Ligita Juknevičiūtė
Labai gražu būtų parašyti, kad Kalėdos yra apie sniegą ir eglutę, nudabintą žaisliukais, elnius ir lemputes, dovanas ir nukrautą skanėstais stalą, televizorių, pramogas ir artimuosius, susiglaudusius prie židinio, ypatingą Kalėdų dvasią, bet Kalėdos yra ne apie tai.
Pagal tai, kas iki mūsų atėjo, Kristus, kurio gimtadienį švenčiame, gimė rūsčiais laikais, jo tėvai slapstėsi, bėgo nuo galimos kūdikio žūties, apie sniegą ten dabar Izraelyje nėra net kalbos, buvau kadaise per Kalėdas ten, šilta, gera… Prie Kristaus gimimo bazilikos Betliejuje, pamenu, nusipirkau sidabrinį rožančių, kurį ir dabar nešioju…
Ten dabar Palestinos teritorija. Važiavom taksi iš Jeruzalės tuos dešimtį kilometrų nuo Al Aksos mečetės ir Raudų sienos iki Betliejaus Vakarų krante, matėm tą didžiulę sieną, skiriančią Jeruzalę nuo Vakarų kranto, taip pat palestiniečius rūsčiais veidais, prekiaujančius Betliejuje suvenyrais, granatų sultimis ir krikščioniška simbolika…
Pamenu, Kristaus gimimo bazilikos aikštėje stovėjo eglutė su žaisliukais. Žmonės ėjo į bazilikos rūsį pamatyti žemės lopinėlį, kur gimė Kristus, pažymėtą sidabrine žvaigžde, ir aš mąsčiau, įdomu, kaip tas imperatorius Konstantinas tą vietą nustatė… Piligrimai, turistai ir atvykėliai grūdosi eilėje prie tos žvaigždės panašiai, kaip kokiam prekybos centre sovietmečiu prie mandarinų ar pop koncerte …
Žodžiu, nors ten ir TA vieta, kur gal prasmingiausia būtų Kalėdas švęsti, bet vis tiek ne tai… Dabar galvoju, ar pajutau tada ten tą garsiąją Kalėdų dvasią? Nelabai, tiesą sakant, tiesa, pačioje Jeruzalėje, prie Raudų sienos ir Jėzaus kapo šventykloje iš tiesų buvo kažkokia ypatinga energija, rodos, smelkė kiaurai tas suvokimas, kad esu ten, kur vyko stebuklai ir vaikščiojo Jėzus, ir ašaros, pamenu, riedėjo nuo to suvokimo, toks stiprus ir gyvas buvo tas prisilietimas prie šventų vietų…
Taigi, tą naktį, kai gimė Jėzus, kažkur toli nuo rytietiško šurmulio ir žiaurių persekiotojų, nebuvo prie kūdikio nei gausios giminės, nei vaišių, nei artimųjų sveikinimų, nei eglutės, tik tamsa, tyla ir begalinis dangus su žvaigždėmis… Tik šalta naktis, gal koks laužiukas pasišildyt, nes dieną saulė, o naktį vos septyni kokie laipsniai, kaip rodo google orų programėlė, dar gal buvo koks sūrio ir džiovintos mėsos gabalėlis, duona, vanduo, tvartas, tiksliau, pastogė nuo lietaus, nes ten žiemą irgi kartais palyja, gyvuliukai kažkokie, rupšnojantys šieną, priklydę piemenys ir trys karaliai, tiksliau, išminčiai, atėję pasveikinti pasaulio Atpirkėjo.
Tiek nedaug… ir tuo pačiu viskas, ko reikia mums atėjus į žemę. Tėvų, naminių gyvulių, kitaip sakant, kūrinijos, su kuria turėsim sutarti, saugios pastogės nuo lietaus tyloje, išminties ir pasitikėjimo Dievu net dykumoje ir pavojuose.
Ir tikrai žinau, kad tą naktį virš Kristaus ir jo šeimos pleveno meilės dvasia. Kad jo motina neverkė ir nesiskundė tokia dalia, kad štai jie bėga ir slapstosi, kad nėra šiltos lovos ir patalų, giminės sveikinimų ir rūpesčio, skanaus įvairaus sveiko (kaip juokinga, tiesa?) maisto ir tarnaičių, tikrai tikiu, kad ten, tam tvarte ir toje begalinėje taurioje vienatvėje Kristaus tėvai kūdikio gimimą priėmė kaip didžiulę palaimą ir prasmę, nuolankiai ir džiugiai, su pasitikėjimu, kad juo ir jais visais bus pasirūpinta.
Galbūt tos mintys apie Kristaus gimimą man padeda ramiai priimti ir savo situaciją, nes irgi esu tam tikra prasme tremtyje, išvykau iš Lietuvos, nes nebesijaučiau ten saugi ir rami. Tad per Kalėdas esu ne namie, namų, tiesą sakant, Lietuvoje nebėra, grįžus į Vinių tektų apsistoti viešbutyje, o į Graikiją išvykau po to, kai atsisakiusieji skiepytis buvo paskelbti tautos priešais ir Kremliaus agentais (pamenat, kai kurie tautiečiai garsiais vardais siūlė neskiepytus šaudyti ir linkėjo jiems numirti?). Tad mano Kalėdos ir šiemet praeis ten, kur nėra sniego, bet yra ramu ir tylu. Nebėgiosiu po parduotuves, nesėdėsiu kartu su savo šeima, su vaikais Vilniuje, nei kaime, kaip buvo įprasta per Kalėdas, nes po staigios tėčio mirties į kaimą nebevažiuojam, o būsim čia, nes tokie metai, toks laikas, taip reikia.
Reikia ramybės ir tylos, kad išgirstum save. Atsirinktum, kas yra svarbu, o kas – tik tau primestos formelės, į kurias reikia sutilpti. Surastum stiprybės būti širdyje ten ir su tais, kurie irgi yra tremtyje ir vienatvėje, tik su Kristumi, tikintys jo malone ir gailestingumu. Su tais, kurie neseniai išgyveno netektis.
Tad aš būsiu širdyje kartu su savo drauge, kuri netikėtai liko našle ir vis dar yra skaudžioje tyloje ir gedule. Su tais, kurie šiemet prarado tėvus, artimuosius, ir per Kalėdas, raginančias švęsti ir šypsotis būry artimųjų, jausis ypač vieniši prie sumažėjusio šeimos rato… Su tais, kurie tikėjosi pergalės amžinuose pasaulyje vykstančiuose karuose, bet nusivylė ir jau suvokia, kad jokios pergalės nebus, o kovoti reikia tik su savo puikybe ir netikrų dievų garbinimu… Būsiu su vienišomis mamomis, kurios ypač skaudžiai per Kalėdas pajunta liūdesį, slepiamą po dovanų vaikams gausa, nes prie stalo nėra tėčio… Su tais, kurie neturi už ką aplankyti artimųjų net per Kalėdas, nes yra silpni ar ligoti, artimieji yra toli, o bilietai brangūs… Su tais, kurie išgyveno pykčius su brangiais žmonėmis, atstūmimą, nes pasidavė kiršinimui ir puikybei, išdavystes ir skyrybas, su Izraelio įkaitais toli nuo artimųjų, su visais, kurie šiais metais patyrė didelę kančią ir tuo pačiu pabudimą, nes neprarado vilties, nes jei mes dar esam čia, šitoj žemėj, vadinasi, dar turim čia reikalų ir pamokų, ir reikia juos atlikti…
Pabūsiu šiemet ramiai ir tyliai… Pasimelsiu už taiką ir mūsų stiprybę būti. Tiesiog būti ir pasitikėti Tuo, kurio atėjimą švenčiame. Pabūkim visi kartu, nesvarbu, kur esame, tiesiog užsimerkime ir pabūkim visi kartu be laiko ir vietos ribojimų, amžinybėje, tam tvarte Betliejuje su snaudžiančiu kūdikėliu prieš du tūkstančius metų, ir prie Kalėdų stalo šiemet, su mylimaisiais , gyvais ir jau išėjusiais… Tai tikrai įmanoma, tereikia nurimti ir užsimerkti, su meile širdyje, todėl prašau, nurimkime ir pabūkime…
