Ligita Juknevičiūtė
(Reikiamos sumos Artūro vaistams dar neturim, bet tai juk netrukdo jausti dėkingumo ir pasitikėjimo dievišku planu, kad viskas vyksta taip, kaip reikia, tiesa?)
Paskelbus pagalbos prašymą dėl režisieriaus Artūro Pozdniakovo sveikatos, teko permąstyti dar kartą daug ką apie žmogaus sveikatą, prigimtį, apie tai, kaip sunku yra prašyti pagalbos ar nenupulti į neviltį.
Lėtai atėjusi ar netikėtai užklupusi liga žmogui yra didžiulis išbandymas, nes pirmiausiai susiduri su išgąsčiu ir baime dėl rytojaus. Nesvarbu, kas susirgo, tu pats, tavo artimas, vaikas ar šuo. Susvyruoja pasitikėjimas dieviška malone, apima kaltės ir net gėdos jausmas, nes juk turbūt dėl kažkokių savo nuodėmių esi nepakankamai mylimas Dievo, ir pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, yra – kodėl man?
Už ką Dievas baudžia, ką padariau ne taip, ir taip toliau, ir panašiai.
Bet jau mėnesį mano sergantis šuo Zorba juk nieko bloga nepadarė, tad vaikščiodama pajūriais aš kalbu maldas ne tik už save, už savo artimuosiu, aš meldžiuosi ir taip: „Viešpatie, Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlės, pasigailėk Artūro, mano artimųjų (čia seka vardai), pasigailėk Zorbos“.
Ir kai ateina pagalba, kai ateina viltis ir sugrįžta stiprybė, aš po Velykų paimu Šventąjį raštą ir atsivertusi atsitiktinį puslapį, perskaitau, kaip Jėzus išgydė akląjį.
„,Jono 9,1/9,20
Neregio išgydymas
…Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: Rabi, kas nusidėjo, jis pats, ar jo tėvai, kad gimė neregys? Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai…“
Ir aš tada suprantu, kad ligos mus aplanko tam, kad ne tik patys negaluojantys, bet ir visi, kas šalia, permąstytų savo santykį su Dievu, kad tas pasikeitęs santykis pradėtų veikti. Dievas duoda mums laisvą valią, ir ištikus bėdai mes esam laisvi veikti sveikatos, maldos, pagalbos ieškojimo kryptimi arba pulti į neviltį.
Ir net nupuolę į juodžiausią tamsą, turim šansą šauktis Viešpaties vėl patikėti savo galia, savo ryšiu su šaltiniu ir atgavę tą viltį, toliau kurti ir gyventi.
Aš pati tai jaučiu labai aiškiai, nes Velykos buvo gan sunkios, išsibalansavau emociškai dėl šios situacijos, tada veterinarai paskelbė kone nuosprendį Zorbai, jaučiau, kaip senka optimizmas, nuolat bėgo ašaros ir liūdnos mintys neleido miegoti. Bet ta būsena keitėsi į naują, prašiau Dievo, kad atsiųstų žmogų, kuris suteiks pagalbą Zorbai ir mums, ir ta pagalba atėjo, tikiu, kad Zorba pasveiks.
O svarbiausia, vėl atsigavau, pralinksmėjau ir labai aiškiai suvokiau, kaip Artūro pagalbos prašymas įgalino veikti Dievą per tuos žmones iš viso pasaulio, kurie siuntė mums savo paramą, viltį ir maldas.
Visiškai nepažįstami ir savi.
Kartais ne tik svetimi, bet ir mes patys sugebam save nurašyti. Tas posakis, ai, juk toks amžius, geriau padėsiu vaikams, nu ką padarysi, vis tiek ta liga nepagydoma, ką jau čia bepadėsi… suprantate, apie ką aš? Na, nėra kartais mūsų šalyje vietos brandiems žmonės, deja, ir tas požiūris neretai priverčia patikėti, kad kovoti neverta, juk amžius.
Pamenu, kaip vietinėj Graikijos Ksilokastro ligoninėj dar prieš pora mėnesių man armėnė moteris, medikė, pasakė: „Žinokit, atsirado vaistai nuo šios ligos, juk Artūras toks jaunas, pasidomėkite, jis juk toks jaunas, toks jaunas, jam reikia pasveikti“. O aš tada žiūrėjau į ją tokiu liūdnu buku pavargusiu žvilgsniu, nes jau ir pati buvau bepatikinti, kad nu ką padarysi, ką jau čia bepadarysi… Laimei, tiksliau, ačiū Dievui, dabar taip nebegalvoju.
Graikijoj moterys gimdo ir penkiasdešimtmetės, pilna tokių brandžių mamyčių, kaip ir tų žilagalvių jaunuolių tėvelių su savo bendraamžėm, lakstančių ant mopedų ir motociklų…
Dievui nėra neįmanomų dalykų, todėl ir jūs, tie, kurie supratot žinutę, kurie išgirdot mūsų pagalbos šauksmą, aukojot ir siuntėt, kas po kelis eurus, kas šimtais, o kas ir tūkstančiais. Nes jūs irgi patikėjot, kad Artūras dar labai jaunas, kad jis turi dirbti, kurti, kad jokiam amžiuje negalima žmogaus nurašyti, jei jis pats kabinasi į gyvenimą, į kūrybą, į tikslą. Atsiliepėt su idėjom, kaip dar galim gauti lėšų vaistams, ir vėl tęsiam darbus su scenarijum filmui „Kažkas atsitiko du“, gal bus ir knyga kažkokia, ir kiekvienas pokalbis su draugais, giminėm, kiekvienas euras ir malda, linkėjimai, žinutės, viešinimas, darbas su kitais scenaristais Artūrui yra geriausi vaistai ir motyvacija sveikti, gyventi, atsinaujinti, ir, tikiu, dar daug ką sugalvosim, kad Artūras ne tik būtų sveikas, darbingas, bet ir kad būtų sukurti jo sugalvoti filmai, kad mes visi kartu išgyventume tą bendrystės ir Dievo veikimo per mus visus džiaugsmą.
Jūs atsiliepėt, nes pajutot, patikėjot, kad taip per jus visus veikia Dievas, kad savo tikėjimu ir parama jūs galite padėti įvykti stebuklui.
Nes liga ateina ne už kažką, o kad parodytų, kaip, anot Jėzaus, toje situacijoje „turi apsireikšti Dievo darbai“. Per mus visus, per tuos, kurie serga ar kenčia, ir per tuos, kurie sugeba padrąsinti ir palaikyti, be moralų ar filosofijų, o tiesiog pagal savo širdies veikimą.
Žodžiu, malda, pinigais, o svarbiausia, tikėjimu, kad viskas Dievo rankose, ir ne mums spręsti, kas jau per senas gimdyti ar pasveikti, kam dar pagyventi, o kam jau aleliuja.
Širdingai dėkoju visiems, atsiliepusiems į mūsų pagalbos prašymą, kiek galėjau, surašiau padėkas į jūsų feisbukus, asmenines žinutes, o kam nepadėkojau, atleiskit, gal nepastebėjau ar nesupratau, kaip padėkoti.
Širdingai dėkoju Jolantai Blažytei ir jos labdaros fondui „Viltis“, dėkoju Dievui už drąsą kreiptis į jus visus, už gerą nuotaiką ir žinojimą, kad pasitikim Juo ir einam ten, kur veda.
Artūro sesuo Florina, kuri žino mūsų su Artūru istoriją nuo pradžių, nuo labai seniai, su kuria aš kalbėdavau, kai būdavo ypač sunku arba atvirkščiai, labai stebuklingai gerai, kartą man parašė žinutę: „Žinai, aš stebiu jūsų su Artūru istoriją kaip kokį filmą, labai įdomu, kaip toliau klostysis veiksmas“.
Taigi, ir aš pati į gyvenimą žiūriu kaip į filmą, kurio scenarijaus autorius mums yra paruošęs dar ne vieną siurprizą. Ir jums to paties linkiu. Niekada savęs ir artimo savo nenurašyti, viskas, kas su mumis vyksta, skirta tam, kad mes praeitume išbandymus ir gundymus nusivilti, ir kad vis tiek išsaugotume šviesą, kad per mus „galėtų apsireikšti Dievo darbai“.
Kai tą suvoki, visos situacijos tampa įveikiamos, pakeliamos ir prasmingos. Visos tampa tokios, už kurias gali tik padėkoti, net jeigu tuo metu lyg elektra krato nevilties išbandymas. Dievas stovi šalia, leidžia tai patirti ir praeiti, kad įveikę sunkumus, taptume Jo kuriamų stebuklų liudininkais ir Jo statomo amžino filmo veikėjais.
Judame toliau, veiksmas tęsiasi, dar ne pabaiga, o tik amžinojo serialo kažkelintoji serija.
