Isterija forever

58
4
- Reklama -

"1941 m. birželio 22 d. didžiajame Vokietijos žygyje prieš bolševizmą lietuviai labai nuoširdžiai pasitiko vokiečių karius, visokeriopai jiems padėjo ir lengvino jų žygį. Lietuviai partizanai su ginklu rankoje aktyviai padėjo vyti bolševikus, o moterys ir mergaitės visur pakelėse vaišino vokiečių karius", - skelbiama to meto Lietuvoje leistame leidinyje "Savaitė". KK nuotr.

Kiek reikia laiko, kad taikiai tarpusavyje gyvenę žmonės pradėtų pjauti vienas kitą lyg skerdykloje? Taip, taip, paprasti žmonės, kurie keliasi septintą ryto, valosi dantis, veda vaikus į mokyklas, sutikę kaimyną sako: „Laba diena“, dirba ar mokosi. Tie, kurie kraują iki skerdynių pradžios matę tik įsipjovus pirštą, o mirusiuosius – tik gulinčius karste apsuptame gėlių. Būtent juose staiga atsiranda visą naikintis potraukis kraujui. Net jei jie patys negali jo paleisti ,vis tik su liguistu susižavėjimu stebi, kaip tai daro kiti. Kiti, bet tokie patys kaip jie.

Humanistai, idealistai ir visi kiti, skęstantys šventame naivume, galite tučtuojau kibti man į atlapus ir apkaltinti manę cinizmu. Jūs teigsite, esą dauguma žmonių niekuomet nevirs žudikais, esą to neleis vadinamoji moralė. Tik štai tam, kad visuomenė taptų žudikų gauja, visai nebūtina, kad žudyti pradėtų kiekvienas jos narys. Maža to, visai nebūtina, kad dauguma aktyviai pritartų skerdynėms – pakanka veiksmu ar neveikimu su jomis tyliai sutikti.

Ar daug laiko prireikė Gėtę ir Schillerį užauginusiai tautai, kad ji atsidurtų dailininko-efreitoriaus surikiuotose kolonose? Ar ilgai Jugoslavijos tautos ruošėsi tam, kad pradėtų žudyti vienas kitą? Ar daug laiko praėjo nuo tos minutės, kuomet Maidane buvo mestas pirmas akmuo, iki dabar vykstančio pilietinio karo?

Ir jei paklaustumėte bet kurio karo eilinio dalyvio, net ir to, kurio rankos suteptos krauju iki pat alkūnių, kodėl jis ten atsidūrė, jis be priežasties įvardinimo greičiausiai pasakys, kad ne jis šovė pirmą šūvį, jis tik esą gynėsi, o tiksliau kažką nuo kažko gynė. Na, arba, jei vis tik jam išaušta atpildo valanda, jis tiesiog „vykdė įsakymą“ ir jis pats vertas užuojautos.

Tai kas gi įvyksta, iki prasideda eilinės didžiosios muštinės? Isterija, draugai mieli, isterija. Meistriškai kurstoma ji vieną kartą įsiliepsnoja visą naikinančiu gaisru. Tai pabaisa, kuri prasiskverbia net į pačius blaiviausius protus, o tuos, kurie ir taip buvo neatsparūs įtakoms, sunaikina. Ir lieka besiblaškantys kūniškieji kevalai, kurie toliau platina jos užkratą.

Bet atmeskime šaltą teoriją ir pakalbėkime apie tai, kas miela ir artima dažno lietuvio „patriotiškai“ įaudrintai širdžiai. Pakalbėkime, pvz., apie „baisius lenkus“, kurie, stumiami „baisių rusų“, jau gaminasi pasienio riboženklius Viduriniajai Lietuvai pažymėti , o gal net galanda peilius lietuviams pjauti. Kaip manote, kiek laiko prireiktų nuo pirmo nežinia kieno paleisto šūvio (net ne tikro, o taiklaus propagandinio) iki Šalčininkų fronto atsiradimo ? Esu didis pesimistas ir matydamas, kaip gausėja primityvių ksenofobų gretos, o bendras piliečių akiratis vis siaurėja, galiu drąsiai teigti – mes nesame niekuo pažangesni už vokiečius, serbus, bosnius ar ukrainiečius ir niekuo ilgiau už juos atsilaikysime prieš karo kurstytojų propagandą.

Karo, o tiksliau prigimtinio galingo ir visą puolančio priešo, isterija pirmiausiai yra puikus būdas valdančiam elitui nespręsti aštrių socialinių, ekonominių ar pilietinių teisių klausimų. Maža to, valdantieji pradeda naudotis ja dar iki tol, kuomet ištaria žodį „karas“. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – tik ką vienas iš ministrų iš esmės atvirai pavadino už savo socialines teises kovojančius pedagogus valstybės priešais, ir tai nėra pavienis atvejis.

Tolimesnė istoriškai ne kartą jau vykusi įvykių raida yra priversti vienus piliečius skųsti kitus. Ir čia jau taip pat pasiekta nemažai, ir nors kol kas mums dar atvirai nesiūlo, kaip JAV makartizmo ar TSRS KGB laikais pranešti apie „įtartinus“ kaimynus, tačiau Lietuvos provyriausybinių „visuomenininkų“ aktyvumas „išaiškinant ir smerkiant“ tariamus liaudies priešus yra kryptingas viešosios nuomonės formavimas, ruošiant eilinį pilietinių teisių siaurinimą.

Tiksliau sakant, mes eilinio pilietinių teisių siaurinimo „paketo“ jau sulaukėme. Savivaldos rinkimuose pamaloninus piliečius mažareikšmiu (nors ir reikalingu) tiesioginių merų rinkimų „meduoliu“, valdantieji tuoj pat tvojo per kuprą botagu iš esmės užkirsdami kelią nepartiniams sąrašams patekti į savivaldą. O iš paskos jau atlekia ir Seimo rinkimų įstatymų pakeitimo kuoka, kuri iš principo visus būsimus rinkimus pavers kontroliuojamais.

Bet kažin, ar tai svarbu tuo didingu istoriniu momentu, kuomet, pasak tų pačių valdančiųjų, mes stojome į žūtbūtinį mūšį, kuris esą, pasak vienos konservatorių lyderės, „atkartoja 1990-91 m. įvykius“ .

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą