Gal mes tokie ir esame – primityvūs kvailiai?

48
3
- Reklama -

"Visada būna keista, kai mus kokie „ilarijonovai“ ar „lukasai“ laiko primityviais kvailiais, kuriems galima pasakoti, kaip Putinas Kremliuje sėdi kėdėje su pilna sauja nudrožtų pieštukų ir negali atitraukti akių nuo televizoriaus, o jo mintys sukasi tik apie pasaulio užkariavimą ir Vakarų pavergimą". kremlin.ru nuotr.

Paskutiniu laiku Lietuvoje tapo madinga kalbinti įvairiausio plauko užsienio ekonomistus, politologus ir dar visokius „garsius“ visų galų specialistus. Sakysim, kad ir D.Britanijos „The Ekonomist“ vyresnįjį redaktorių E.Lukasą. Nežinau, kuom jį traukia mūsų kraštas, tik padažnėję jo vizitai keistai sutampa su padidėjusia tarptautine įtampa. Ir tai leidžia manyti, kad ši asaba ne lietuvaičių medžioti atvyksta.

Atvirai kalbant, man nuo to nei šilta, nei šalta. Tevažinėja.Tekalba. Aišku, jei yra klausytojų. Kadangi mes visada buvom linkę žavėtis svetimo lizdo paukščių iškalbingumu, nesvarbu, ar tai – tikra lakštingala, ar tik karksinti varna, svarbiausia, kad svetimas, tai nenuostabu, jog klausytojų ir net tikinčių jais visada atsiranda.

Nežinau kodėl, bet jo visi pasisakymai man primena pirmojo krašto apsaugos ministro A.Butkevičiaus tvirtinimą sausio 13-osios naktį. Tada jis skelbė: „Žmonės, nebijokite, jie šaudo tuščiais“. Kuo tai pasibaigė, manau, visi žinome.

Ir Lukasas kažką panašaus aiškina. Pagal jį, Putino režimui – galas. Beliko tik keli mėnesiai ir Rusijoje prasidės revoliucija. Aišku, dabar įtampa dar augs, bet jūs nebijokite, NATO, reikalui esant, padės. Kovoti prieš Putiną – reikia, nes jis svajoja suskaldyti ir pažeminti Vakarus. O tai, kas dabar vyksta, anot jo, Ukrainoje – tik atsitiktinumas.

Pateko šis jo požiūris į mano akiratį visai nelauktai, bet tai privertė susidomėti „garsiuoju“ viso ko žinovu. Pasirodo, jis jau nebe pirmą kartą Lietuvoje ir net daug anksčiau gerą savo metų gabalą praleido „stebėdamas“ įvykius. Ir visada pataikydavo reikiamu momentu.

Tiek to, gal tai ir atsitiktinumai. Kadangi mano ir jo požiūriai dėl Ukrainos gerokai skiriasi, jei nepripažintume, kad jie – absoliučiai priešingi, tai perskaičiau daugiau „orakulo“ pranašysčių. Atvirai sakant, nieko įdomaus. Toks vidutinių gabumo žmogelio, kuris pasižymi begaline meile sau, dideliu darbštumu ir nemenku akiplėšiškumu tipas. Tokių ir pas mus kiekviename mieste surasime ganėtinai daug, tik jie neužima vyresniojo kokio nors garsaus leidinio redaktoriaus posto. Gal viskas tuo ir būtų pasibaigę, jei akys iš visų tų orakulysčių nebūtų užgriebusios vieno pasiūlymo mums: kadangi Rusija labai greitai žlugs, tai lietuviams vertėtų pradėti ruoštis perimti Kaliningrado sritį.

Prisipažinsiu, išsižiojau ir ilgai to atvėpusio stalčiaus negalėjau uždaryti. Gal čia paprasčiausia mūsų žiniasklaidininkų išmonė? Lietuvai? Kaliningradą? O už kokias, leiskite paklausti, akis jis mums bus atiduotas? Visi istorikai, jei jie tikri istorikai, jums pasakys, kad šitos žemės niekada Lietuvai nepriklausė. Manyti, kad mes į jas galime pretenduoti tik todėl, kad ten senų senovėje gyveno viena iš baltų genčių – prūsai, yra absoliutus nemokšiškumas. Juk latviai taipogi vienos iš tokių, o gal net kelių genčių palikuonys. Ar mes ir į jų žemes taipogi galėtume pretenduoti?

Gerai, sakysim, viskas įvyksta taip, kaip britas pranašauja. Manote, lenkai su tuo sutiks?Tiek to, lenkai po antro pasaulinio karo bendru nugalėtojų sutarimu prisidūrė nemenką buvusios Vokietijos teritoriją, juos galima priversti užsičiaupti. O Vokietija? Juk ji vienintelė turi teises į šias žemes. Tai – jos dalis. Ji šimtmečiais šitą kraštą valdė. Ne, ne pati federalinė Vokietija, ji tik XIX amžiuje Bismarko pastangomis patapo kūnu ir krauju, bet Kaliningrado sritis – tai germanų žemės.

Tiesa, yra kitokia hipotezė, kuri skelbia, kad visame Baltijos pajūryje, iki pat Kelno kažkada, dar anksčiau aptariamų laikų, gyveno slaviškosios gentys. Ir tai galėjo būti, bet tai jau siekia „Adomo laikus“ ir apie šitai geriau nediskutuoti.

Suprantu, britai niekada nepasižymėjo geru istorijos ir geografijos žinojimu. Jiems kažkodėl atrodo, kad visas pasaulis prasideda ir baigiasi jų buvusios, o gal ir tebesančios imperijos sienomis.Visa kita – neverta dėmesio. Tačiau manyti, kad „The Ekonomist“ vyresnysis redaktorius nežino Europos istorijos, tai įžeisti patį leidinį.

Tada kodėl jis mums siūlo tai, ko nei jis pats, nei jo darbdavys neturi galimybės atiduoti ar įteikti, nes ir D.Britanija šiose žemėse net savo kvapo nėra palikusi?

Sakydamas, kad isoriją verta ir būtina žinoti, nė kiek neperdėjau. XX amžiaus pradžioje tarpusavio karinės pagalbos sutartį (pavadinkime ją taip) turėjo Prancūzija ir Rusija. Į D.Britanijos siūlymą kažką panašaus sudaryti ir tarp šios imperijos bei prancūzų, pastaroji, gerai apsvarsčiusi ir įvertinusi galimą Rusijos nepritarimą, atsakė neigiamai. Po poros metų tarp Rusijos ir Japonijos prasidėjo karas, kurį Rusija, nepaisant galimos pergalės, pripažino pralaimėjusi, nes jos teritorijoje jau siautė revoliucija. Japoniją aktyviai lėšomis ir proviantu rėmė ta pati D.Britanija.

Beje, revoliucija prasidėjo 1905 metų sausio įvykiais, kai taiki demonstracija, kuri nešė peticiją carui, kažkodėl buvo sušaudyta, nors tokio įsakymo tuometinės carinės Rusijos vyriausybėje niekas nedavė. Pasirodo, kad pirmieji šūviai nuaidėjo iš pačių demonstrantų pusės, nuo kurių žuvo keletas užtvaroje stovėjusių karinių ir net karininkas. Toliau – viskas aišku.

Po sutarties tarp D.Britanijos pasirašymo bei Rusijos pritarimo revoliucija dar kuris laikas tęsėsi, bet jau aiškiai ėmė slopti, nes be lėšų jokia revoliucija pasiekti pergalės negali.

Kai 1914 metais nuaidėjo šūviai Sarajeve ir tuometinės Austrijos – Vengrijos vyriausybė pateikė Serbijai ultimatumą, nors Rusija save laikė serbų gynėja ir rėmėja, dar nebuvo jokių garantijų, kad ji imsis karinių veiksmų Europoje. Tada slapta jai buvo pasiūlytas labai įdomus sandoris.

Britai, žinodami, kad Rusijos imperija svajoja kontroliuoti Dardanelų ir Bosforo sąsiaurius ir kariaudama su Turkija ne kartą buvo arti savo tikslo, tik tų pačių britų pastangomis ir grasinimais sustodavo taip ir nepasiekusi svajonės, pažadėjo pergalės atveju atiduoti Rusijai šį strateginį Juodosios ir Viduržemio jūras jungianti regioną. 1915 metų kovo 10 dieną D.Britanijos kabinetas dar kartą patvirtino, jog rusų reikalavimas po karo gauti Konstantinopolį ir sąsiaurius yra pamatuotas, o seras Grėjus (D.Britanijos užsienio reikalų ministras) tokiais žodžiais įkalbinėjo kolegas:

„Absurdas jau vien tai, kad tokia gigantiška imperija, kaip Rusija,teturi tik uostus, kurie didžiąją dalį metų dengiami ledų arba tokius uostus kaip Juodojoje jūroje,kurie uždaryti visiems karams ir konfliktams…“

Todėl caras Nikolajus II, ruošdamasis jau 1917 metų karinėms operacijoms, 1916 metais kreipimesi į rusų armijas ypač pabrėžė būtinumą kariauti dėl galimo savo etnografinių sienų atstatymo ir Konstantinopolio.

Ar reikia pasakoti Rusijos tolimesnį likimą? Manau, kad jis visiems žinomas, bet vargiai daug kas žino, kodėl toks netikėtas posūkis kaimynės istorijoje 1917 metais.

Nepaisant visų nuostolių pirmaisiais ir antraisiais karo metais, įdomūs buvo šios imperijos 1917 m. kariniai planai. Ji ruošėsi plataus masto puolimui. Ne tik tiesioginiame fronte prieš vokiečius ir jų sąjungininkus. Svarbiausia, kad šis puolimas tikrai galėjo būti sėkmingas. Pavyzdžiui, pirmajame karo etape skaudžiausia kariuomenės aprūpinimo spraga buvo sviedinių lauko baterijoms trūkumas. Šitai pavyko likviduoti. Naujo puolimo išvakarėse kiekvienam pabūklui buvo sukaupta iki 4000 vienetų. Be to, jos materialiniai ir žmogiškieji resursai dar nebuvo pasiekę ribos. Jei Vokietija ir Prancūzija į armiją jau buvo pašaukusios apie 20 procentų savo šalių gyventojų, o Anglija – 13 procentų, tai rusai – 9 procentus.Vokietijoje jau mobilizavo ir 17 – mečius, Austrija 55 – 60 metų vyrus, o rusams, nežiūrint praradimų, šitokių priemonių dar nereikėjo.

„Rusija, turinti begalinę žmogiškąją jėgą, pirmą kartą nuo karo pradžios buvo rimtai pasirengusi. Dvigubas geležinkelis į Murmanską pagaliau buvo užbaigtas ir Rusija pirmą kartą turėjo patikimą kontaktą su savo sąjungininkais. Beveik 200 naujų bataljonų prisijungė prie jau turimų jėgų. Jos sandėliuose gulėjo pakankamas kiekis sviedinių. Nebuvo jokių priežasčių, kurios 1917 metais neleistų pasiekti pergalės.“(Vinstonas Čerčilis)

Aiškiai matyti, kad Vokietija ir jos sąjungininkai buvo daug sudėtingesnėje padėtyje nei Antantė:

„Visiškai aišku, kad mūsų karinės jėgos senka. Aš nesustosiu aprašinėdamas šitą padėtį, nes tai reikštų piktnaudžiauti Jūsų Didenybės laiku. Aš tik noriu pasakyti, kad ženkliai sumažėjo visi mūsų resursai, reikalingi karinio tiekimo užtikrinimui. Noriu pasakyti, kad gyvosios jėgos resursai išnaudoti.Visus imperijos visuomenės sluoksnius dėl pastovaus maisto trūkumo yra apėmusi buka apatija, kuri atima visas galimybes tęsti šį karą. Aš tikiu, kad mums pavyks išsilaikyti artimiausius mėnesius ir vykdyti sėkmingą gynybą, tačiau tolimesnė žiemos kompanija yra absoliučiai negalima. Tai yra, kitais žodžiais tariant, vėlyvą vasarą arba ankstyvą rudenį mes, nesvarbu kokiomis sąlygomis, privalome sudaryti taiką.“

Taip 1916 metų pabaigoje rašė Austrų užsienio reikalų ministras Grafas fon Černin savo monarchui.

Štai kaip tą laikotarpį aprašo mano jau minėtas Erikas Liudendorfas:

„Mūsų padėtis buvo nepaprastai sunki. Apie puolimą galvoti neįmanoma, nes visus rezervus privalome ruošti gynybai. Neįmanoma buvo tikėtis, kad kuri nors Antantės šalis pasitrauks iš karo. Mūsų padėtis atrodė beviltiška“.

Niekas jau neabejojo, kad 1917 metais Vokietija bus parklupdyta. Daug vėliau, 1934 metais Vengrijos kancleris Ištvan Betlen apie tą laiką taip išsireiškė:

„Jei Rusija 1917 metais būtų išlikusi organizuota valstybė, visos padunojaus valstybės dabar būtų rusiškomis gubernijomis. Ne tik Praha, bet ir Budapeštas, Bukareštas, Belgradas ir Sofija pildytų Rusijos valdovų įsakymus. Konstantinopolyje, Bosfore ir Adriatikoje plevėsuotų rusų karinės vėliavos. Dėl revoliucijos Rusija neteko karo ir minėtų sričių“.

Atskiri istorikai neabejoja, kad Vengrijos kanclerio mintys labai aiškiai nusako, kokia galėjo būti karo baigtis, jei Rusijoje nebūtų įvykusi revoliucija.

Dabar jau nebėra jokia paslaptis ir tai, kad tų metų vasario revoliucija buvo skatinama išorinių jėgų ir lėšos jos organizavimui plaukė iš Londono, Paryžiaus ir Berlyno. Tai retas atvejis, kai priešininkų siekiai sutampa. Ir vieni, ir kiti turėjo savo planų. Carinė Rusija, paguldžiusi du milijonus kareivių, negavo nieko ir išnyko iš pasaulio žemėlapio.

Manau, kad po tokio pavyzdžio verta susimąstyti ir kitaip pažvelgti į visokių perėjūnų siūlymus bei tauškalus. Mūsų tautai seniai būtina pasiskiepyti nuo perdėto patiklumo. Turėtume suprasti, kad jokie „kembridžai“, „oksfordai“ ar „džordžtaunai“ lietuvybės neskatins, o skelbiamos neva universalios taisyklė visiems, kurios esą sukurs rojų žemėje – tik sūris pelėkautuose. Mūsų tautos, mūsų valstybės likimai – deja, tik mūsų rankose ir tik mums gali bei turi rūpėti.

Visada būna keista, kai mus kokie „ilarijonovai“ ar „lukasai“ laiko primityviais kvailiais, kuriems galima pasakoti, kaip Putinas Kremliuje sėdi kėdėje su pilna sauja nudrožtų pieštukų ir negali atitraukti akių nuo televizoriaus, o jo mintys sukasi tik apie pasaulio užkariavimą ir Vakarų pavergimą. Kaip jis, keršydamas už tai, kad kažkoks gėjus Amsterdamo meras atsisakė su juo papietauti, nurodo numušti Boingą 777…

Tai jau buvo. Ir dabar dar kai kurie „profesoriai“ bando aiškinti, kad Hitleris, o vėliau Chruščiovas tai pripaišė ir Stalinui, puolamąsias operacijas Antro pasaulinio karo metu planavo naudodami gaublį. Jie nieko nemokėjo, nieko nesuprato, tokie… žiaurūs kvailučiai.Taip ir Putinas – žiaurus kvailys, kuris temoka pūstis ir nieko neišmano. Nebijokite, tai jis turi jūsų bijoti.

Tokiems pranašams Kissendžeris – tik samdomas konsultantas, kuris kalbės taip, kaip jo paprašys jį samdantysis ir…

O gal mes tokie ir esame? Primityvūs kvailiai?

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą