Ligita Juknevičiūtė
Tai buvo mums pažadėta Kristaus: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“. Nuo ko? Šiandien, stebėdama tai, kas vyksta pasaulyje, manau, kad nuo kaltės jausmo, nerimo ir iliuzijos, kad galim suvaldyti dieviškus procesus, nematydami pilno žemiškojo ir dieviškojo konteksto. Aš renkuos laisvę per tokią Tiesą. Ne veltui galingas Poncijus Pilotas paklausė sumušto, kruvino, bet širdyje laisvo Kristaus, o kas yra Tiesa? Nes tik laisvas nuo neapykantos, kaltės jausmo ir iliuzijų, kad yra galingesnis už Dievą, žmogus žino atsakymą į šį klausimą.
Tik, štai, kas yra toji laisvė kiekvienam iš mūsų? Į šį klausimą šiandien teks atsakyti kiekvienam asmeniškai. Aš sau jau atsakiau.
Buvusios komjaunuolės ir Ukrainos rėmėjos atsivertimo istorija.
Pirmiausiai pakalbėkim apie laisvę. Kas yra toji laisvė ir kada žmogus iš tikrųjų yra laisvas?
Ištrūkus iš geležinės uždangos kurį laiką atrodė, kad didžiausia laisvė yra keliauti po pasaulį. Dabar tas pasaulis pilnas valkataujančių romantikų, taip, beje, buvo ir tada, kol mes dar gyvenom sąlyginiai uždaryti, ir tai po Tarybų Sąjungą galima buvo nutranzuoti iki Azijos, pamatyti, pavyzdžiui, nuostabius Taškento minaretus, o šiandien tokia kelionė jau būtų nepigi.
Tad dabartiniais laikais man ir, manau, daugybei žmonių aukščiausia laisvės išraiška ir prabanga tapo gyventi be nerimo ir kaltės jausmo.
Šiuolaikiniam pasaulyje, beje, visais laikais, bet dabar ypač, nes prarado pasitikėjimą Dievu, žmonija pati save varo į emocinę vergiją, drebėdama dėl rytojaus, dėl to, kad bet kada gali prarasti pastogę ar sveikatą, gyvybę.
Šiuolaikinis žmogus yra pakabintas ant emocinės nelaisvės, nes per technologijas ir mobiliuosius jis nuolat atakuojamas jaustis kaltu dėl to, kas vyksta pasaulyje, ką nors gelbėti, kuo nors piktintis ir įsivaizduoti, kad tas piktinimasis arba aukojimai šaliai X pakeis situaciją, kad atjauta yra tolygi kaltės jausmui.
Aukojimai karui papildo ginklų prekeivių sąskaitas ir tampa skausmu žuvusiųjų karuose artimiesiems, juk tai elementaru, bet nesinori tuo tikėti, puikybė verčia rinktis kovos kelią, pasiduodant iliuzijai, kad pervedęs tris eurus tu prisidedi prie greitos taikos ar kažkurios valstybės pergalės. O tos pergalės kaip nėra, taip nėra.
Atjauta konkrečiam žmogui, kuris kreipiasi į jus pagalbos, iš esmės skiriasi nuo manipuliacijų nacionaliniais ar tarptautiniais klausimais. Lietuviai, kaip paaiškėjo, yra labai empatiški, lengvatikiai ir pasiduodantys valdžios, žiniasklaidos manipuliacijoms, savo asmeninę kančią iškart sutapatina su kenčiančiais kažkur už tūkstančių kilometrų, todėl noriai atiduoda paskutinius grašius, kad tik pasijustų geriau, kad tik padėtų tai vargšei šaliai, nacijai ar regionui.
Aš irgi tokia buvau. Labai gerai pamenu, kaip susitapatinau su Maidano kovotojais, rinkau paramą pirmiesiems į frontą Ukrainoj išėjusiems kariams prieš dešimt metų, kai tai dar nebuvo populiaru. Nesigilinau per daug, kas iš tiesų ten Ukrainoj vyksta, man patiko jaustis gelbėtoja, patiko pojūtis, kad padedu kažkokiai idealistinei laisvės idėjai ir nuskriaustiesiems. Na, tikra komjaunuolė, tik būdami komjaunuoliais neturėjom dėl ko kovoti, gyvenom stabiliai ir ramiai, tiesa, piešėm plakatus „Karui ne“, bet taip ir nesulaukėm karo su Amerika ir imperialistais, kaip buvom gąsdinami, tad, matyt, tas komjaunuoliškas ryžtas už kažką kovoti pasireiškė jau tapus laisvos valstybės piliete.
Taip jau yra, mes, žurnalistai, dažniausiai viską pamatom ir išbando pirmieji, ir gerus, ir nelabai smagius dalykus. Kadaise, pavyzdžiui, mes, laisvos Lietuvos žurnalistai, pirmieji nemokamai ir smagiai buvom nuskraidinti į Egiptą, tik po to pajudėjo ten turistai. Taip ir su maidanais, ir politinėmis idėjomis.
Kai kurie iš mūsų, pagavę kablį toms nemokamoms kelionėms ir privilegijoms, tampa nebe žurnalistais, o tam tikrų idėjų skleidėjais ir dirba propagandistais, bet dabar mano rašinio tema kita.
Taigi, po Maidano 2014 aš tapau kovotoja už Ukrainos laisvę, suorganizavau ir vedžiau koncertus, aukcionus Ukrainai remti, jie vyko bažnyčiose, klubuose, privačiai. Tai truko gal keletą metų, tada tiesiog rinkom aukas kareiviams, kurie ėjo į frontą su kedais, neturėjo net šalmų, tad jautėmės gelbėjantys gyvybes tų, kurie net neturi į karą ką apsirengti.
Paskui viskas lyg aprimo, atrodė, kad tie konfliktai Ukrainoj kažkaip pasibaigs, kol neprasidėjo tikras karas 2022 , ir į Lietuvą plūstelėjo pabėgėliai iš Ukrainos. Tada Ukraina pradėjo gauti milijardines paramas iš Vakarų, o Lietuva irgi tik pagavo kablį rinkliavoms, į tai buvo pajungti visi influenceriai, pagrindinės partijos ir etatiniai smegenų plovėjai, kurių kažkodėl nesigirdėjo anksčiau, o aš pirmą kartą susimąsčiau apie tai, kodėl per tiek metų Ukraina taip ir nesugebėjo išspręsti šio konflikto su Rusija, tiesą sakant, man jau kažkaip pabodo ta tema, juk labai norint galima buvo rasti taikų sprendimą per aštuonerius metus? Vadinasi, kažkam tas karas naudingas? Abiejose pusėse?
Kartą, tik prasidėjus 2022 metų invazijai, bendravau su pabėgėlių ukrainiečių šeima, varčiau vienos paauglės mergaitės piešinių sąsiuvinį. Tarp labai gražių ir romantiškų paauglės darbų su rožėmis ir žirgais, pamačiau nupieštą katinuką, kuris, kaip komikse, sakė: „Oi, kokia skani maskolių mėsytė“. Suprask, katinukas valgo tam tikros tautybės žmones, nerašysiu, kokios, patys suprantat, ir vaikas, tai nupiešęs, turbūt yra pagiriamas ir jaučiasi geru patriotų vaiku.
Pamenu, tai man tapo tam tikru nubudimo momentu, kad gana yra gana. Aš nebenoriu padėti valstybei, kuri savo vaikus moko nekęsti kitos nacijos taip, kad galima net skatinti juos būti kraugeriškos prigimties.
Mūsų tauta irgi prisikentėjo per trėmimus, okupacijas, bet niekada, pabrėžiu, niekada iki tol nebuvau iš jokių tremtinių ar patriotų girdėjusi, na, gal išskyrus Landsbergį ir jo partijos co , cha cha, kad jie savo vaikus mokytų nekęsti rusų ar žudyti lenkus, tiesa, Valinskas yra ta tema irgi pasireiškęs, bet čia nesiskaito turbūt.
Kaip supratau vėliau, neapykanta tarp rusų ir ukrainiečių tam tikruose nacionalistiniuose sluoksniuose yra ilgametė, dar nuo sovietmečio ir banderų laikų, ir net madinga, ir mums net nesuvokiama, tad ir jų karas turi tam tikras ilgametes priežastis, apie kurias mes beveik išvis nieko nežinom.
Lietuvoje Rusijos ir Ukrainos karas buvo nušviečiamas labai tendencingai, kaip , beje, ir visi tarptautiniai konfliktai, kurių tikrųjų priežasčių ir šaknų mes nežinom ir žinoti gal net negalim, nes nepriklausomos žiniasklaidos beveik nebeliko, o ir ta nepriklausoma nežino visko, kokie susitarimai ir sandoriai vyksta tarp pasaulio galingųjų.
Aš išvykau iš Lietuvos, kuri, prisileidusi ukrainiečių ultra nacionalistų pabėgėlių ir medijos pumpuojamos neapykantos naratyvo, po truputį pradėjo zombėti, užsidėjusi ant feisbukų pasiūlymą su keiksmažodžiu rusų laivui, ir šiandien jau turim raginimus šaudyti nelojalius piliečius. Ar vaikai Lietuvoje jau piešia katinukus, kurie valgo priešų mėsą? Tikiuosi, dar ne.
Tiesa padarys jus laisvus. Mane ta tiesa ir suvokimas, kad aš nenoriu tapatintis su neapykantos ir karo energija, išlaisvino, be jokio sąžinės graužimo galiu pasakyti, kad nuo 2022 invazijos pradžios nebeaukojau Ukrainai nė cento. Tiesa, pažįstamus ukrainiečius, pabėgėlius, kiek galėjau, palaikiau draugyste ir dėmesiu, drabužiais. Ir viskas.
Tie, kas nenorėjo ar negalėjo būti laisvi, užkibo ant to kaltės dėl įvykių Ukrainoje jausmo ir tapo aršiais vienos pusės rėmėjais, kitos nekentėjais. O aš, kaip suprantat, turbūt tapau vatnike, net rinkdama paramą režisieriaus Artūro Pozdniakovo gydymui sulaukiau klausimo „Kieno Krymas“, atsakiau neteisingai ir tada pati pervedžiau atgal Lietuvos patriotei penkiasdešimt eurų. Tebūnie.
Nesigailiu, kad buvau antivakserė, nesigailiu ir kad tapau vatnike. Tikiu, kad mane saugo Dievas, jeigu jam patinka tai, ką aš darau ir ko siekiu, t.y., laisvės, ramybės, pasitikėjimo Dievu ir taikos širdyje.
Laikas parodė, kad nieko mes iš tikrųjų nežinom, kas vyksta tarp pasaulio galingųjų ir kas tampo tas lėles, kurios save vadina politikais ir pasaulio valdovais. Neseniai Putinas per televiziją pasakė, kad jie, Rusija, nekuria naujos pasaulio tvarkos, toji tvarka tiesiog jau vyksta, kaip pateka saulė, ir kad tai yra neišvengiama.
Ir dabar aš dėkoju Dievui, kad laiku atsigręžiau į Jį, į amžinąsias vertybes, į vidinės jėgos ir ramybės stiprinimą, ryšio su Dievu kūrimą, nekreipdama dėmesio į tai, kuo mane bando sumanipuliuoti.
Ir jums linkiu atsakyti sau į klausimą, kas yra laisvė, tapti laisvais, tapti tais, kurie pažino tikrąją Jėzaus Tiesą.
