Ligita Juknevičiūtė
Rašau su E, nes tai dar labiau pabrėžia pretenzijos absurdiškumą, nemokanti šio žodžio parašyti taisyklingai „leudis“ tikisi, kad jų nuomonė ar pretenzijos kažkam turi rūpėti. Nerūpės, ir tuoj pasakysiu, kodėl.
Kai buvau moksleivė, dar vaikas, buvau tokia aktyvi renginių organizatorė, skaitovė ir artistė. Pamenu, kaip kartą statėm kalėdinį, ups, naujametinį, juk Kalėdų nešventėm, spektaklį, ir aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl kitiems vaikams sunku perskaityti raiškiai eilėraštį, pašokti ar pavaidinti kažką? Kodėl jie drovisi, ne visi sugeba sklandžiai perskaityti net paprastą tekstą? Kai buvau vaikas, mąsčiau kaip vaikas, pamenate švento Pauliaus žodžius?
Mokydamasi tapybos paslapčių, sužinojau, kad mes horizontą visada matome akių lygyje, visada, tiesiog taip veikia akys. Todėl kai esam pliaže, jūra atrodo siaurutė, o užkilus ant kalno, mes nematom jūros kažkur žemai, horizontas vis tiek yra akių lygyje, taigi jūra atrodo platesnė, aukštesnė, didžiulė, o ne tik tas siauras ruoželis pliaže.
Net tam pačiam pliaže vaikas ir suaugęs mato jūrą šiek tiek kitaip, nes suaugęs yra kokiu metru aukščiau vaiko.
Taip mes visi nuolat pasaulį matom skirtingai, atrodo, toks paprastas dalykas, nes mes esam skirtingi ne tik ūgiu, bet ir savo gyvenimiška patirtim, mąstymo ypatumais, gimėm vieni žiemą rūmuose, kiti vasarą palapinėse, tik kai kurie dalykai mums yra bendri, priklausomai nuo auklėjimo, išsilavinimo ar tiesiog bendrai išmoktų dalykų, susitarimų.
Bet net suaugę mes kartais atkakliai nenorim suprasti, kad taip yra ir kitaip nebus, todėl nuolat kaip vaikai, kaip aš tada per karnavalo repeticiją, nervinamės, kad kiti yra ne tokie kaip aš, negi jiems sunku PASISTENGTI ir tapti panašiais į MANE?
Dabar jau trejus metus iš emigracijos stebiu Lietuvą, jos žmones, jų pasisakymus feisbukuose, ir matau tą užstrigusią plokštelę, kaip dauguma lygiai taip pat, kaip ir prieš trejus ar dešimt metų, piktinasi valdžE, specialiai rašau su E, nes kažkaip komiškiau tada, vis tikisi gerų permainų, ir kad ta valdžE dėl paprastų žmonių padarys kažką gero, kad ji supranta, kaip Petras vargsta, moka mokesčius, ar daugiavaikė mama negali nupirkti vaikui batų, ar kad NT mokestis yra blogis.
Nu, kaip gali, pavyzdžiui, kokia nors šviežiai iškepta ministrė, kuri į mėnesį gauna tūkstančius eurų, valgo tik geriausią ekologišką maistą, rengiasi tik tam tikros firmos drabužiais, atostogauja tik tam tikrose šalyse ir viešbučiuose, ar nuosavose vilose Graikijoje, suprasti žmogų, kuris uždirba aštuonis šimtus eurų, perka pigiausią dešrą ir šaldytus koldūnus ir dar žiūri vakarais televizorių? Kas tarp jų yra bendro? Net tą patį vaizdą per tą televizorių jie mato skirtingai, nes žiūrėdama į save per TV ta ministrė nervinasi, ar gerai pakalbėjo, ar jos kuratoriai pagirs ją, o žmogus tiesiog komentuoja ir tiki viskuo, ką mato. Tada ta ministrė geria migdomuosius, nes iš streso negali užmigti, ir ryte atsibunda apspangusi, o tada eina vykdyti zadanijų, o tas žmogus krenta miegot po alaus bokalo, o ryte atsibunda irzlus ir toliau gyvena su pretenzija, kad valdžE turi kažką padaryti, sustabdyti karus ir pakelti atlyginimus.
Savaitgaliais ta ministrė skrenda į Paryžių, klauso uždaram klube pasaulinės džiazo žvaigždės ir su ja dar po koncerto vakarieniauja, o tas žmogus eina į miestelio šventę ir klausosi baisios muzikos, su primityviais žodžiais ir atlikėjais, dar įkala daugiau alaus ir sekmadienį vėl žiūri televizorių ir vėl piktinasi valdžE? Kas gali tuos žmones sieti, pasakykit jūs man? Ir kodėl ta valdžE turėtų stengtis to žmogaus gyvenimą pakeisti, jeigu jis pats kaifuoja nuo tos dešros ir to baisaus popso?
Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokit tradicinį lietuvį, atsidūrusį kur nors Indijos lūšnyne, ką jie turi bendro? Meilę šeimai, vaikams, taip, sutinku, meilė yra meilė. Bet net tas statistinis lietuvis savo vaikus kitaip myli ir auklėja, sako, nesušlapk ir neišsipurvink batų eidamas į mokyklą per šlapdribą, kai tuo tarpu tam lūšnyne net nežino žmonės, kas ta šlapdriba.
Tai kaip ta valdžE ir visokie žemaitaičiai ir co , kurie jau seniai pamiršo, kas tas nepriteklius, kas tas šaldytas maistas ir pigi dešra, gali suprasti ar atjausti tuos vadinamus paprastus žmones, jei jų vienintelis tikslas, pakliuvus į tą vadinamą elitą, yra kuo ilgiau ten išlikti, tam sočiam nerūpestingam būvyje, kai tau kas mėnesį į kortelę įkrenta suma X ir nereikia sukti galvos, kaip čia tą verslą užsukti, išgyventi, apsimokėti bent PSD ar vaiką išleisti į pigiausią būrelį?
Na, atsakykit sau nuoširdžiai, ar progai pasitaikius ir tapus to valdiško pinigo klubo, kur nebėra jokių, pabrėžiu jokių materialinių rūpesčių, jūs dar suktumėt galvą dėl kažkokio, kaip jums imtų atrodyti, nevykėlio, kuris nesugebėjo gyvenime susikurti tokio statuso ir taip pat tapti valdžE? Nu, tai lai ir vargsta, lai emigruoja tie kvailiukai, o aš geriau pavalgysiu savo brandintos strutienos ančiasnapienos ir apsivilkęs šilkinę pižamą prieš miegą paklausysiu Mocarto, tikrai jau ne pigaus popso, ir paskaitysiu kokį filosofinį veikalą, kuris visas mano sąžinės kerteles nuramins, įtikindamas, kad visi karmiškai, beje, staiga lietuviai kažkodėl tapo indusais, tikėtojais karma, ha ha, nusipelnė to, kas jiems yra skirta.
Tad mielieji, neturėkit iliuzijų, kad jūs kažkam be Dievo ir šeimos narių dar rūpite, nebelaukite jokių malonių iš tos valdžios ar seimūnų, europarlamentarų, kurie išvis gyvena kosmose, matuojant jų atlyginimus su vidutiniais. Jei ten, vietiniam ar pasauliniam elite, dar yra koks procentas nuoširdžiai dirbančių žmonėms ar rinkėjams, tai ačiū Dievui, bet tai tik procentas, esminių gerų pokyčių nei valstybės, nei pasaulio, nei mūsų gyvenime jis nepadarys, tik mes patys VISADA esam atsakingi už savo gyvenimą, ir už iliuzijas, kuriomis mintame patys ir maitiname savo vaikus.
Kalbą baigiau, aleliuja, tesaugo mus visus Dievas, nes valdžE tai jau tikrai mūsų nesaugos, kuo anksčiau tą suvoksim, tuo bus daugiau šansų, kad patys imsimės atsakomybės už savo gyvenimą. Receptų čia nebus, pasaulis keičiasi negrįžtamai, teks pasikliauti savim, Dievu, nuojauta ir sveiku protu, o ne valdžE.
