Vytenis Paulauskas
Seimo narys socialdemokratas J. Olekas neseniai yra pasakęs: ,,Ne darbo jėgą reikia apmokestinti, bet turtą“. Šiuo atveju J. Olekas nėra originalus. Šią nuvalkiotą frazę nuolat kartoja tiek užsienio ekspertai, patarėjai, tiek ir vietiniai ekonomistai ir politikai. Todėl dabar Seime ir vyksta mūšis dėl visuotinio nekilnojamo turto mokesčio įvedimo.
Sakoma, kad šis mokestis yra reikalingas tam, kad būtų gautos lėšos iš ES fondų, nes neva visuotinio nekilnojamo turto mokesčio įvedimas yra būtina sąlyga toms lėšoms gauti. Politikai ramina, kad šis mokestis bus labai nedidelis, iš jo planuojama gauti gal 30, gal 100 mln. eurų, priklausomai nuo to, ką nuspręs Seimas.
Vis dėlto Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, kuri nurodinėja, kaip turi elgtis Lietuva, teigia, jog iš nekilnojamo turto mokesčio Lietuvos valstybė turi surinkti 500 mln. eurų.
Akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo to, kokio dydžio turto mokestis bus nustatytas dabar, ateityje jo dydis artės būtent prie tos sumos, kurią nurodė EBPO – 500 mln. eurų. O tai reiškia, kad tokiu atveju nekilnojamo turto turėtojai kiekvieną mėnesį turės mokėti ne mažiau kaip 50 eurų.
Tai yra pakankamai didelė suma, turint galvoje, kad retas kuris pensininkas, kuris buvo įkištas į privačių pensijų fondų vergovę, po 20 taupymo metų, gali pasidžiaugti, kad gauna panašaus dydžio pensiją iš privačių pensijų fondų.
Ką mums sako apie NT mokestį?
Politikai aiškina, kad nekilnojamo turto mokestis yra labai geras tuo, kad jis visai nekenkia ekonomikai. Iš tikrųjų, šis mokestis visai nemažina verslininkų gaunamų milijoninių pelnų, tačiau jis skaudžiai smogia mažas pajamas gaunantiems žmonėms, kurie savo nelaimei privatizavo už investicinius čekius iš tarybų valdžios gautus būstus.
Beje, daugelis politikų ir ekonomistų sako, kad paprastiems žmonėms ir nėra reikalo turėti nuosavo būsto, nes jie gali būstą nuomotis, kaip yra daugelyje pasaulio šalių. Nekilnojamo turto mokestis yra priemonė tam, kad mažas pajamas gaunantys žmonės galėtų atsikratyti brangių savo būstų.
Ekonomistai teigia, kad nekilnojamo turto mokestį labai lengva administruoti. Iš tikrųjų, lengva. Pakanka tik būsto savininkui atsiųsti sąskaitą su nurodyta pinigų suma, kurią jis privalo sumokėti. O jeigu jis nesumokės, tai bus dar geriau – bus galima tolesnį darbą pavesti antstoliams, kurie savo darbą puikiai išmano, gerai žino, kaip būstą iš varžytinių pusvelčiui parduoti tam, kam reikia.
Seimo narys R. Kuodis sako, kad nekilnojamo turto mokestį reikia naudoti infrastruktūros tvarkymui. Bet gal tada reikėtų pagalvės mokestį uždėti ir visiems pėstiesiems, nes juk jie irgi naudojasi infrastruktūra – vaikšto sutvarkytais šaligatviais, grožisi savivaldybės gėlėmis išpuošta aplinka.
Kai kurie politikai galvoja, kad ir valdžiai nereikia turėti nuosavo nekilnojamo turto. Šį metodą kadaise išbandė Vilniaus savivaldybė. Valdžia savo lėšomis pastato, pavyzdžiui, administracinį pastatą, po to tą pastatą parduoda privatininkams ir vėliau iš jų tą patį pastatą nuomojasi. Taigi, visiems gerai – ir privatininkams, kurie turi garantuotą verslą, garantuotą pelną, ir valdžiai, kuri nieko neturi, bet užtikrina pelną privatininkams.
Neteisingi mokesčiai
Nekilnojamo turto mokestis yra labai senas, tačiau šiems laikams jis yra netinkamas, atgyvenęs. Anksčiau mokesčius buvo sunku kaip nors kitaip surinkti, todėl jie buvo siejami su tuo, ką galima aiškiai matyti – nekilnojamu turtu arba pačiu žmogumi. Jeigu turi nekilnojamo turto arba gyveni šiame pasaulyje, tai mokėk valdžiai mokestį, duoklę. Duoklę buvo galima mokėti ne tik pinigais, bet ir natūra – grūdais arba kokiais nors kitais produktais ar prekėmis.
Tačiau dabar laikai pasikeitė ir jau negalima mokesčių inspekcijai nunešti centnerio grūdų ar bulvių maišo. Reikia mokėti tik pinigais.
Šiais laikais yra visos galimybės sekti pinigų judėjimą, todėl atsirado kiti mokesčiai, kurie siejami ne su žmonių turimu nekilnojamu turtu, bet su žmonių gaunamomis pajamomis – pajamų, pelno, pridėtinės vertės mokesčiai, akcizai. Jeigu gauni kokių nors pajamų, tai reiškia, kad dalį tų pajamų gali sumokėti ir valstybei mokesčių pavidalu, jeigu neturi pajamų, tai nieko ir nemoki. Tokie mokesčiai yra daug teisingesni negu nekilnojamo turto mokestis, kurį reikia mokėti net ir negaunant jokių pajamų iš to turto.
Lietuvoje egzistuoja ir vadinamasis pagalvės mokestis, kuris nepriklauso nei nuo žmogaus gaunamų pajamų, nei nuo jo turimo turto, o priklauso tik nuo to, kad žmogus dar gyvena šiame pasaulyje. Tai privalomojo sveikatos draudimo mokestis. Kadangi šis mokestis nepriklauso nuo žmogaus turimų pajamų, tai daug žmonių yra jo nesumokėję, yra skolingi valstybei.
Nekilnojamo turto mokestis ir privalomojo sveikatos draudimo mokestis yra neteisingi mokesčiai, nes jie nepriklauso nuo žmogaus gaunamų pajamų. O teisingi mokesčiai yra pajamų, pelno, pridėtinės vertės mokesčiai ir akcizai, nes juos moka tie, kas gauna pajamų, kas turi iš ko mokėti ir daugiau sumoka tie, kas gauna didesnes pajamas.
Kodėl turtingieji nemoka didesnio pelno mokesčio?
Turtingieji perka daugiau ir brangesnių prekių, todėl jie daugiau sumoka ir pridėtinės vertės mokesčio. Todėl, norint surinkti daugiau pajamų į valstybės biudžetą, didinti bendrojo vidaus produkto perskirstymą, kuris yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje, ir reikia didinti būtent šiuos mokesčius.
Per pastaruosius keletą metų alkoholio ir rūkalų kainos didėjo daug mažiau negu maisto kainos, todėl ženkliai padidėjo šių sveikatai kenksmingų prekių įperkamumas – už vidutinį atlyginimą žmonės gali nusipirkti daug daugiau alkoholio ir rūkalų negu anksčiau. Dėl šios priežasties reikėtų šioms prekėms dar labiau padidinti akcizus.
Padidinus pridėtinės vertės mokestį, pavyzdžiui, nuo 21 iki 23 %, per metus į valstybės biudžetą papildomai būtų gauta apie 700 mln. eurų.
Ekonomistas A. Bartkus sakė, kad tokiu atveju prekė, kurios kaina buvo, pavyzdžiui, 0,99 euro, pabrangtų iki 1,01 euro. Abejoju, ar prekybininkai tokiu atveju keistų savo rinkodaros principus ir didintų šią kainą. Tikriausiai prekybininkai mažai kainuojančių prekių kainų nekeistų, o labiau būtų padidintos tik brangesnių prekių kainos.
Taigi, nors toks PVM padidinimas leistų į valstybės biudžetą surinkti daug lėšų, tačiau pirkėjai tokio nežymaus PVM padidėjimo, prekių kainoms didėjant dėl įvairių kitų priežasčių, net nepastebėtų.
Verslininkai pelno mokesčio moka tik 15 %, nors Lietuvos nepriklausomybės pradžioje jie šio mokesčio mokėdavo net 33 %. Tad kodėl jie dabar, esant daug geresnei ekonominei padėčiai negu anksčiau, negali šio mokesčio mokėti bent 20 %?
Katastrofiškai trūksta lėšų sveikatos apsaugai, švietimui, kelių remontui ir kitoms iš valstybės biudžeto finansuojamoms sritims, tačiau niekada nei vienas ekonomistas ar politikas nepasakė: ,,Jeigu padidintume PVM, pavyzdžiui, dviem procentais, tai sumažėtų eilės gydymo įstaigose, mažiau reikėtų mokėti už vaistus ligoniams, nereikėtų uždarinėti mokyklų, galima būtų sumažinti mokinių skaičių klasėse ir tuo pagerinti ugdymo kokybę, išasfaltuoti daugiau kelių, suremontuoti daugiau tiltų ir pan.“.
Deja, visi politikai ir ekonomistai sako ir rašo taip, kaip yra pasakęs Seimo narys D. Bradauskas: ,,Mokesčiai niekada nieko neskatino“. Neva mokesčiai yra absoliutus blogis, todėl juos būtina tik mažinti arba, dar geriau, visai panaikinti. Deja, toks požiūris yra visiškai klaidingas, nes be didesnių mokesčių gerovės valstybės niekada nesukursime.
Beje, kadaise buvęs Vilniaus universiteto rektorius ir buvęs Seimo narys Rolandas Pavilionis iškovojo, kad tam, jog būtų užtikrintas pakankamas švietimo finansavimas, švietimui būtų skirta tam tikra bendrojo vidaus produkto dalis. Tačiau Konstitucinis teismas nustatė, kad atskirai sričiai negalima skirti tam tikro garantuoto BVP procento dalies, nes tai prieštarauja Konstitucijai.
