Kovo 11-ą pralaužti ledai. Kas įkrito į properšą?

6
7
- Reklama -

Vitalijus Balkus

Prisipažinsiu atvirai, Kovo 11-osios eitynes Vilniuje ėjau stebėti ne be išankstinio nusistatymo. Vis tik esu buvęs aistringas futbolo sirgalius, žymioje Pietų IV tribūnoje ne vieną dešimtį kartų ir rungtynes stebėjęs ir ,ką čia slėpsi, ir kitaip laiką leidęs, ir po rungtynių „trečiame kėlinyje“ kelissyk dalyvavęs. Ir nors nuo tų laikų praėjo beveik 2 dešimtmečiai, vis tik žodis „skustagalviai“ arba jų angliškasis pavadinimas „skinheads“ kelia visiškai vienareikšmiškas asociacijas. Taigi ir perspektyva sutikti šios pernelyg galvos nevarginančius vyrukus ir dar nesankcionuotame renginyje kėlė šiokį tokį nerimą.

O čia dar kelios dienos vienas po kito sekantys spaudos straipsniai ir televizijos reportažai, kuriose kažkodėl vis tie skustagalviai minimi buvo. Artėjant Kovo 11-ajai, atrodė, kad sparčiai lekiame link didžiulio iki tol nebūto sukrėtimo, po kurio iš karus atlaikiusio Gedimino prospekto liks nuodėgulių krūva, virš kurios plevėsuos svastikomis papuoštos vėliavos. Panašų jausmą jau teko išgyventi tolimais 1990-91-ais metais, kuomet kiekviena diena buvo kupina didelių įvykių nuojauta, ir tie numanomi įvykiai greičiau buvo bauginantis nei džiuginantys. Esu dėkingas tėvams, kurie anuomet nedraudė man lakstyti po visus įmanomus renginius ir taip savo akimis pamatyti viską, kas anuomet vyko. Būtent todėl aš tikiu pirmiausia tuo, ką matau savo akimis, ir girdžiu savo ausimis, o ne iš tarpininkų ir interpretatorių.

Švelniai tariant, nesižaviu šūkiu „Lietuva- lietuviams“, juolab, kuomet puikiai suprantu, kad nekurių aršių nacionalistų, o tiksliau šovinistų ir nacistų galvose šis šūkis senai transformavosi į „Lietuva TIK lietuviams“. Ir kepuraitės pridengiančios skustas galvas ar stipriai stilizuotos svastikos tikrai manęs neapgaus. Na, nematau aš tarp kraštutinių nacionalistų nei indų dvasinių praktikų, nei senųjų baltų simbolių gerbėjų – svastikos ant jų rankovių sagčių ir vėliavų kyla iš tos baisios svastikos, po kuria degė koncentracijos stovyklų krosnys ir dundėjo šimtus tūkstančius kalinių link jų vežantys traukiniai.

Tik, štai, Kovo 11-aą būtent šio visuotinai anonsuoto šūkio ir neišgirdau. Tiksliau išgirdau kelis bandymus jį skanduoti, kurie liko nepalaikyti daugumos žygiavusių. Ir baisių nacistų, dominuojančių pirmą kartą pastaraisiais metais, matytoje žmonių jūroje neaptikau. Taip, tautininkai, taip, tradicionalistai, taip, konservatoriai sudarė daugumą dalyvių, bet ne nacistai juk. O kažkam, pasirodo, taip norėjosi matyti būtent pastaruosius, kad net ir kelioms dienoms praėjus po eitynių vis bandoma surasti būtent pastarųjų pėdsakus. Čia net nuotraukos reikalingu rakursu pateikiamos, kad tik rasti kokį karštą „kabliuką“.

Iš tikro buvo pralaužti ledai. Tik aš tą lūžį matau kitaip, nei euforijos būsenoje kol kas esantys eitynių organizatoriai. Vos prieš mėnesį vykusios Vasario 16-osios eitynės Kaune juk neparodė pernelyg didelio piliečių susidomėjimo jomis, net gi dalyvių buvo mažiau, nei ankstesniais metais. Bet jos buvo sankcionuotos ir jos nebuvo tuo pačiu protesto forma prieš valdžios savivalę. Kovo 11-osios Zuoko renginiai-barikados atvedė į Katedros aikštę ne ką mažiau dalyvių, nei karščiausi raginimai jose dalyvauti.

Piliečių kantrybės spyruoklė iš tikro gali būti spaudžiama iki tam tikros ribos, po kurios ji išsitiesia, pralauždama ne tik kartoninius stendus su nuobodžiomis nuotraukomis, o ir kartais nušluodama politinius režimus. O jei dar atsiranda kraujo ar kankinių , tuomet niekas nesustabdys didelio sprogimo. Tai , po velnių, apie ką galvojo Vilniaus valdžia, statydama barikadas? O jei vis tik žmonės pradėtų stumdytis siaurose koridoriuose tarp laikinų konstrukcijų, tvėrusių jiems kelią? Jei būtų aukų? Kas tuomet atsakytų?

Teisingai, vis tik pernelyg priprasta, kad, jei renginys draudžiamas, tai jis ir neįvyksta. Ir nesvarbu, kad tas draudimas vėliau būna pripažintas neteisėtu , bet tam kartui tikslas būna pasiektas. Kartais, be abejo, valdžiai tenka elgtis ypač išradinga, kuomet J.Marcinkevičiui mirus gedulas buvo pratęstas net iki 3-jų dienų ir keistai sutapo su tuomet planuota didžiule profesinių sąjungų akcija. Ką padarysi, ciniškumas yra politikos sinonimas, ypač šalyje, kurioje politikai jaučiasi nepasiekiami, nepažeidžiami ir nepakeičiami.

Aš ne veltui prisiminiau neįvykusį profsąjungų renginį, nes jau tuomet būtent jos galėjo pralaužti ledus. Nenorėjo, negalėjo, bijojo ar tiesiog tiek suaugo su esama politine sistema, kad bet koks drąsesnis veiksmas tapo neįmanomu? O juk socialiniam protestui yra ir terpė, ir aktualios temos, ir yra galimybė išreikalauti realių pokyčių. Beje, įdomu, ar šiemet bent jau per Gegužės 1-ą mes pamatysime ką nors daugiau, nei valdančiosios partijos narių greitą prasibėgimą prospektu iki intymaus šventimo vietos, kur jie kels taures „už darbo žmogų“. Tiesa, gal iš viso nieko nebus Zuoko įstaigos klerkams leidimo neišdavus? Kartais leidimo neišdavimas juk tiesiog gelbėdavo akcijų rengėjus nuo fiasko. Juk dabar po 3000 dalyvių surinkusių eitynių kartėlė pakilo, tad ar neverta tą Gegužės 1-os akciją atiduoti iš karto A. Paleckiui, kuris drąsiai jaučiasi ir su vos keliais šalininkais.

Bet mes vis tik ne apie profsąjungas ir kitus niekur nevedančius potencialius liaudies vedlius kalbame, o apie tai, kad iš tiesų atsivėrė properša, į kurią dabar sėkmingai krenta ne tik renginius drausti mėgstanti valdžia, bet ir kai kurie formalai, save demokratais laikantys politikai.

Vis tik Konstitucija Lietuvoje yra viena ir nėra atskiros parašytos nacionalistams, liberalams , socialdemokratams ar, tarkime, gėjams. Jei yra įtvirtinta teisė į taikius susirinkimus, ji ir turi būti tinkamai realizuojama be didesnių svarstymų, ar ją nori realizuoti bitininkų asociacija, ar Lady Gaga fanų klubas, ar dar kas. Ir negali būti jokios pilietinių teisių diversifikacijos, nes pastaroji ankščiau ar vėliau tas pačias teises ir susiaurina iki abejotinos teisės į vienintelę „teisingą nuomonę“.

Bet kur gi dingsta visi tie , kurie giriasi Lietuvos demokratiškumu , nuolat kalba apie pakantumą, toleranciją ar europietiškumą, kuomet į gatvę nori žengti jų oponentai? Pasirodo, iš LSDP spaudos tarnybos jau atskrieja žinia, kad policija esą turėjo neleisti kovo 11-osios eitynių. Aš jau rašiau, kokio pavojausi išvengta vien dėl dalyvių drausmės, o čia, pasirodo, kai kam skauda širdį, kad nebuvo prieita iki sumaišties ir galimo kraujo praliejimo? Bet juk visai greitai mes ir vėl garantuotai būsime priversti kalbėti apie teisę į taikius susirinkimus, nes artėja planuojamos gėjų eitynės ir tie, kas šiandien kvescionavo teisę susirinkti kovo 11-ą, visai gali būti patys patirs spaudimą ir išgirs pasiūlymą susirinkti Upės gatvėje ar dar kokiame miesto užkampyje. Ir ar tuomet šiandien už nesankcionuotas eitynes prikaišiojantys bus tokie drausmingi piliečiai, kad tyliai sutiks su bet kokiu valdžios ar teismo (kas yra vienas ir tas pats) sprendimu? Abejoju.

Juolab ledai tai pralaužti ir panašu, niekas nesutrukdys tiesiogiai pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta teise bet kam, kas pajėgus surinkti bent jau 1000 šalininkų, nepaisant, leista jiems tai daryti, ar ne. Ir tai yra gerai, nes kitaip mes ir toliau gyvensime stagnuojančioje, veidmaniškoje formalios demokratijos šalyje. Todėl būtų visai sveika, jei, negavus leidimo, nesankcionuotas eitynes surengtų gėjai, ir tegul dar kas nors surengia. Svarbiausia, kad be prievartos, be kraujo be sudaužytų galvų ar vitrinų. O ten žiūrėkime, ir įprotis ramiai reaguoti į bet kokias taikias viešas akcijas, nepriklausomai ar jas rengia šalininkai, ar priešininkai, atsiras.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą