kurių ne visos šiandien gerbiamos ir kurių darbai dar tik laukia tikrojo įvertinimo.

Štai, kodėl tikiuosi, kad tie „skiepai“ galbūt ir veikia, kad mūsų ekonominės, socialinės netektys dėl įvestų sankcijų gal ir nebus tokios gilios ir griaunančios.

Neužmirškime, kad tai dar ne pabaiga. Priešprieša tik prasidėjo, ji dar nepasiekė kulminacijos, o tuo pačiu mūsų valdančiųjų atsakomybė už tautos – piliečių likimus tik didėja ir auga.

Ar sugebėsim išsisukti, ar sugebėsim išlikti? Tai labai rimtas klausimas.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą