Matomi nematomų šmėklų „karai“. Arba – kiek dar „kariausime“?

6
2
- Reklama -

Sergejus Sokolovas. KK nuotr.

Tikrai nespėliosiu, dėl ko vyksta tam tikri dalykai ties Rusijos pasieniu su Lietuva. Yra mūsų vykdomoji valdžia, yra atitinkamų žinybų, jos ir turi spręsti kilusią, ar dirbtinai kildintą, problemą. Na, bet išeina kaip visada – kai mūsų valdantiesiems yra “ne fasonas” susisiekti su “tos šalies” vadovais ir tuos klausimus spręsti, kenčia paprasti Lietuvos žmonės. Vežėjai, smulkūs bei vidutiniai verslininkai, ir t.t… Kam nuo to geriau, ir kas dėl tokių nematomų “šmėklų” matomų “karų” kaskart laimi?

Kodėl mūsų valdantiesiems yra “ne fasonas” susisiekti su Rusijos vykdomosios valdžios atstovais bei praktiškai spręsti problemą? Manau, jog jų tikslai yra itin pragmatinio pobūdžio, o tų tikslų įgyvendinimo priemonė tūno programuojamo propagandinio karo plotmėje.

Ir todėl… “Mes kariaujame!”. “Mums Rusija paskelbė karą!”. Taip, tarsi savo neregėta drąsa besididžiuodami, vėl ir vėl šiomis dienomis kalba bei šaukia mūsų valstybės vadovai. “Mes ir vėl kariaujame!”- tarsi aidu atkartoja mūsų pseudopatriotinis valdantysis, – tiek dešinysis, tiek ir “liberal-kairysis”, elitas. Ir “partinis”, ir “visuomeninis”.

Ir tikrai – VĖL KARIAUJAME. Juk “kariavome” 1990-siais per vadinamąją “ekonominę blokadą”, kol tų pačių metų vasarą K. Prunskienės vadovaujama vyriausybė, tuo sukeldama tuometinių “dešiniųjų sąjūdininkų” įniršį, per vieną dieną išsprendė problemą. Tuo tarpu, kol visuomenės dėmesys buvo nukreipiamas į tą “šmėklų karą”,- Aukščiausioji Taryba buvo suspėjusi priimti vėliau žmones supriešinusį Restitucijos (nuosavybės grąžinimo “buvusiems savininkams”) aktą ir daugybę kitų nepopuliarių įstatymų. O vadinamojo “blokados fondo” lėšų likimas, regis, nėra žinomas iki šiol.

Taigi, “šmėklų karų” tikslų išties būta grynai pragmatiškų. O rėksmingas PROPAGANDINIS APVALKALAS tėra tų tikslų įgyvendinimo priemonė.

“Kariavome” ir 1992-ųjų rudenį, kai A. Abišalos vadovaujama vyriausybė nesuspėjo pasirašyti su Rusijos (Gaidaro- Jelcino, t.y. savo “dvasios brolių”) vyriausybe kažkokios eilinės “energetinės sutarties”, ir dėl to Lietuvos žmonėms dar spalį nebuvo įjungtas šildymas. “Rusija tyčia pasistengė, kad šalčiui neatsparūs lietuviai nubalsuotų už LDDP”, – vis atkartodavo tomis dienomis “Lietuvos Aidas” tuometinių dešiniųjų propagandos šūkius. Net ultradešinysis Rusijos premjeras Gaidaras tada stebėjosi tokia logika, kai Rusijos TV žurnalistai ėmė domėtis jo nuomone apie tokius Lietuvos dešiniųjų “propagandinius perlus”.

Kariavome ir vėliau. Visus 22 nepriklausomybės metus. Tik anksčiau visus tuos “kariavimus” dažniau pašlovindavo dešinieji, o dabar tuo užsiėmė ir “liberal-kairieji” socialdemokratai. “Karo vėzdu” jau ėmė grūmoti dabartinis Lietuvos premjeras, socialdemokratų lyderis, A. Butkevičius.

Taip ir knieti paklausti – pone premjere, ar Jūs tikrai tikite, jog po tokių Jūsų “pagrūmojimų” mūsų ultradešinieji nustos periodiškai Jus įtarinėti “noru perkraut santykius su Rytų kaimynu”? O gal Jums atrodo, kad Jūs taip pakelsite savo įvaizdį Lietuvos žmonių, jau per 22 metus pavargusių nuo visokių “karų”, akyse? Manau, klystate, pone premjere. Dauguma Lietuvos žmonių tikrai pavargo nuo visokiausių “šmėklų karų” bei juos lydinčių “priešų baubų” įvaizdžių maitinamų isterijų. Žmonės nori ne KARŲ, o DARBŲ. Jūsų, pone premjere, pareiga, – išspręsti tarpvalstybiniu lygiu susidariusią problemą. Kito kelio tokiais atvejais tarptautinė politika nenumato. Juolab, kai valdžia ima slėpti tiesą, ar tiesos dalį, nuo savo Tautos….

Jau minėjau, kai tik propagandinėje erdvėje imama mojuoti “šmėklų karų” vėzdais, visada reikia įdėmiau pažvelgti Į ERDVĘ PRAGMATINĘ. Kitaip tariant, nereikia imtis spręsti mums dirbtinai diegiamų galvosūkių “kas, kodėl, vardan ko” (tai mūsų vykdomosios valdžios tiesioginė pareiga), o reikia tik pažvelgti, KAM VISO TO REIKIA? Ir ne būtinai “anapus sienos”.

Kiekvienas “propagandinio karo” aktas paprastai būna naudingas tiems, kas siekia nukreipti liaudies dėmesį nuo socialinių problemų bei jas kildinančių veiksnių. Šito teiginio, beje, nepaneigia nei viena ideologija. Kitas dalykas, kad šis teiginys yra tiesiog slepiamas, laikomos tarsi už uždangos, Kitaip matomi (ir visiems kas akimirką demonstruojami bei akcentuojami) nematomų šmėklų karai netaptų propagandine priemone pragmatinių (socialinių) tikslų įgyvendinimui.

Beje, nemanau, kad atsitiktinai būtent šiomis, eilinio “šmėklų karo” dienomis, Seimas skubiai padidino valdininkų atlyginimus. Kai tuo tarpu savo pensijų vis neatgaunantiems Lietuvos pensininkams rodoma – “štai, žiūrėkite, vėl kyla dūmai iš Rytų….”.

Niekas nesako, kad reikia idealizuoti Rytus ar Rusiją. Bet gyvename realiame, o ne mitų kupiname pasaulyje. Bent jau turėtų taip būti. Ir todėl turime suvokti – nei Rusijos, nei kokios nors kitos šalies vadovai neprivalo mumis rūpintis. Juk ir mes patys nenorime, kad mumis “rūpintųsi”, ar kad mus kas nors nuo ko nors “vaduotų”.

Tačiau tada turime išsivaduoti patys. Šiuo atveju tikrai ne kažkokio karo ar mūšio prasme. Turime išsivaduoti iš mums diegiamo propagandinio apvalkalo, iš mums primetamos “šmėklų karų” klaidinančios kelrodės.

Turime būtent mūsų valdantiesiems ištarti: “Gana kariauti, metas dirbti! Kiekvienas sveikos mąstysenos žmogus nori ne karo, o taikos bei darnos! Per 22 metus pavargome ir nuo nepaliaujamų karų, ir nuo visokių baubų, ir nuo mūsų pačių tarpusavio nesantaikos kurstymo!”.

Ir netiesa, kad “šmėklų karų” vėzdai suvienija žmones. Jie juos apgaudinėja bei klaidina. Ir kiekvienas, pernelyg ilgai žvanginantis karo ginklais, pirmiausia sugriauna SAVO NAMUS! Ar dar mažai griuvėsių turime?

Tad gal patys neieškokime šmėklų. Ir jų tiesiog neliks. Nes dar 10 ar 20 metų “kariavimų”, kaskart virsiančių mūsų pačių vidiniu pjudymu, Lietuva gali neatlaikyti.

- Reklama -

KOMENTUOTI

Įrašykite savo komentarą!
Čia įveskite savo vardą