Algimantas Rusteika
Buvęs NATO generalinis sekretorius Anders Rasmussen pareiškė, kad jeigu NATO viršūnių susitikime Vilniuje Ukrainai nebus suteikta jokių aiškesnių saugumo garantijų, atskiros Aljanso narės gali imtis individualių veiksmų. Minima Lenkija, Baltijos šalys.
Atskiri koviniai daliniai Ukrainai, kuri teigia turinti pilnai apginkluotas Vakarų ginkluote ir apmokytas, šviežias 20 kovinių brigadų, jokios esminės reikšmės neturi ir negali turėti. Akivaizdu, kad minimų „atskirų NATO valstybių“ įsijungimas į karą tokiu mastu, koks galėtų bent kiek reikšmingiau paveikti konvencionalaus karo eigą, būtų įmanomas tik metus į frontą visas turimas Lenkijos ir Baltijos šalių kariuomenes.
Tai ne tik nėra įmanoma, bet ir reikštų ne ką kitą, o į branduolinį susinaikinimą vedantį karą tarp NATO ir Rusijos, ko JAV nenori ir niekada neleis, nes procesas taptų nebekontroliuojamas. Šiame etape pagrindinis sprendimų priėmėjas Vašingtone ir visa ES nėra tam pasirengusi ir gaivina stojančias ekonomikas karinių užsakymų didinimu ir JAV dujų pristatymais į Europą.
Sankcijos Rusijai praktiškai neveikia ir masiškai apeinamos, prasideda ekonominė krizė, švelniai vadinama „recesija“, o kariniai pajėgumai ir amunicijos atsargos bent Europoje kritiškai išnaudoti.
Tokios, kaip A.Rasmussen’o nuomonės išmetimas – Rusijos galimos reakcijos ir Vakarų, mūsų taip pat, visuomenių reakcijų testavimas. Tai paprastai daroma, kai svarstomi sprendimo variantai ir vienas iš jų yra labai diskutuotinas ir prieštaringas, dėl kurio neįmanoma apsispręsti ir reikia žinoti tą galimą reakciją. Tai ir daroma ne per oficialų, o per buvusį vieną iš sprendimų priėmėjų – kad neatrodytų kaip oficialu, bet ir ne kaip feikas.
Tačiau tai netaps realiais kariniais veiksmais. Tikslas – padrąsinti Ukrainą, kuriai reikia ir po Vilniaus susitikimo dar labiau reikės informacijos ir padrąsinimų, kai bus paskelbta, kad į NATO jos niekas realiai artimiausiu metu nesirengia priimti. Nes visi tie pažadai apie narystę ateityje ir kokius nors begalinius kelius, kuriuos tam reikės nueiti ir poras geležinių batų, kuriuos reikės sudėvėti, Ukrainai dabar neįdomūs ir absoliučiai neaktualūs.
Nes vargu ar pasaulyje dar liko sveiko proto politikas, kuris nesuvoktų, kad karinio sprendimo Ukrainoje nėra, nes nei viena pusė fiziškai negali nugalėti. Ir diplomatinio sprendimo nėra, nes nei viena pusė nepriims tarpvalstybinio susitarimo, kuris neįmanomas be nuolaidų ir kompromisų.
Todėl pradėtas kontrapuolimas ir – platesniu mastu – tebesitęsiantis ekonominis karas už ir prieš dolerio įtaką tik nustatys ribas, kuriose nusileis nauja geležinė uždanga.
