Jonas Balčiūnas
Pažiūrėjau laidą „Lietuva tiesiogiai“. Istorikas Algimantas Kasparavičius diskutavo su konservatorių partijos pirmininku, Kasčiūnas TV televizijos įkūrėju, Laurynu Kasčiūnu. Diskusija sulaukė plačių komentarų socialiniuose tinkluose, tad pažiūrėjau, kad turėčiau savo nuomonę.
Pokalbio temą išprovokavo Kasčiūno TV laida, kurios esmę galima nusakyti taip, – kas turėtų šaudyti nelojalius Lietuvos piliečius, jeigu Lietuvai iškiltų karo grėsmė? Kasčiūnas žino, kad tokių piliečių Lietuvoje apstu, tad tai tik techninis klausimas, – kas šaudys? Kasčiūnas šią funkciją siūlė perleisti ir civiliams, kurie užsirašė į komendantūras. Jis tikisi, kad civiliai informuoti, kad jiems teks šaudyti nelojalius Lietuvos piliečius.
Laidoje „Lietuva tiesiogiai“ Kasčiūnas sušvelnino savo poziciją, kalbą nukreipdamas į diversantus ir pareigą ginti Lietuvos valstybę.
Niekam nekyla klausimų, kad reikia ginti Lietuvos valstybę, bet Kasčiūno TV pasiūlyta tema turi labai jau tiesmukas sąsajas su Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lietuvoje vykusiomis masinėmis nelojalių piliečių žudynėmis ir sąskaitų suvedinėjimu prisidengiant karu.
Nemanau, kad Kasčiūnas kvietė pakartoti tą patį, bet konservatorių pirmininko pasisakymai nuskambėjo būtent taip.
Žiūrint į Kasčiūno politinę veiklą, nesunku įžvelgti jo nuoseklias politines pažiūras. Jo pasaulėžiūra susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje. Neatsitiktinai jis tapo Murzos partijos nariu ir buvo net jo pavaduotoju. Ši politinė jėga pasisakė už radikalų nacionalizmą. Jai buvo nesvetimas antisemitizmas, autoritarizmas, sukarintų grupuočių kūrimas ir antieuropietiškas kursas.
Kaip matome, Kasčiūnas prisitaikė prie naujų politinių realijų, bet jo galvoje dar laksto rudi tarakonai. Reikia pasidžiaugti, kad atkuriant Lietuvos nepriklausomybę nebuvo kasčiūnų, kurie vietoj nepriklausomybės atkūrimo būtų kvietę pradėti šaudyti jedinstvininkus.
Grįžtant prie pašnekovų ir retorikos, kas gintų ir negintų Lietuvos valstybę, istorikas Kasparavičius per sausio 13 d. įvykius stojo ginti Lietuvos nepriklausomybę, o Kasčiūno galvoje pro nepriklausomybės atkūrimo pradėjo bujoti nacionalistinės idėjos, kurios jį atvedė į konservatorių partijos pirmininko postą. Jeigu Kasčiūnas laidos pabaigoje būtų išsitraukęs mauzerį, tai būtų logiškas jo pozicijos apibendrinimas.
