Ligita Juknevičiūtė
Jau metai ir lygiai keturi mėnesiai kaip mes čia, Graikijoje. Vis dar kartais susimąstau, kad pačiai sunku tuo patikėti, klausiu savęs, kaip atsitiko, kad atsidūriau toli nuo namų, nuo darbų, artimųjų, reikalingumo jausmo? Išvaryta ar pati išvykus? Pabėgusi nuo karo grėsmės, ar tik ieškanti sveikatos ir dvasinės ramybės? Vis dar bandau atsakyti sau pati į šį kausimą, bet žinau viena, jei jau esu čia, vadinasi, Dievas leidžia čia būti, mėgautis nuostabia gamta, jūra, kasdiene saule ir žmonių gerumu.
Kai prasidėjo karas Ukrainoje, sutikau Vilniuje ukrainietį, pabėgusį iš karo zonos, vyko toks politikuojančių inteligentų susibėgimas, visi buvo ten labai taurūs ir atjaučiantys Ukrainą, bet kai su tuo ukrainiečiu likom trumpam prie stalo dviese, jis man tiesiai šviesiai patarė išvykti iš Lietuvos, nes, jų manymu, Pabaltijo šalys bus sekančios.
Netikiu atsitiktinumais, turiu stiprią nuojautą ir žinojimą, kad žinau, ką darau ir ką žinau, kas yra tikra, kas falšas, kas nuo Dievo, kas nuo melagio. Man tai tapo pretekstu išvykti, bandžiau įkalbėti ir artimuosius, deja, tėtis po kelių mėnesių nuo karo pradžios išėjo ten, kur jį pasiėmė Kūrėjas, na, o mes likom savo žemiškoj kelionėj, su liūdesiu ir daugybe neatsakytų klausimų… Jausmas, kad tėtis mus netikėtai paliko dėl marmalų poveikio, neapleidžia iki šiol… Pyktis ant savęs, ant tų, kurie ragino skiepytis, varė iš Lietuvos ir padrąsino pasilikti Graikijoje…
Taigi, kas yra toji emigracija, kuo ji patraukli čia, Graikijoje, ir kuo niūri?
Pirmiausia pliusai. Išvykęs toli, tampi laisvas nuo savo buvusio įvaizdžio ir ego iliuzijų. Gali sutiktiems žmonėms pasakoti, kad esi mokytojas, batsiuvys, kino žvaigždė arba kosmonautas, iš esmės tai niekam nerūpi, niekas netikrins, esi tiesiog atvykėlis, nežinia kodėl palikęs savo Tėvynę. Svarbu būti draugišku ir maloniu, nes graikai atvykėliams ir tarpusavyje irgi yra labai draugiški, ypač čia, mažam miestelyje. Aišku, Graikija vilioja daugybę žmonių dėl savo gamtos, kultūros, Antikos stebuklingos atmosferos, visgi žmonės dažnai klausia, kas mes ir ką čia veikiam. Pasakojam nuoširdžiai, taip pat ir tai, kad Lietuvoj tiesiog nebesijautėm saugiai, kad ieškom ramybės ir laisvės bent kuriam laikui, nes jeigu vėl kokios pandemijos ar priverstinės vakcinacijos, kalnuose bus lengviau pasislėpti.
Neišvengiu ir malonių bei komiškų kuriozų. Užeinu į kavinukę prie jūros šalia namų, joje dirbantis jaunuolis sako: „Aš esu šoke dėl jūsų, tamstos dukra mane privertė pasijusti kvailai ir nusivylusiai“. Sakau, kodėl? Na, sako, ji jau tokia didelė, vadinasi, ir jums nebe dvidešimt keleri, kaip aš maniau… O jetau, sakau, jaunuoli, man jau penkiasdešimt dveji… Oi sako, maniau, jūs jauna panelė, varinėjat čia su tuo šunimi tokia sportiška, blondinė visa tokia ir olialia pupytė… na, ne visai taip jis pasakė, bet esmę supratot… Kaip sakoma ir rašoma žargonu, žvengEU kokią valandą, taip nuvylusi tą žavingą jaunikaitį…
Bet čia pat po kelių mėnesių, kad per daug neįsijausčiau į jauniklės statusą, gaunu kitą situaciją. Grįžtam iš miesto su draugais, jums gerai pažįstama Giedre Goriene ir jos vyru Valentinu, jie čia poilsiavo neseniai, sutinkam tamsoj kaimynę, ji sako, Ligita, ar čia tavo sūnus, o čia kita dukra??? Sakei, turi greit sūnus atskristi, ar čia jis? Galvojau, apsiverksiu iš juoko, Valentinas toks stovi dvimetrinis milžinas galiūnas, beveik mano bendraamžis, aha, sako, aš jos sūnus… Giedrė irgi krizena patenkinta, iš bendraamžės į dukras mano pakylėta… Žodžiu, tos situacijos leidžia per daug neprisirišti prie savo reikšmingumo ir iliuzijos, kad esam kažkas nepajudinamo ar konkretaus.
Nesam, mes tiesiog atėjom čia būti, o ne kažkuo tapti. Tapti irgi gerai, pavyzdžiui, geresniu žmogumi, gal todėl gaunam tiek išbandymų, kad vis atsigręžtume į save ir Dievą, paklaustume, kodėl kažkas vyksta gyvenime, kodėl sudievinom ar sureikšminom tai, ko nereikėtų, darbą, pinigus, savo išvaizdą ar būtinybę turėti statusą…
Taigi, jeigu jau susitaikai su tuo, kad emigracijoj esi niekas, tenka eiti toliau ir susipažinti su savim. Laiko yra, kasdienės pareigos liko Lietuvoj, tai pradedi sukti juostą apie save ir savo gyvenimą, artimuosius, santykius. Nori nenori, nes pasikeitęs gyvenimas ir geografija priverčia ir smegenis kitaip veikti, ir paaiškėja, kad ten, toje galvoje, tiek visokių nesąmonių ir pretenzijų tam gyvenimui susikaupę. Jei pasiseka, išsikuopi, nusiimi susireikšminimo jausmą, ir eini toliau, jei nepasiseka, lieki tam aukos ir pretenzijų lauke.
Beje, nesvarbu, kur gyvensi, savoj šaly ar svetimoj, tad geriau su tais dalykais susitvarkyti, kitaip tapsi našta sau ir kitiems, kaip paauglys, įsivaizduojantis, kad kiti tau kažką skolingi…
Na, o kai susitvarkai su savo dvasinėm būsenom, tenka atsakyti į pagrindinį klausimą, kodėl aš čia ir ką ruošiuosi veikti? Atvykau dėl pinigų, sveikatos, o gal dėl kažkokio aukštesnio tikslo? Pavyzdžiui, tapti savo gyvenimo kūrėju, lipdančiu tai, kas ir kitus žmones padarys laimingesnius?
Sako, atėjo laikai, kai bet koks mūsų veiksmas turi būti įkvėptas žinojimo, kad einam pirmyn su aukštesne misija, ne tik ieškodami naudos ar savirealizacijos, pripažinimo. Tad su tokia nuostata pagaliau atėjau į tokį tašką, kai supratau, kad noriu kurti grožį. Noriu tobulinti savo tapybos įgūdžius ir pagaliau pradėti tapyti taip, kaip tai darė senieji meistrai, iki tų laikų, kai tapyba tapo tiesiog terlionėmis.
Akis užkliuvo už tapybos kursų pasiūlymo internete, kur atradau tai, apie ką net nedrįsau svajoti. Ypatinga technika, kurios pagalba kuriami šedevrai, tokie, kokius kūrė Leonardo Da Vinčis, Rubensas ar visi tie, iki tol, kol Pikasas iš genialaus realisto tapo kubistu. Sakysit, o kuo blogai kubizmas? Ogi tuo, kad su juo ir kitomis modernizmo srovėmis atėjo posakis: ,,ir mano vaikas taip gali priterlioti“. Iki tol tapytojai buvo talentingi, kūrybingi amatininkai, įvaldę tam tikras technikas, kurių dėka buvo kuriami šedevrai, o žmonės, žiūrėdami į tuos šedevrus, pasijusdavo pakylėti, geresni, apsalę iš laimės ir susižavėjimo, pasijusdavo arčiau Dievo. Noriu taip išmokti tapyti, net jei pavyks tik kurti kopijas, jau žinosiu, kad pavyko pakilti dar arčiau grožio ir šviesos. Palinkėkite man sėkmės, šiam kartui tiek, iki.
P.S. Žinau, kad skaitytojams Lietuvoje rūpi ir praktiniai klausimai apie gyvenimą Graikijoje, parašykite, kas jus domina labiausiai straipsnio ar FB komentaruose, jūsų klausimams paskirsiu atskirą rašinį ir pasistengsiu į tuos klausimus atsakyti.
