Dar kartą apie Rusijos „siaubą“

61
7
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas (asm. nuotr.)

Pereitame rašinyje, pateikdamas visai nekaltą versiją apie paskutinių savaičių įvykius Lietuvoje, drįsau suabejoti, ar tikrai rusų informacinės priemonės taip gausiai nagrinėja mūsuose išpūstą grėsmių iš Rytų temą.

Aišku, turėjau mintyje stambiuosius rusų informacijos objektus, kurie atspindi valdančiųjų požiūrius bei daro realią įtaką politinei erdvei.

Vėliau gavau ištisą sąrašą nuorodų į įvairiausius rusiškus internetinius portalus. Tikrai nepatingėjau po juos pasiknaisioti. Ačiū tiems, kurie taip susirūpino, ir ačiū redakcijai, kad ji man tai persiuntė.

Tai, ką radau, manęs nė kiek nenustebino. Visuose portaluose pateikiama, išsamiau arba atvirkščiai, ta pati informacija dėl galimų Rusijos išpuolių prieš mūsų Prezidentę.

Neslėpsiu, tai privertė susimąstyti ir pabandyti giliau pažvelgti į visa tai, pirmiausiai atsakant į klausimą – kodėl Rusija turėtų imtis kažkokių tai Lietuvos Respublikos Prezidentę kompromituojančių veiksmų. Kam Rusijai kompromituoti Jos Ekscelenciją Dalią Grybauskaitę?

Gerai, neskubėdami dėliokime argumentus: galima pripažinti, kad jos vedama politika Rytų kaimynės atžvilgiu, švelniai tariant, negali sukelti susižavėjimo. Pripažinkime ir tai, kad konservatorių per keturis valdymo metus veiksmai gerokai kenkė Rusijos galimiems planams mūsų šalyje, o Prezidentė juos nuolat palaikė. Tebūnie ir tai, kad mūsų Prezidentės aktyvus siekis išspręsti teigiamai Rytų partnerystės klausimus turėtų siutinti rusų valdantįjį elitą.

Visa tai pripažinkime neginčytinais faktais, nors aš su tuo nesutinku ir jau apie tai rašiau. Ypač apie tą nelemtą Ukrainos klausimą.

Sutartyje, kurią turėtų pasirašyti Ukraina (Moldova ir Gruzija jas tik parafuos, o tai visai kas kita), numatytas politinių ir ekonominių principų sąrašas, kurio įgyvendinimas priartina minėtą valstybę prie Vakarų gyvenimo būdo. Nieko daugiau. Beje, net įvykdžius visus susitarimus, niekas negarantuoja, kad Ukraina taps pilnateise ES nare.

Kita pasirašymui skirtų dokumentų pusė – tai prekybinė sutartis tarp ES ir Ukrainos. Ji ukrainiečiams, mano nuomone, daug svarbesnė, nei pirmoji. Joje užfiksuoti reikalavimai per labai trumpą laiką įdiegti absoliučią daugumą europietiškųjų standartų ir normų Ukrainos ekonomikoje mainais į ES rinką.

Taigi, dvi medalio pusės – politinė ir prekybinė. Pirmoji reikalauja ganėtinai ilgos procedūros, nes pasirašytą sutartį turės ratifikuoti visos 28 ES šalys, o antrosios kai kurie punktai įsigalios tuoj po pasirašymo procedūros.

Žodžiu, šio pasirašymo rezultatas nėra jau toks ypač svarbus, išskyrus prekybos kai kurias dalis, kad vertėtų tiek daug iečių laužyti. Tai kodėl visa tai taip sureikšminama?

Gali būti, kad mes kažko nežinome. Tikriausiai taip ir yra. Mūsuose sakoma: “Įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ji ir ant altoriaus užsikabaros”. Gal panašiai mąsto ir didžioji mūsų kaimynė Ukrainos atžvilgiu? Gal. Bet dar tikriau, kad tai gali būti surišta su 2015 metais pradedančia veikti EuroAzijos ekonomine sąjunga, kurioje labai reikalinga Ukraina. Reikalinga ji dėl daugelio priežasčių ir ne tik dėl politinių.

Kad ir kaip ten bebūtų, aš vis vien nesuprantu, kam rusams bandyti sukompromituoti mūsų Prezidentę.

Neslėpsiu, jaučiu pagarbą šiai asmenybei, bet ir jos galimybes vertinu realiai: jos atstovaujama šalis yra per menka, kad galėtų įtakoti geopolitinius veiksmus.

Tiek to, sakysim, aš esu „raudonskūris“ ar atstovauju „penktajai kolonai“, todėl nė velnio nesuprantu. Tebūnie. Tačiau vis vien tai neatsako į mano iškeltą klausimą.

Gerai, kokią kompromituojančią medžiagą galėtų rusai paskelbti? Gandų apie galimai „netradicinę“ mūsų Prezidentės seksualinę orientaciją, jos mokslo ir darbo metus tuometiniame Leningrade, galimai tėvo bendradarbiavimą su buvusiomis anos valstybės slaptosiomis tarnybom ar darbą partinėje mokykloje mes jau daug kartų girdėjome. Apie tai primityvią knygelę parašė net viena žinoma žurnalistė. Na, ir ką? Kaip tai mus paveiks? Niekaip. Kas dar?

D.Grybauskaitė rusų spaudoje siejama su KGB? Tai „baikos“ konservatorių „megztosioms beretėms“, bet ne rimtai visuomenės daliai. Jei taip būtų buvę, tai nė kiek neabejoju, jog visa tai seniai būtų jau išmesta į paviršių ir apie tai puikiai būtų informuotos mūsų „strateginių partnerių“ reikiamos struktūros. O jos, kaip žinia, visada geba paveikti būsimus įvykius „savų nacionalinių interesų“ naudai. Ir tokiu atveju D.Grybauskaitė šiandien tikrai nebūtų tuo, kuo šiandien yra.

Vadinasi, ne praeityje reikia ieškoti galimo kompromato, jei jis egzistuoja, bet dabartyje. Ir tai verčia pažvelgti visai kitaip į tuos jos valdymo metus. Bet tada gaunasi, kad skelbiamas požiūris, jog Rusija baudžia Lietuvą už jos vadovų aktyvų kišimąsi į Ukrainos reikalus ir aktyvų reiškimąsi pirmininkavimo ES metu, yra teisingi?

Taigi, sugrįžome į ten, iš kur pradėjome. Uždaras ratas, bet realiai tokia versija neatitinka jokios logikos, o logika privalo būti. Nereikia manyti, kad Rusijoje sėdi kvailiai. Jų slaptosios tarnybos primityvizmu nepasižymi.

Iki tol, kol viešumoje neatsirado VSD pažyma, o mūsų Prezidentė viešai nepatvirtino esanti apie tai informuota, viską,daugiau ar mažiau buvo galima sudėlioti į reikiamas lentynėles – net ir tas Jos Ekscelencijos kalbas Jaltoje ar Niujorke, bet dabar – tai jau rimta. Rimta, nes dauguma išsižioję laukia pasirodant to kompromato ir kitokių galimų didžiosios mūsų kaimynės veiksmų. Jei visa tai neįvyks, tai mūsų VSD liks “durniaus vietoj”. Tuo pačiu tai neatneš naudos ir Jos Ekscelencijai.

Aišku, visada išlieka galimybė apsiginti, paskelbiant viešumoje, kad rusai atsitraukė, nes išsigando. Ko? Mūsų slaptųjų tarnybų?

Jei taip manoma užbaigti visą šitą kipišą, bijau, kad nepavyks. Tolokai nužengta. Nors, neabejotinai, nedidelei daliai tautos ir ožį už arklį gali parduoti, bet dauguma jau tapo įtarūs ir tokiais niekais juos jau neprigausi.

Vadinasi, tvirtinimai apie galimas rusų propagandines atakas, jei tik mūsų VSD ir kitos slaptosios struktūros nesugalvojo savęs išstatyti viešai pajuokai, turėtų būti tikri.Vadinasi, rusai turėtų “smūgiuoti”.

Paprastai valstybė kitą valstybę baudžia tik dėl labai rimtų problemų. Mūsų vogravimai Rytų pusėn jau seniai žinomi ir kaimynai prie to pripratę. Kas gi galimai atsitiko paskutiniais metais, kad rusai į mus galėjo ypač atkreipti dėmesį?

Prieš pabandant atsakyti į klausimą, pirmiausiai prisiminkime kitus geopolitinius ir vidinius įvykius.

2012 metais į Rusijos Prezidento kėdę sugrįžo V.Putinas. Jei pasaulio informacinės priemonės ypač aktyviai propogavo prieš tai vykusių Dūmos rinkimų suklastotus rezultatus, o vidaus opozicija kėlė milžinišką sąmyšį, tai nepripažinti Prezidento rinkimų rezultatų buvo neįmanoma. Nieko nuostabaus, kad tokia opozicijos veikla privertė valdžią imtis “varžtų priveržimo” politikos.

Viena tokių priemonių – tai NVO (nevyriausybinių organizacijų) įstatymas, pagal kurį visos nevyriausybinės organizacijos, veikiančios Rusijoje, privalėjo persiregistruoti ir deklaruoti savo veiklos finansavimo šaltinius, o tos, kurios finansuojamos iš užsienio fondų ar net vyriausybių, buvo tiesiogiai įvardintos “užsienio agentais”.

Tai, tiesą pasakius, joks išradimas, toks įstatymas su panašiomis formuluotėmis veikia ir demokratiškiausioje iš demokratijų – JAV.

Dalis organizacijų pakluso, bet dalis išsiregistravo ir persikėlė į Baltijos valstybes. Kai kurios, kaip rašė žiniasklaida, nutūpė mūsų krašte.

Dabar imkimės visai kitos, jau mūsų vidinės temos.Visai neseniai KK pasirodė puikus redaktorės straipsnis. Jame kalbama apie Seimo laikinosios komisijos pirmininko A.Skardžiaus ir narės B.Vėsaitės spaudos konferenciją ir pateikiami kai kokie ganėtinai šokiruojantys faktai apie anos konservatorių vyriausybės palaimintų keistų išlaidų sumas. Kalbama apie už paslaugas sumokėtą 10 milijonų sumą arba 100 milijonų išlaidų “energetinės įmonės teisiniams konsultantams”.Viso kalba sukasi, berods, net apie 250 milijonų.

Dar pridedami keisti dujų terminalo antžeminės dalies statybos numatyti pirminiai 200 milijonų kaštai, kurie po viešųjų pirkimų tarnybos bei teismo įsikišimo sumenko iki 94 milijonų, ir daug kitų dalykų. Dalis tų sumų buvo pervestos firmoms net neskelbiant viešų konkursų.

Nelabai nustebtume, jei toliau aiškinantis pasirodytų, kad kalbos apie aukščiausiame ešelone egzistuojančią korupciją nėra “ugnis be dūmų”.Tik vienas “bet”. Aš netikiu, kad tokios sumos galėjo būti sumokėtos už konsultacines paslaugas ir netikiu, kad tokios sumos, įvairiausiais kelias, galėjo būti pasisavintos vietinių gudručių. Jei tai ir buvo, tai tikrai ne tokiu lygiu. Bet sumos – tikrai įspūdingos.Tada kur dalis jų galėjo nukeliauti?

Nebūtina prisiminti mūsų konservatorių avantiūrą su “Mažeikių nafta”, galima kai kokias paraleles surasti ir dabar. Tereikia į vieną seką sustatyti veikas, kurios sukėlė daug diskusijų po paskutinių Seimo rinkimų. Kad ir keistą DP rezultatų skirtumą nuo pirminių ir galutinių. Užsitęsusį Vyriausybės formavimą. B.Vėsaitės pašalinimą iš ministrės posto dėl kelionės į Kazachstaną, nors tikrumoje ne tai buvo pagrindinė priežastis, o galimai buvusios ministrės bandymai revizuoti kažkokias valstybės lėšomis finansuojamas konsultacines firmas. Kaip dėl tų menkai žinomų firmų vadovų išlikimo buvo organizuotos “balandžių” akcijos, kurios velniškai panašios į mūsų konservatorių kažkada organizuotus “žvakučių deginimo” spektaklius, ir daugelį kitų dalykų, ypač iki šiol neslopstantį konservatorių ir liberalų norą sugriauti dabartinę koaliciją ir vėl perimti vadeles į savo rankas.

Gerai, visa tai, ką rašau, buvo arba yra, bet kaip tai mezgasi į vieną mazgą su tema? Pabandysim surišti.

O ką, jei dalis tų konsultacinių firmų gautų lėšų, mūsų “strateginių partnerių” nurodymu nukeliavo tų pačių, iš Rusijos priverstų pasitraukti, NVO finansavimui, o dalis firmų tėra tik gera priedanga slaptųjų tarnybų veiklai?

Tai nėra jokie svaičiojimai. Dar anoje kadencijoje Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas E.Zingeris viešai pripažino, kad Lietuva dalinai finansuoja ardomąją veiklą kaimyninėje Baltarusijoje. O vėliau viešumoje pasirodžius keletui rašinių šia tema galima buvo surasti net kai kurias finansavimo schemas.

Jei taip buvo ir tebėra elgiamasi Baltarusijos atžvilgiu, tai negi manote, jog “kovos už demokratinę pertvarką Rusijoje”- mažiau aktualios? Tikrai ne, jos dabartyje yra daug svarbesnės ir net įgauna naujas formas, bet apie tai kitą kartą.

Jei būtent tos lėšos turėjo tokią paskirtį, tai nieko nuostabaus, kad į visą tą kipišą, pagal savo sumanytą, o gal kieno nors patartą, gynybinę taktiką įsikišo ir VSD.

Ar tokia mūsų veikla gali erzinti Rusiją? Neabejotinai.Vidinis stabilumas – Putino svarbiausias uždavinys.O jei paskutinį pusmetį ima ryškėti ir tokios veiklos mąstai ir mūsų buvusios vyriausybės aktyvumo židiniai, firmos ir taikiniai, ar tai nesukeltų norą kaip nors sutramdyti pasienio šalį? Manau, kad taip. Ypač, jei tarp finansuojamų subjektų galima būtų aptikti, sakysim, Ukrainos nacionalistinę partiją “Svoboda”. Ir kaip tada veikti?

Ši informacinė bomba būtų susprogdinta likus savaitei iki lapkričio 28 dienos. Į pasirašymo procedūrą ruošiasi atvykti nemaža ES šalių vadovų, ES vadovybė ir tai neabejotinai būtų nušviesta didžiosios pasaulio žiniasklaidos.

Paskelbus tokią žinią, pridėjus reikiamus nepaneigiamus arba sunkiai paneigiamus faktus, kiltų toks skandalas, kad ukrainiečiai atsisakytų numatyto pasirašymo. Po jais pasektų Moldova ir Gruzija arba pati ES vadovybė, kuri, užbėgdama galimiems įvykiams už akių, perkeltų pasirašymą į kitus metus.

O Lietuvos politiniam prestižui būtų suduotas ganėtinai skaudus ir rimtas smūgis “žemiau juostos”.

Nėra jokios paslapties, kad panašių informacinių karų, kuriuose galimas pralaimėjimas, stengiamasi išvengti. Mainai – tai diplomatų ir politikų darbas.

Kadangi mūsų diplomatinis korpusas nepasižymi kokiomis nors galiomis ar yptingais gabumais, tai susitarimai dėl tokio galimo skandalo išvengimo turėtų vykti kur kas aukštesniame lygyje. Mes tegalėtume prisidėti savo vidinėmis veikomis, kad ir gražia forma išprašyti kokią nors rusams netinkančią energetinę kompaniją iš mūsų rinkos.

Aš nežinau ar taip yra, bet, jei taip atsitiktų, aš visai nenustebčiau. Istorija ne tokių dalykų fiksuoja, o globalių galių konkurencija kartais įgauna net keisčiausias formas. Be to, toks scenarijus sudėliotų viską į savo vietas: ir geopolitikos motyvus, ir pirmininkavimą, ir “partnerystės”reikalus, ir, pagaliau, mūsų vidines politines kovas bei aršų konservatorių siekį kažką ypač svarbaus pridengti.

Ak, tas dirbtinis Rusijos “siaubas”, kuriam prikergiama visos mūsų pačių prisidirbtos bėdos, nors, teisybę sakant, mes esame tik kitų, daug didesnių globalių žaidėjų, instrumentas, todėl dažnai priversti elgtis ne pagal savo įnorius. O Rusija šitame žaidime nėra nė kiek didesnis “siaubas” nei mūsų “strateginiai partneriai”. Tokios globalaus pokerio žaidimo taisyklės, kurios nesikeičia jau daugelį amžių.

Pagyvensim, pamatysim.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą