Geopolitika ir rinkimai: prieš pažymėdami vieną ar kitą langelį, gerai pagalvokite, ko siekiate – karo ar taikos

23
154
- Reklama -

Vytautas Mikalauskas. Asm. nuotr.

„Jei NATO plėtros nevainikuos sėkmė, tai negatyviai atsilieps ir Europos plėtros idėjai. Amerikai Europa – pagrindinis geopolitinis placdarmas EuroAzijoje. Europos plėtra ir NATO šalių skaičiaus augimas – labai svarbūs trumpalaikiams ir ilgalaikiams amerikiečių politikos interesams“.(Z.Bzežinskis)

Aš daug rašiau ir rašau apie Ukrainą. Apie sąmoningai draskomą, žlugdomą valstybę, apie jos ateitį, kurios nelinkėčiau net didžiausiam priešui. Ar po pradinių sakinių jums dar neaišku, kas tikrumoje vyksta? Ir kodėl tai vyksta?

“Būtina užkirsti kelią ES ir Rusijos bendradarbiavimui, įvykiais Ukrainoje pateisinti NATO ir „Europos“ plėtrą, suskaldyti Rusiją į smulkias „kunigaikštystes“ ir visa tai pajungti JAV, ne, ne amerikiečių, bet globalaus kapitalo interesams, kaip neišsenkantį gamtos ir žmogiškųjų resursų „sandėlį“.

Kaip tai turėtų atrodyti po „pergalės“, nereikia įtempti fantazijos – pakanka pažvelgti į Iraką, kuris iki šiol tebepulsuoja lyg kraujuota žaizda, kasdien išspjaudama purslus žmogiško kraujo, tačiau užsienio kompanijoms, sėkmingai perėmusioms pagrindinį šios šalies turtą – naftą, pavyko padidinti jos gavybą „iki rekordinio lygio per paskutinius 30 metų“. O kur dar Libija, Egiptas, Sirija… Bet tai – tik geopolitinio spektaklio, kurį būtų galima pavadinti „Paskutinis lemiamas globalizmo šuolis“ preliudija.“

„Valstybė, kuri dominuotų EuroAzijoje, kontroliuotų du iš trijų labiausiai išsivysčiusių pasaulio regionų. Vienas žvilgsnis į žemėlapį leidžia suprasti, kad EuroAzijos kontrolė beveik automatiškai leistų kontroliuoti ir Afriką, paverčiant Vakarų pusrutulio ir Okeanijos teritorijas periferijomis. Beveik 75 procentai pasaulio žmonijos gyvena EuroAzijoje ir didžioji dalis pasaulio turtų randasi ten. EuroAzijai tenka beveik 60 procentų pasaulio BVP ir ¾ energetinių išteklių“. (Z.Bzežinskis)

EuroAzija – amerikietiškojo kapitalo, globalizmo projekto „Nojaus laivas“. Čia didžiausia pasaulyje naftą išgaunanti ir visokių gamtos gėrybių pilna valstybė, o ir Kaspijos jūros baseinas vilioja dar iki galo neištirtais, bet tikrai nemenkais „juodojo aukso“plotais. Čia milijardai nepasotintų vartotojų, trokštančių visko, kas taip gausiai ir įtaigiai amerikiečių reklamuojama. Visa tai jiems galėtų pasiūlyti JAV korporacijos, kurių čiuptuvai jau nusidriekė per penkis žemynus. Pinigai vėl tekėtų upeliais į Vakarus. Pinigai, pinigai, turtas, valdžia…

Ukraina – tai jau pirmas prasidėjusio spektaklio veiksmas. Neapsirikime, šio spektaklio tikslas – ne „laisvė ar demokratija“, o viskas, kas bandoma mums įteigti, – širma. Galima įtikėti rusų ekspansijos, agresyvumo, siekio atstatyti Sovietų Sąjungą ar dar kokiomis nors kasdien siūlomomis „dogmomis“, galima Putiną lyginti su Hitleriu ar Stalinu, tuo labiau, kad absoliuti dauguma taip iki šiol ir nesupranta šių istorinių asmenybių tapimo juoda spalva tikrųjų priežasčių, bet tiesa tokia: Maskva eilinį kartą „kviečiama“ į globalųjį ringą, nes tik ji viena gali užkirsti kelią „pasauliniam Irakui“, kuriame visi kariaus prieš visus, o amerikietiškas kapitalas kontroliuos ir lems milijardų likimus. Tai, jei norite, Mirties ir Gyvybės kova.

Todėl vis daugiau žmonių žvelgia su nerimu į Ukrainą, kurioje plečiasi sąmoningai organizuotas ir gausiai pasauline rezervine valiuta laistomas chaosas. Vis daugiau žymių ir eilinių žmonių Vakaruose reikalauja nutraukti šį geopolitinį spektaklį. O ir pas mus, Lietuvoje, išgirdę melsvame danguje NATO lėktuvų gaudesį, jau vis daugiau žmonių nebelaiko jų „balandžiais“, bet tapatina su „grifais“.

Suprantu senolius, kurie, susirinkę prie Baltojo tilto, mojuoja rankomis šiems „karo šaukliams“. Jų gyvenimas sustojo ties ta riba, kuri, taip ir nepasiekusi išminties, atsitrenkė į netektis kovose už „Lietuvos laisvę“ ar linksmai krykštaujantį šalia jų jaunimą, kurio „gyvenimiškoji patirtis“ remiasi tik „patriotiniais pasakojimais“ ir jaunystės maksimalizmu bei kareiviškos košės skoniu.

Suprantu, bet negaliu pateisinti tų politikų, kurie pritardami praeities vienpusiam vertinimui stengiasi susikurti sau ir savo aplinkai kuo geresnę ateitį, bet tuo pačiu nesąmoningai veda visus jais tikinčius slidžiu tarpkaimyninės nesantaikos keliu, rizikuodami bet kuria akimirką kartu su jais sekančiais būti nustumtiems į Amžinybę. Nekenčiu tų, kurie tai daro sąmoningai, gyvendami tik šiandiena, skubėdami dabar ir kuo gausiau pasinaudoti susikurta aplinka.

Šiandien, nors ir menkai, dar turime galimybę įtakoti savo pačių likimą, savo brolių ir seserų, savo vaikų ir vaikaičių likimus. Šiandien dar globalus kapitalas žaidžia „demokratiją“ ir vis dar priverstas išgirsti minios balsus, todėl galime pabandyti ką nors pakeisti. Suprantu, kad „viltis – kvailių motina“, bet vis vien…

Sekmadienį eisime prie urnų ir savo balsais paremsime vieną ar kitą pretendentą į Prezidentus, vienos ar kitos partijos kandidatus į Briuselio „kopūstų lauko prižiūrėtojus“.

Neagituosiu už jokį asmenį ir už jokią partiją, patys pasirinksite.Tik, prieš pažymėdami vieną ar kitą langelį, gerai pagalvokite, ko siekiate – karo ar taikos. Nes būtent tai šiandien svarbiausia. Tikro savarankiškumo ar tariamo. Nesibaigiančios pliurpalynės ar rimto darbo. Nuolankios tarnystės globalaus kapitalo tikslams ar geros kaimynystės.

Žinokite, kad vėliau nebebus kam pasiskųsti, nes vieni pretenduojančių neišvengiamai mus įsuks į milžinišką mėsmalę ir dėl savo karjeros, savo savanaudiškumo rizikuos visos tautos išlikimu, o kiti galbūt nors pabandys išvengti šito.

Taigi, šie rinkimai gali būti svarbūs mums visiems, net tuo netikintiems.

Galvokim, mąstykim, tarkimės.

Laiko turime mažai, bet dar turime.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą