“Atvėrę“ darbo rinką, ruoškimės susidurti su etniniu nusikalstamumu

11
4
- Reklama -

Vitalijus Balkus. KK nuotr.

Europoje išnyko etninis nusikalstamumas, na, gal ne visai išnyko, tačiau jis lyg ir pradėjo nebesiskirti iš bendro fono. Kvailystė? Tikrai taip, tačiau būtent tokią išvadą galima padaryti stebint „pažangiąją“ spaudą. O juk anokia paslaptis, kad, pvz., išžaginimų Skandinavijoje daugėja būtent musulmoniškosios gyventojų dalies dėka, gatvės plėšimai net jau Britanijoje yra vietinių juodaodžių gaujų „specializacija“, prostitucijos „verslas“ labai sėkmingai plėtojamas Balkanų šalių nusikaltėlių. Be to, egzistuoja ir labai specifinės nusikaltimų rūšys, paplitusios bendruomenėse, – tokios kaip prievartinis ištekinimas, moterų apipjaustymas ar kraujo keršto tradicija. Ir kokia baisi bebūtų tokių nusikaltimų statistika, politkorektiškumo politika nurodo – nevalia kištis į esą „vidinius“ bendruomenių reiklaus.

Ir štai čia iš už gražios tariamo pakantumo širmos išlenda visiškai begėdiškas cinizmas. „Nėra“ etninio nusikalstamumo – nėra ir jį sukeliančių problemų.

Kad geriau suprastume, kaip viskas įvyko, tereikia prisiminti, kad emigracijos bumas Europoje prasidėjo pirmiausiai dėl to, kad, stiprėjant vietinių darbuotojų kovai už savo teises ir pilietinių teisių praplėtimui apskritai, atsirado pigių, nereiklių ir lengvai kontroliuojamų darbininkų poreikis. Būtent tuomet pirmoji darbo migrantų karta, daugiausiai iš buvusių kolonijų, ir suformavo pirmuosius, pagal savas tradicijas ir supratimą, kaip reikia tvarkytis bendruomenės viduje, emigrantų kvartalus. Tačiau visiško emigrantų beteisiškumo laikai negalėjo tęstis amžinai.

Pirmosios bangos emigrantų vaikai jau tapo šalių, kuriose gyvena, piliečiai ir pradėjo pretenduoti į visas „čiabuviams“ priklausančias teises. Bet socialinės problemos būdingos emigrantams vis tiek liko, liko ir diskriminacija. Taigi, emigrantų vaikai jau nenorėjo dirbti kaip jų tėvai, bet dažniausiai negalėjo to daryti kaip titulinės nacijos atstovai.

Tačiau darbininkiškų priemiesčių gaujos tapo susivienijimai, turinčiais savą „specializaciją“, daug vėliau, kuomet pramonė pradėjo trauktis iš Europos, o pro atviras duris ir toliau plūdo nauji emigrantai, kurie dažnai ir išeities kitos neturėdavo, kaip tik užsiimti nusikalstama veikla.

Visiškai natūralu, kad Europos valdančiam elitui patogiausia tokių procesų „nematyti“, o ir būdas, kaip tai padaryti, atsirado. Pasirodo, tereikia kai kuriuos dalykus nurašyti nacionaliniams ar religiniams ypatumams, uždrausti juos matyti, ir problemos nelieka. Na, „nemato“ liūdnai pagarsėjusi Norvegijos vaiko teisių apsaugos tarnyba mergaičių apipjaustymo. „Nemato“ ir tiek. Kaip keista, liberaliosios kapitalistinės visuomenės ramsčiu tapo radikalusis islamas, kuris puikiai moka uždaryti bendruomenes savyje ir tokiu būdu akcentuoja jų narių dėmesį į vidines problemas ir taip nukreipia dėmesį nuo socialinių.

Lygiai taip pat anglai net ir po Londono riaušių įvykusių 2011 sugeba „nematyti“ labai aiškaus rasinę ir etninę kilmę turinčio gatvės nusikalstamumo. Tiesa, čia islamo ar dar kokia „gerbtina“ tradicija dangstytis nebandoma, tiesiog suprantama, kad nedarbas, socialinė nelygybė, pasaulietinio švietimo stoka ir ekstremistinių grupių įtaka kapitalistinės, „laisvos rinkos“ principais gyvenančios visuomenės sąlygomis- neįkandamos problemos. Tuo labiau, kuomet kuriantysis šalies sektorius, o tiksliau – daugiausiai darbo jėgos reikalaujanti jo dalis traukiasi.

Štai, čia pats laikas būtų paklausti, kaip „senoje“ Europoje paplitęs etninis nusikalstamumas ir siekis niekuo gyvu apie jį nekalbėti gali būti svarbus mums? O juk viskas labai paprasta – laiko klausimas, kuomet vardan „ekonominio augimo“ Lietuva atvers, o tiksliau vietinio verslo „elito“ įtakojama bus priversta atverti savo darbo rinką. Ir tuomet jau mes atkartosime visą kelią . Na, o kalbėti apie pavojus nelabai ir galėsime, nes „politkorektiškoje“ aplinkoje apie tai juk nekalbama.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą